Джон Ирвинг - Pasaulis pagal Garpą [calibre]

Pamažėl Robertą tramdė didelį savo ekscentriškumą ir darėsi vis rimtesnė, ypač su Fylds Fondu, kurį ji tvarkys taip energingai, kad Eleonora Džeims pramins ją Kapitonu Energija.

— Na jau! — pasakys Robertą. — Tai Garpas buvo tikras Kapitonas Energija.

Robertą labai žavėjosi ir negausi Dogs Hed Harboro gyventojų bendruomenė, nes anksčiau Dženės Fylds rūmas niekad nebuvo turėjęs tokio gero vardo; be to, Robertą kur kas aktyviau negu Dženė dalyvaus tvarkant miestelio reikalus. Dešimt metų Robertą bus vietinės mokyklos tarybos pirmininkė, nors, aišku, savų vaikų neturės. Dvylika metų ji bus Rokingemo grafystės moterų beisbolo komandos — pačios geriausios visoje Niū Hampšyro valstijoje — organizatorė, trenerė ir narė. Kartą tas kvaiša, tas paršas Niū Hampšyro gubernatorius pamėgins įpiršti mintį, jog Robertai reikėtų atlikti chromosomų patikrinimą, kad jai būtų galima leisti žaisti finalinėse rungtynėse. Robertą pasiūlys gubernatoriui susitikti su ja prieš rungtynes žaidimo aikštėje „ir pasižiūrėti, ar jis yra pajėgus kovoti kaip vyras“. Nieko iš to, žinoma, neišeis, bet politika yra politika, todėl gubernatorius mes pirmąjį kamuolį, o Robertą, nepriklausomai nuo chromosomų bei viso kito, jį pasitiks kaip dera.

Beje, Styringo mokyklos sporto reikalų vedėjas bus toks malonus, kad pasiūlys Robertai mokyklos futbolininkų komandos trenerio pareigas. Tačiau buvęs gynėjas mandagiai atsisakys to darbo.

— Tiek jaunų vaikinų, — svajingai pasakys Robertą. — Turėčiau klaikių rūpesčių.

Visą gyvenimą labiausiai mėgstamas vaikinas jai bus Dunkanas Garpas, kuriam ji bus ir motina, ir sesuo, kurį ji dusins savo kvepalais ir mylavimais. Dunkanas mylės ją ir bus vienas iš nedaugelio vyriškos lyties svečių, visuomet mielai įsileidžiamų į Dogs Hed Harborą. Bet kai Dunkanas suvedžios jauną poetę, Robertą labai ant jo užpyks ir beveik porą metų po to jo nebekvies pas save.

— Savo tėvo sūnus, — pasakys Helena. — Toks pat žavingas.

— Kaip vaikinas jis yra per daug žavingas, — pasakys Robertą. — O ta poetė turėjo būti neatspari. Be to, ji jam per sena.

— Atrodo, Robertą, pavyduliauji, — pasakys jai Helena.

— Apvylėte pasitikėjimą, — garsiai pareikš Robertą. Helena jai pritars. Dunkanas atsiprašys. Netgi ta poetė atsiprašys.

— Tai aš jį suvedžiojau, — pasakys ji Robertai.

— Nesuvedžiojai, — atsakys Robertą. — Neįstengtum.

Viskas bus pamiršta vieną pavasario dieną Niujorke, kai Robertą nustebins Dunkaną, pakviesdama jį pietų.

— Atsivesiu pritrenkiančią merginą — specialiai tau, savo bičiulę, — pasakys jam Robertą. — Nusiplauk nuo rankų dažus ir išsiplauk galvą, kad puikiai atrodytum. Pasakiau jai, kad esi žavingas, ir žinau, kad gali toks būti. Manau, jai patiksi.

Štai šitaip rengdama Dunkano pasimatymą su moterimi, kurią pati išrinko, Robertą jautėsi kur kas geriau. Po gana ilgo laiko paaiškės, kad Robertą nekentė tos poetės, su kuria Dunkanas buvo permiegojęs — štai čia ir buvo visa problema.

Kai Dunkanas susikuls su motociklu daugmaž už mylios nuo Vermento ligoninės, Robertą pirmoji ten atsiras. Tuo metu ji slidinės toli šiaurėje, Helena paskambins jai, ir Robertą atvyks į ligoninę anksčiau už Heleną.

— Važinėti motociklu per sniegą! — rėkavo Robertą. — Ką tau tėvas pasakytų?

Dunkanas galėjo vos ne vos šnibždėti. Atrodė, kad yra išsukinėtos visos jo galūnės, kažkokia komplikacija buvo apėmusi jo inkstus, be to, — to tuomet dar nežinojo nei Dunkanas, nei Robertą — teks amputuoti vieną jo ranką.

Helena, Robertą ir Dunkano sesuo Dženė Garp lauks tris paras, kol praeis Dunkano gyvybei gresiantis pavojus. Eleonora Džeims bus per daug sukrėsta, kad galėtų atvykti ir laukti drauge su jomis. Robertą visą tą laiką plūsis.

— Kam gi jam, turinčiam tik vieną akį, reikėjo motociklo? Kaip galima važinėti, neturint binokulinės regos? — klausė Robertą. — Juk jam viena pusė visuomet būna nematoma!

