Джон Ирвинг - Pasaulis pagal Garpą [calibre]

To vulgaraus šlamšto populiarumas mirtinai suglumins kai kurias džeimsininkes. Bus tokių, kurios nusižudys. „Tarp tų žmonių, kurie negalėjo pasakyti, ką galvojo, — rašė Garpas, — visuomet buvo savižudžių“.

Bet galų gale Eleonora Džeims ims ieškoti jų ir susibičiuliaus su jomis. Buvo įsitikinusi, kad būtent šitaip būtų pasielgusi Dženė Fylds. Eleonora Džeims rengs poezijos vakarus, per kuriuos Robertą Maldun savo stipriu ir skardžiu balsu skaitys jos eilėraščius. Robertai skaitant, Eleonora Džeims sėdės šalia jos tokia veido išraiška, tarsi ji pati labai norėtų skaityti balsu savo eilėraščius. Tuomet atsišauks daugybė džeimsininkių, kurios irgi norės galėti kalbėti. Kelios jų taps Eleonoros Džeims bičiulėmis.

Eleonora Džeims niekad neištekės. Bus vyras, su kuriuo ji retkarčiais susitikinės, bet labiau todėl, kad jis irgi buvo poetas. Ji bus gera poetė, o drauge feministė, įsitikinusi, jog galima gyventi taip, kaip gyveno Dženė Fylds, ir rašyti su T. S. Garpo energija ir savo individualia vizija. Kitaip tariant, jai pakaks atkaklumo turėti savo nuomonę, o drauge būti gerai kitiems žmonėms. Eleonora visą gyvenimą truputį flirtuos su Dunkanu Garpu, galima sakyti — jaunesniuoju savo broliu.

Dėl Eleonoros Džeims mirties Dunkanas labai sielvartaus. Jau būdama nebejauna, ji ims plaukioti didelius atstumus — tai bus daugmaž tuo metu, kai ji vietoje Robertos taps Fyld Fondo direktore. Keletą kartų ji net perplauks platų Dogs Hed Harboro sąsiaurį. Paskutiniuose ir geriausiuose savo eilėraščiuose „plaukimą“ ir „vandenyno trauką“ ji vartos kaip metaforas. Tačiau Eleonora Džeims, toji Vidurio Vakarų mergaitė, niekuomet iki galo neperpras grįžtamųjų bangų: vieną šaltą dieną, kai ji bus per daug nuvargusi, jos pasiims ją.

„Kai aš plaukioju, — rašys ji Dunkanui, — mano atmintyje iškyla tie karšti, o kartu grakštūs ginčai su tavo tėvu. Aš taip pat jaučiu vandenyno pastangas pasiimti mane — sausumai priklausantį mano vidų, sausumai priklausančią mažytę mano širdį, sausumai priklausantį mano užpakaliuką, kaip, manding, pasakytų tavo tėvas. Bet mudu, vandenynas ir aš, erziname vienas kitą. Tu, kiauliau, manau, pasakysi, kad tai esąs manasis sekso pakaitalas“.

Florensa Kokrina Bolsbi, kurią Garpas pažinojo kaip ponią Ralf, nugyvens savo gyvenimą, netvarkingai linksmindamasi be jokio regimo ar jai reikalingo sekso pakaitalo. Ji tikrai taps lyginamosios literatūrologuos daktare ir galų gale gaus tenurą didelėje ir netvarkingoje anglistikos katedroje, kurios nariai visi iki vieno jos bijos. Įvairiu metu ji suvedžios, o paskui paniekins devynis iš trylikos vyresniųjų narių, kuriuos pakaitomis įsileis į lovą, o paskui išguis. Jos studentai pramins ją „dinamitu“, taip ji pagaliau pademonstruos kitiems, jei ne sau, tam tikrą pasitikėjimą ir kitoje, seksui nepriklausančioje srityje.

Ji griežtai tvarkysis su visais iš baimės susigūžusiais, uodegą paspraudusiais savo meilužiais, vis priminsiančiais poniai Ralf, kaip kartą jos namus paliko Garpas.

Ponia Ralf buvo tarp tų, kurie pirmieji atsiliepė į žinią apie sukrečiančią Garpo mirtį ir, reikšdama užuojautą, be kita ko, parašys Helenai: „Jo suvilioti man niekuomet nepavyko, dėl to visuomet apgailestavau, o jį gerbiau“.

Helena net pamėgs tą moterį ir retkarčiais su ja susirašinės.

Robertą Maldun irgi turės progą susirašinėti su ponia Ralf, kurios prašymą Fylds Fondas atmes. Robertą gerokai nustebins laiškas, kurį po to Fylds Fondas gaus iš ponios Ralf: „Pabučiuok man į subinę“, — bus jame parašyta. Ponia Ralf nemėgo neigiamų atsakymų.

Jos vaikas, Ralfas, mirs anksčiau už ją; jis taps gana geru žurnalistu ir žus kare kaip ir Viljamsas Persis.

