Джон Ирвинг - Pasaulis pagal Garpą [calibre]

— Vienakis, vienarankis tapytojas, — skųsis Dunkanas. — Na, žinote.

— Būk laimingas, kad tau dar liko viena galva ir viena širdis, — atsakys jam Robertą. — O argi tu daug žinai tapytojų, kurie laikė teptuką abiem rankom? O dvi akys, kvaileli, tau reikalingos motociklu važinėjant; tapymui pakaks ir vienos.

Dženė Garp mylės savo brolį taip, lyg jis būtų jai ir brolis, ir tėvas — mat ji buvo per jauna, kad būtų galėjusi kaip reikiant pažinti savo tėvą. Kol jis sveiks ligoninėje, ji sukurs eilėraštį — pirmą ir vienintelį savo eilėraštį, nes Dženė Garp neturėjo nei savo tėvo, nei brolio polinkių į meną. Ir tik vienas Dievas žino, kokių polinkių galėjo turėti Vulfas.

Pirmagimis guli čia, lieknas ir ilgas,

vieną beturi jis ranką, viena tik nagingas,

vieną ir akį teturi, viena jis tik švyti,

dar atmintį savo šeimos — ji jam padeda gyti

Motinos savo sūnus šis sveiką tesaugo

Namą, Garpo statytą, kur pats ir užaugo.

Eilėraštis buvo, žinoma, labai silpnas, bet Dunkanui jis patiks.

— Išmoksiu jį atmintinai, — pažadės jis Dženei.

Jaunoji transseksualė, kurią Robertą apgyvendino Dunkano studijoje, atsiųs jam atviruką su geranoriškais palinkėjimais:

„Augalai laikosi gerai, bet tas didelis geltonas paveikslas prie židinio susiraukšlėjo — manau, kad drobė buvo per menkai įtempta, todėl nukabinau jį ir pastačiau greta kitų sandėliuke, kur yra vėsiau. Man patinka žydrasis paveikslas ir visi piešiniai — visi iki vieno! Ir ypač patinka tas, kuris, kaip Robertą sakė, yra jūsų autoportretas“.

— O Dieve, — atsidus Dunkanas.

Dženė perskaitys jam visą Džozefą Konradą — Garpo, kai jis buvo dar vaikas, mėgstamiausią rašytoją.

Gerai, kad Helena turės savų mokytojos rūpesčių, kurie galės atitraukti ją nuo išgyvenimų dėl Dunkano.

— Tas berniukas pasitaisys, — įtikinės ją Robertą.

— Jis yra jau jaunuolis, — pasakys Helena. — Jis jau ne berniukas.

— Man jie visi yra berniukai, — pasakys Robertą. — Garpas buvo berniukas. Aš buvau berniukas, kol netapau mergaitė. Ir Dunkanas man visuomet liks berniukas.

— Na, žinai! — atsakys Helena.

— Tau reikėtų kaip nors sportuoti, — patars Helenai Robertą. — Atsipalaiduotum, apsiramintum.

— Liaukis, Robertą, — pasakys Helena.

— Pamėgink bėgioti, — įkalbinės Robertą.

— Tu bėgioji, o aš jau skaitysiu, — atsakys Helena.

Robertą bėgios visą laiką. Baigdama šeštąją dešimtį, ji vis dažniau pamirš vartoti estrogenus, kuriuos, pakeitus lytį, būtina vartoti visą gyvenimą, norint išlaikyti moteriškas kūno formas. Dėl nereguliaraus estrogenų vartojimo ir vis intensyvesnio bėgiojimo didžiulio Robertos kūno formos tiesiog Helenos akyse keisis tai vienon, tai kiton pusėn.

— Kartais aš net nežinau, kas tau, Robertą, darosi, — sakys jai Helena.

— Tai savaip jaudina, — aiškins jai Robertą. — Niekuomet nežinau, kaip aš imsiu jausti, nežinau, kaip atrodysiu.

Būdama jau daugiau nei penkiasdešimties, Robertą tris kartus dalyvaus maratono varžybose, bet jai ims trūkinėti kraujagyslės, todėl gydytojas patars jai bėgioti trumpesnes distancijas. Dvidešimt šešios mylios buvo per daug jau šeštą dešimtį einančiam buvusiam futbolo gynėjui — Šlovingajam Devyniasdešimtukui, kaip kartais iš jos šaipysis Dunkanas. Robertą buvo tik keleriais metais vyresnė už Garpą ir Heleną ir tokia visuomet atrodė. Taigi ji vėl ims bėgioti tas šešias mylias, kurias bėgdavo su Garpu — nuo Styringo iki vandenyno, todėl Helena, pakėlusi akis nuo knygos, galės išvysti Robertą Maldun, vilkinčią bėgiojimo treningu ir laikančią didžiuliame futbolininko delne chronometrą lyg savo širdį.

