Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Edis daugiau galėjo išmokti, įsiklausęs į gandus bei paskalas, – bent jau daugiau apie tai, ko reikėjo pirmam jo vasaros darbui, – tačiau nepasotinamas Edžio troškimas skaityti buvo neginčijamas įrodymas, kaip rimtai vaikinas ruošiasi dirbti rašytojo padėjėju. Tik jis nežinojo, kad Tedas Koulas jau tampa buvusiu rašytoju.

Tiesą sakant, Tedą nuolatos traukė jaunesnės moterys; Merion buvo tik septyniolikos ir jau laukėsi Tomo, kai Tedas ją vedė. Pačiam Tedui tada buvo dvidešimt treji. Blogiausia tai, kad, kai Merion darėsi vyresnė, – nors ji visuomet bus šešeriais metais jaunesnė už Tedą, – Tedo susidomėjimas jaunesnėmis moterimis nepraėjo.

Apie tokį dalyką, kaip vyresnio vyro patiriamas nekaltybės ilgesys, šešiolikmetis Edis O’Hara buvo tik skaitęs romanuose, – ir gluminantys autobiografiniai Tedo Koulo romanai nebuvo nei pirmieji, nei geriausi Edžio perskaityti kūriniai šia tema. Tačiau kritiškas Tedo Koulo kūrinių vertinimas nesumažino vaikino noro būti Tedo padėjėju. Juk meno ar amato galima išmokti ir iš nelabai didelio menininko. Šiaip ar taip, Ekseteryje Edis daug ko buvo išmokęs iš daugybės įvairiausių mokytojų, ir beveik visi atrodė geri. Tik nedaugelio iš jų pamokos būdavo tokios nuobodžios kaip Edžio tėvo. Net Edis jautė, kad Mėtinis iš kitų išsiskirtų kaip vidutinybė prastoje mokykloje, o ką jau kalbėti apie Ekseterį.

Kaip jaunuolis, užaugęs privačios mokyklos miestelyje ir beveik visą laiką sukiojęsis geroje akademinėje aplinkoje, Edis O’Hara suprato, kad galima nemažai išmokti iš vyresnių žmonių, kurie daug dirba ir tvirtai laikosi tam tikrų nuostatų. Bet jis nežinojo, kad Tedas Koulas jau liovėsi daug dirbęs, o abejotinų Tedo „nuostatų“ likučiams iškilęs rimtas pavojus dėl nenusisekusios santuokos su Merion ir dėl tų visiškai nepakeliamų mirčių.

Vaikiškos Tedo Koulo knygelės intelektualine bei psichologine (ir netgi emocine) prasme Edžiui buvo įdomesnės negu jo romanai. Pamokomą istoriją vaikams Tedas sugalvodavo savaime; jis mokėjo įsivaizduoti ir išreikšti jų baimę – mokėjo vaikus įtikinti. Jei Tomas su Timočiu būtų sulaukę pilnametystės, jie, be jokios abejonės, būtų tėvu nusivylę. Ruta Koul irgi tik suaugusi Tedu nusivils; būdama vaikas, Ruta jį mylėjo.

Šešiolikos metų Edis O’Hara buvo tarsi pakibęs kažkur tarp vaikų ir suaugusiųjų. Edžio nuomone, niekas jokiai istorijai negalėjo sugalvoti geresnės pradžios už pirmą „Pelės, rėpliojančios tarp sienų“, sakinį: „Tomas pabudo, o Timas ne.“ Ruta Koul, tapusi rašytoja, – o ji bus visais atžvilgiais geresnė rašytoja negu jos tėvas, – visuomet pavydės to sakinio. Ir niekada nepamirš pirmo karto, kai jį išgirdo, – tik daug vėliau ji sužinojo, jog tai pirmas garsios knygos sakinys.

Tai atsitiko tą pačią penkiasdešimt aštuntųjų vasarą, kai Rutai buvo ketveri, – prieš pat Edžio atvykimą pas juos. Tąkart ją pažadino ne mylėjimosi garsai, o kažkoks kitas garsas, atėjęs iš sapno. Rutos sapne jos lova drebėjo; kai pabudo, drebėjo ji pati – todėl atrodė, jog dreba ir lova. Dar kelias akimirkas, net kai Ruta plačiai atmerkė akis, tas garsas iš sapno nesiliovė. Paskui jis staiga nutrūko. Tai buvo garsas, tarsi kažkas stengtųsi nesukelti jokio garso.

– Tėti! – sušnibždėjo Ruta. Tąkart ji prisiminė, jog buvo tėčio eilė su ja nakvoti, bet sušnibždėjo taip tyliai, kad net pati neišgirdo savo balso. Be to, Tedas Koulas miegodavo kaip užmuštas. Kaip dauguma girtuoklių, jis ne užsnūsdavo, o tiesiog išsijungdavo – bent jau iki ketvirtos ar penktos ryto, o paskui niekaip nebegalėdavo užmigti.

Ruta atsargiai išlipo iš lovos ir per tėvų vonios kambarį ant pirštų galų nustypseno į tėvų miegamąjį, kur gulėjo jos tėvas, tvoskiantis viskiu ar džinu, – taip smarkiai, kaip tepalu ir benzinu tvoskia automobilis uždarytame garaže.