Viskas atsitiko dėl to, kad girtas vairuotojas važiavo esant raudonai šviesai, o Dunkanas per vėlai pamatė jo automobilį. Kai jis pabandė išvengti automobilio, įstrigo sniege ir virto beveik nejudriu taikiniu tam girtam vairuotojui.

Viskas buvo sudaužyta.

— Jis yra per daug panašus į savo tėvą, — sumurmėjo Helena. Tačiau Kapitonas Energija žinojo, kad Dunkanas buvo daug kuo nepanašus į savo tėvą. Robertos nuomone, Dunkano gyvenimas stokojo kryptingumo.

Kai pavojus jo gyvybei praėjo, Robertą palūžo greta jo.

— Jeigu tu, šunsnukyti, užsimuši anksčiau, negu aš mirsiu, — aimanavo ji, — tai mane pribaigs. Ko gero, tai pribaigs ir tavo motiną, ir galbūt Eleonorą, bet mane — tai jau tikrai. Mane tai visiškai, Dunkanai, pribaigtų, tu, mažasis bandite! — Robertą vis verkė ir verkė, Dunkanas irgi verkė, nes žinojo, kad tai tiesa: Robertą jį mylėjo ir buvo neapsakomai jautri viskam, kas jam nutiktų.

Dženė Garp tuo metu buvo dar tik koledžo pirmo kurso studentė, bet ji nutraukė savo mokslus, todėl galėjo likti Vermonte su Dunkanu, kol šis pasitaisys. Dženė buvo baigusi Styringo mokyklą geriausiais pažymiais, todėl jai bus nesunku tęsti koledže mokslus, kai Dunkanas pasveiks. Ji pasisiūlys padirbėti ligoninėje pagalbine medicinos seserimi ir taps Dunkanui dideliu optimizmo šaltiniu, nes jo lauks ilgas ir skausmingas gydymas. Beje, jis jau turės tokio gydymo patyrimą.

Helena atvyks iš Styringo jo aplankyti kiekvieną savaitgalį. Robertą nuvyks į Niujorką pasižiūrėti jo buto, kuris drauge buvo ir jo studija, ir ras jį apgailėtinai apleistą. Dunkanas baiminsis, kad jam neišvogtų piešinių, nuotraukų ir stereoaparatūros.

Kai Robertą užeis į jo butą, ras ten gyvenant liesą, laibą merginą, vilkinčią dažais ištepliotais Dunkano drabužiais. Indų mazgojimas, atrodo, nebuvo mėgstamiausias jos užsiėmimas.

— Dink iš čia, brangute, — pasakys jai Robertą, Dunkano raktu atsirakinusi duris. — Dunkanas sugrįžo į savo šeimos prieglobstį.

— O kas tu tokia? — paklaus ją mergina. — Jo motina?

— Jo žmona, širdele, — atsakys Robertą. — Man visuomet patikdavo jaunesni vyrai.

— Jo žmona? — nusistebėjo mergina, vėpsodama į Robertą. — Nežinojau, kad jis vedęs.

— Jo vaikai jau važiuoja liftu, — paaiškins jai Robertą. Todėl tau bus geriau pasinaudoti laiptais. Jo vaikai yra tokio ūgio kaip aš.

— Jo vaikai? — dar paklaus mergina — ir išsinešdins.

Robertą apkuops studiją ir pasikvies į ją jauną moterį, kad ši ten apsigyventų kuriam laikui ir prižiūrėtų ją. Tai bus moteris, ką tik pasidariusi lyties pakeitimo operaciją, todėl jai reiks naujos aplinkos, kad apsiprastų su nauja savo lytimi.

— Tau bus čia labai gera, — aiškins naujajai moteriai Robertą. — Visa tai priklauso maloniam jaunuoliui, bet keletą mėnesių jo čia nebus. Gali rūpintis jo daiktais ir svajoti apie jį patį, o aš tau pranešiu, kada reikės iš čia išsikraustyti.

Vermonte Robertą pasakys Dunkanui:

— Tikiuosi, sutvarkysi savo gyvenimą. Baik su motociklais ir su visa netvarka — su tom merginom, kurios nieko apie tave nežino. Dieve mano — miegoti su nepažįstamomis! Tu dar nesi toks kaip tavo tėvas. Tu dar net nepradėjai kaip reikiant dirbti. Jeigu tu, Dunkanai, iš tikrųjų būtum menininkas, tu neturėtum laiko visoms toms šliundroms. O ypač toms savižudiškoms išdaigoms.

Kapitonas Energija bus vienintelis žmogus po Garpo, galėsiąs šitaip kalbėtis su Dunkanu. Helena neįstengs jo kritikuoti. Ji bus per daug laiminga, kad Dunkanas išliko gyvas. O Dženė buvo dešimčia metų jaunesnė už jį, taigi visa, ką ji galės daryti — tai tik žavėtis, jį mylėti ir būti su juo visą tą ilgą jo sveikimo laikotarpį. Eleonora Džeims, kuri mylėjo Dunkaną karštai ir godžiai, taip bus perpykusi ant jo, kad svies į jį savo užrašų knygutę ir pieštuką, todėl nieko, aišku, negalės jam pasakyti.