Robertą mirs tą pavasarį, kai Dunkanas gulės Vermonto ligoninėje. Ji bėgios Dogs Hed Harboro paplūdimyje nedidelius nuotolius, bet staiga sustos ir ateis į verandą, nusiskųs, kad jai kažkas „pokši“ pakaušyje, o galbūt smilkiniuose — sakys negalinti tiksliai nurodyti, kurioje vietoje. Ji sėdės verandoje, hamake, žvelgdama į vandenyną, paprašys Eleonorą Džeims atnešti jai stiklinę šaltos arbatos. Eleonora dar atsiųs pas ją vieną iš Fylds Fondo išlaikytinių su laiškučiu:

citrina?

— Ne, tik su cukrum! — šūktels jai Robertą.

Kai Eleonora atneš jai šaltos arbatos, Robertą keliais gurkšniais išgers visą stiklinę.

— Puiku, Eleonora, — pagirs Robertą, ir Eleonora nueis paruošti jai antros stiklinės. — Puiku, — pakartos Robertą. — Duok man dar vieną, bet visai tokią pat! — šūktels jai Robertą. — Norėčiau, kad visas gyvenimas toks būtų!

Kai Eleonora sugrįš su stikline arbatos, Robertą Maldun bus jau mirusi, sėdėdama hamake. Kažkas jai pokštelės, kažkas jau nutrūks...

Nors Robertos mirtis sukrės ir prislėgs Heleną, vis dėlto ji turės Dunkaną, dėl kurio jai reikės sielotis — bent kartą tai bus naudinga, nes blaškys jos dėmesį. Eleonorą Džeims, kuriai Robertą tiek daug padėjusi, gelbės nuo per didelio sielvarto staiga ją užgriuvusios pareigos — jai teks perimti Robertos darbą Fylds Fonde, taigi teks gerokai pasitempti. Jaunoji Dženė Garp niekuomet nebuvo taip suartėjusi su Robertą kaip Dunkanas, todėl būtent jis, dar vis tebegulėdamas ištemptas, išgyvens didžiausią širdgėlą. Dženė pasiliks šalia jo ir vis stengsis paguosti, plepėdama apie šį bei tą, tačiau Dunkanas negalės pamiršti Robertos ir to, kaip visą laiką ji gelbėjo Garpus, o ypač Dunkaną.

Jis verks ir verks. Tiek daug verks, kad net reikės pakeisti jam krūtinės gipsą.

Dunkano bute Niujorke gyvenanti transseksualė atsiųs iš Niujorko jam tokią telegramą:

Dabar; kai nebėra K, aš išsikraustysiu. Jeigu jūs jaučiatės nepatogiai dėl to, kad aš ten esu. Išsikraustysiu. Svarstau, ar galiu pasiimti jos portretą, tą, kuriame yra K ir Jūs. Spėju, kad tai Jūs. Su kamuoliu. Jūs vilkite palaidinukę su Nr. 90, Jums per didelę.

Dunkanas niekuomet neatsilieps į jos atvirukus, pranešimus apie jo augalų gerovę ir apie jo paveikslų išdėstymą. Bet dabar jis pasiųs jai atsakymą, ir tai bus padaryta senojo Nr. 90 dvasia — visai vis tiek, kas ji būtų, toji vargšė drovi būtybė — lyg bernas, lyg mergina, kuriai Robertą, kaip Dunkanas žinojo, buvo gera.

Prašom pasilikti tiek, kiek norite, — parašys jis. — Tik aš irgi mėgstu tą nuotrauką. Kai vėl atsistosiu ant koją, padarysiu jums jos kopiją.

Robertą buvo sakiusi jam, kad susitvarkytų savo gyvenimą, todėl Dunkanas apgailestaus, kad nebegalės parodyti jai, ką gali. Dabar jis jaus atsakomybę, mąstydamas apie savo tėvą, kuris, būdamas toks jaunas, jau buvo rašytojas, toks jaunas turėjo vaikų, turėjo jį, Dunkaną. Gulėdamas Vermonto ligoninėje, Dunkanas padarys daugybę sprendimų, ir daugumą jų vėliau įgyvendins.

Jis parašys Eleonorai Džeims, kuri vis dar bus per daug sukrėsta to, kas jam nutiko, kad atvyktų pasižiūrėti jo, viso sugipsuoto ir vinimis sukalinėto.

Metas mudviem imtis darbo, nors man teks kai ką dar nuveikti, kad tave pasivyčiau. Mūsų šeima, netekus Nr. 90, yra sumažėjusi Pasistenkime daugiau nieko neprarasti.

Jam kils noras parašyti motinai — jog jis norėtų, kad ji galėtų didžiuotis juo, bet būtų pasijutęs kvailai, šitaip rašydamas — žinojo, kokia ji yra tvirta ir kad jai nelabai reikalingi tokie paguodos žodžiai. Taigi visą naująjį savo entuziazmą Dunkanas nukreips į jaunąją Dženę.

— Velniai rautų, mums reikia turėti energijos, — sakys jis seseriai, kuri jos turėjo be galo daug. — Ta prasme tu daugiausia praradai — kad nepažinojai tėvo, koks jis buvo energingas! Tau teks verstis sava.