Beinbridžė Persi, kurią Garpas paprastai vadino Pūku, gyvens labai ilgai. Paskutinis iš daugybės jos psichiatrų pareikš ją išgydęs, tačiau tuomet visos psichoanalizės ir daugybės gydymo institucijų pastangos bus paprasčiausiai per daug įgrisusios Pūkui Persi, kad ji dar galėtų būti pavojinga.

Kad ir kaip to būtų pasiekta, bet po ilgo laiko Pūkas ramiai įsitrauks į įprastinius žmonių santykius, ims dalyvauti viešajame gyvenime, reikšdamasi jame tegul ir kaip nebylė, bet daugiau ar mažiau nepavojinga ir (galų gale) naudinga visuomenės narė. Sulaukusi penkiasdešimties, ji pradės domėtis vaikais, labai uoliai ir kantriai dirbs su atsilikusiais. Ta proga jai dažnai teks susidurti su kitomis džeimsininkėmis, kurios bus irgi, kiekviena savaip, išgydytos ar bent gerokai pakeistos.

Beveik dvidešimt metų Pūkas neprisimins mirusios savo sesers Kušės, tačiau meilė vaikams galiausiai ją sutrikdys. Būdama penkiasdešimt ketverių metų, ji pastos (niekas neįstengs suprasti — kokiu būdu) ir bus sugrąžinta į stacionarą stebėjimui — mat ji buvo įsitikinusi, kad gimdydama mirs. Kai taip neatsitiks, Pūkas taps atsidavusia motina, o greta to tęs darbą su atsilikusiais vaikais. Pūko Persi duktė, kuriai vėliau sunkų įspūdį padarys jos motinos žmogžudystės istorija, laimei, nebus atsilikęs vaikas. Garpui ji būtų priminusi Kušę.

Atsiras žmonių, kurie tvirtins, jog Pūkas Persi yra pozityvus pavyzdys tiems, kurie stoja už visišką mirties bausmės panaikinimą — toks įspūdingas esąs tas jos pasveikimas. Tik ne Helenai ir ne Dunkanui Garpui, kurie iki pat savo mirties apgailestaus dėl to, kad Pūkas Persi nenusibaigė tuo momentu, kai paskutinį kartą suklykė Styringo imtynių salėje: „Aule!“

Vieną dieną Pūkas, žinoma, mirs; ji mirs nuo infarkto Floridoje, nuvykusi ten aplankyti dukters. Helenai bus menka paguoda, kad ji pergyveno Pūką.

Ištikimasis Vitkombas apibūdins Pūką Persi taip, kaip kartą ją apibūdino Garpas po savo pabėgimo iš pirmųjų feministinių laidotuvių.

— Dvilytė storžievė, — pasakė jis tuomet dekanui Bodžeriui, — su šeško veidu ir visiškai suskystėjusiu protu po tų beveik penkiolikos vystykluose praleistų metų.

Džonas Vulfas neišvys oficialios Garpo biografijos, kurią jos autorius Donaldas Vitkombas pavadins „Beprotystė ir sielvartas: T. S. Garpo gyvenimas ir kūryba“. Šią gerą knygą jau po Džono Vulfo mirties išleis jo partneriai. Džonas Vulfas labai stengsis, kad ta knyga būtų gerai parengta, ir iki ankstyvos savo mirties suredaguos vos ne visą Vitkombo rankraštį.

Džonas Vulfas mirs nuo plaučių vėžio Niujorke palyginti jaunas. Šis rūpestingas, sąžiningas, paslaugus ir net elegantiškas — didesniąją savo gyvenimo dalį — žmogus gilų savo nerimą ir neįveikiamą pesimizmą slopino ir slėpė, jau nuo aštuoniolikos metų amžiaus kasdien surūkydamas po tris pakelius cigarečių be filtro. Kaip ir daugelis labai užimtų žmonių, kurie paprastai atrodo esą ramūs ir santūrūs, Džonas Vulfas tokiu rūkymu pribaigs save.

Jo nuopelnai Garpui ir jo knygoms buvo neįkainojami. Nors jis kartais priekaištaus sau dėl tos šlovės, kuri galiausiai išprovokavo Garpo nužudymą, vis dėlto kaip rafinuotos galvosenos žmogus negalės ilgesnį laiką laikytis tokio siauro požiūrio. Vulfo nuomone, „žudymas buvo nuolat populiarėjantis mėgėjiškas to meto sportas“, o „politiniai fanatikai“ visuomet užkietėję menininkų priešininkai — todėl, kad pastarieji atkakliai ar net arogantiškai teigia, jog jų individuali pasaulio vizija pranašesnė. Be to, Džonas Vulfas žinojo, jog taip atsitiko ne vien dėl to, kad Pūkas Persi buvo džeimsininkė ir atlygino Garpui už pjudymą, — jos patirta skriauda siekė dar vaikystę, galimas dalykas, kad politika ją paryškino, bet iš esmės ji buvo tokia pat gili kaip užsitęsęs vystyklų poreikis. Pūkas turėjo įsikalusi sau galvon, kad Garpo ir Kušės potraukis mylėtis buvo mirtinas Kušei. Tai buvo tiesa — tik mirtinas jis buvo Garpui.