– Tėti! – vėl pašaukė ji. – Aš sapnavau sapną. Girdėjau garsą.

– Kokį garsą, Ruti? – paklausė tėvas; jis nesujudėjo, bet buvo atsibudęs.

– Jis įlindo į namą, – tarė Ruta.

– Garsas?

– Jis mūsų name, bet stengiasi netriukšmauti, – paaiškino Ruta.

– Tai einam, paieškosim, – tarė tėvas. – To garso, kuris stengiasi netriukšmauti. Aš turiu jį pamatyti.

Jis paėmė ją ant rankų ir nusinešė į ilgą viršutinį koridorių. Viršutiniame koridoriuje Tomo ir Timočio nuotraukų buvo daugiau negu bet kurioje kitoje namo dalyje, ir kai Tedas uždegė šviesas, Rutai pasirodė, kad mirę broliai maldauja jos dėmesio, – tarsi eilė princų, trokštančių pelnyti princesės palankumą.

– Kur tu, garse? – šūktelėjo Tedas.

– Pažiūrėk svečių kambariuose, – pasiūlė Ruta.

Tėvas nusinešė ją į koridoriaus galą; ten buvo trys svečių miegamieji ir du svečių vonios kambariai – ir visuose kabojo nuotraukos. Jie uždegė visas lempas, apžiūrėjo sienines spintas, žvilgtelėjo už dušo užuolaidų.

– Išlįsk, garse! – įsakė Tedas.

– Išlįsk, garse! – pakartojo Ruta.

– Gal jis apačioje? – mėgino atspėti tėvas.

– Ne, buvo viršuje, su mumis, – paprieštaravo Ruta.

– Tuomet jis tikriausiai paspruko, – tarė Tedas. – Koks tai buvo garsas?

– Tai buvo garsas, tarsi kažkas stengtųsi nesukelti jokio garso, – pasakė jam Ruta.

Jis pasodino ją ant vienos svečių kambario lovos; paskui nuo naktinio stalelio pasiėmė bloknotą ir tušinuką. Jam taip patiko jos pasakymas, kad net panoro užsirašyti. Tačiau buvo be pižamos, taigi ir be kišenių popieriaus lapeliui įsikišti – turėjo laikyti jį dantyse, kai vėl paėmė Rutą ant rankų. Kaip visada, ji neilgai domėjosi jo nuogumu:

– Tavo varpa juokinga, – tarė ji.

– Mano varpa tikrai juokinga, – pritarė jai tėvas. Jis visada taip sakydavo. Šįkart, kadangi laikė sukandęs lapelį, tie atsainūs jo žodžiai nuskambėjo dar atsainiau.

– O kur garsas nuėjo? – paklausė Ruta. Tėvas nešė ją per svečių miegamuosius ir svečių vonios kambarius, pakeliui gesindamas šviesas, bet viename vonios kambaryje taip netikėtai sustojo, kad Rutai net pasivaideno, jog Tomas arba Timotis, o gal ir abu, staiga kyštelėjo ranką iš nuotraukos ir sugriebė jį už peties.

– Papasakosiu tau istoriją apie garsą, – tarė tėvas, ir popieriaus lapelis supleveno jam tarp dantų. Tebelaikydamas Rutą glėbyje, tėvas prisėdo ant vonios krašto.

Nuotraukoje, patraukusioje jo dėmesį, Tomas buvo ketverių – kaip tik Rutos amžiaus. Vaikų poza toje nuotraukoje atrodė nevykusi: Tomas sėdėjo ant didelės gėlėtu audiniu apmuštos sofos ir prievarta laikė glėbyje gėlių gausybės visiškai užvaldytą dvejų metų Timotį. Tai turėjo būti tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimtaisiais, prieš dvejus metus iki Edžio O’Haros gimimo.

– Vieną naktį, Ruti, kai Tomas buvo tavo amžiaus… o Timotis dar neišaugęs iš vystyklų… Tomas išgirdo garsą, – ėmė pasakoti Tedas. Ruta niekada nepamirš, kaip tėvas išsiėmė iš burnos popieriaus lapelį.

– Ar jie abu pabudo? – paklausė Ruta, įdėmiai žiūrėdama į nuotrauką.

Tai ir buvo tos nepamirštamos senos istorijos pradžia; nuo pat pirmos eilutės Tedas Koulas mokėjo ją atmintinai.

– Tomas pabudo, o Timas ne.

Ruta sudrebėjo tėvo glėbyje. Net suaugusi ir tapusi žymia romanų rašytoja, Ruta Koul negalės klausytis tos eilutės ar pati ją ištarti nedrebėdama.

– Tomas pabudo, o Timas ne. Buvo vidurnaktis. „Ar girdėjai?“– paklausė Tomas brolio. Tačiau Timui buvo tik dveji. Net ir nemiegodamas jis daug nešnekėdavo.

– Tomas pažadino savo tėtį ir paklausė: „Ar girdėjai tą garsą?“