Джон Ирвинг - Pasaulis pagal Garpą [calibre]

— Aš turiu energijos, — atsakys jam Dženė. — Dieve, ką, tu manai, aš veikiau — vien tik tavimi rūpinausi?

Tai bus sekmadienio popietę — tuo metu, kai Dunkanas ir Dženė žiūrės per ligoninės televizorių profesionalų futbolą. Tai geras ateities ženklas, pagalvos Dunkanas, — kad Vermonto stotis šį sekmadienį transliuoja iš Filadelfijos tas rungtynes. „Ereliai“ turi pralaimėti „Kaubojams“. Bet svarbiausia ne pačios rungtynės — Dunkaną labiausiai domins ceremonija prieš joms prasidedant. Vėliava bus nuleista iki pusės stiebo buvusio gynėjo Roberto Malduno garbei.

O švieslentėje vis mirgės: 90! 90! 90! Dunkanas atkreips dėmesį į tai, kaip pasikeitė laikai: pavyzdžiui, dabar jau visur vyksta feministinės laidotuvės, jis ką tik bus skaitęs, kaip iškilmingai jos vyko Nebraskoje. Ir Filadelfijoje sporto komentatorius sugebės be krizenimo pasakyti, kad vėliava nuleista iki pusės stiebo Robertos Maldun atminimui.

— Ji buvo šauni sportininkė, — pasakys komentatorius. — Puiki pora rankų.

— Neeilinė asmenybė, — sutiks su juo kolega.

Pirmasis komentatorius toliau kalbės:

— Taigi, — pareikš jis, — ji daug padarė... — ir jis užsikirs, o Dunkanas lauks, norėdamas išgirsti — kam padarė: iškrypėlėms, keistuolėms, seksualinėms ligonėms, jo tėvui ir jo motinai, jam pačiam ir Eleonorai Džeims? — Ji daug padarė žmonėms su komplikuota gyvensena, — pasakys tas komentatorius, nustebindamas save patį ir Dunkaną Garpą, bet pasakys oriai.

Ims griežti orkestras. Dalaso „Kaubojai“ mes Filadelfijos „Ereliams“ baudinį; tai bus pirmasis iš daugelio baudinių, kuriuos „Ereliams“ teks atlaikyti. Dunkanas Garpas galvos, kad jo tėvas būtų kaip reikiant įvertinęs komentatoriaus pastangas kalbėti taktiškai ir maloniai. Dunkanas vaizduosis sau, kaip Garpas ir Robertą būtų dėl to kvatoję. Dunkanui atrodys, kad Robertą ten kažkaip dalyvauja — slapčia dalyvauja tame savo pačios pagarbinime. Ji ir Garpas būtų linksminęsi iš komentatorių nerangumo.

Garpas būtų mėgdžiojęs komentatorių:

— Ji daug padarė makšties performavimui!

— Cha, cha! — būtų griaudėjusi Robertą.

— Na, žinote! — būtų rėkęs Garpas. — Na, žinote!

Dunkanas tuomet prisimins, kad, kai buvo nužudytas Garpas, Robertą Maldun grasino pasidarysianti atvirkščią lytinę operaciją.

— Tegul jau aš vėl būsiu sumautas vyras, — aimanavo ji, — jeigu šitame pasaulyje yra moterų, kurios dabar džiūgauja dėl tos šlykščios žmogžudystės, kurią padarė ta klaiki išpera!

Liaukis! Liaukis! Niekuomet daugiau nesakyk šito žodžio! — pakeverzojo jai Eleonora Džeims.

Yra tik tie ar tos iš mūsų — vyrai ar moterys, — kurie jį mylėjo, ir tie, kurie jo nepažino, — dar parašys Eleonora Džeims.

Tuomet Robertą Maldun pakilnos visus juos vieną po kito, oficialiai, rimtai ir nuoširdžiai suimdama į lokišką savo glėbį.

Kai Robertą mirs, viena iš Dogs Hed Harbore gyvenančių ir galinčių kalbėti Fylds Fondo išlaikytinių paskambins Helenai. Helena, ir vėl sutelkusi jėgas, turės skambinti į Vermontą. Helena mokys jaunąją Dženę, kaip ji turi perduoti tą žinią Dunkanui. Dženė Garp turėjo paveldėjusi puikių slaugės sugebėjimų iš įžymiosios savo senelės Dženės Fylds.

— Blogos žinios, Dunkanai, — pakuždės jaunoji Dženė, bučiuodama brolį į lūpas. — Senasis Devyniasdešimtukas išleido iš rankų kamuolį.

Dunkanas Garpas, likęs gyvas po dviejų avarijų, viena iš kurių jam kainavo akį, o kita — ranką, taps geru ir rimtu dailininku. Jis bus kai kurių meno požiūriu įtartinos spalvotosios fotografijos naujovių pradininkas; turėdamas dailininko akį spalvoms ir savo tėvui būdingą atkaklų siekimą susikurti savo požiūrį, jis gerokai ją patobulins. Jis nesieks beprasmio tikroviškumo, bet suteiks savo tapybai klaikaus, juslinio, beveik naracinio realizmo; žinant, kas jis toks, lengva bus pasakyti, jog tai yra veikiau rašytojo negu dailininko amato elementai, ir kritikuoti jį taip, kaip jis buvo kritikuojamas — už „pažodiškumą“.

— Man nesvarbu, ką tai reiškia, — visuomet atsakys Dunkanas. — Ko gi jie tikisi iš vienaakio ir vienarankio menininko, be to, dar Garpo sūnaus? Kad nebūtų ydų?

Be viso kito, jis turėjo tėvui būdingą humoro jausmą, ir Helena labai juo didžiuosis.

Jis sukurs seriją paveikslų bendru pavadinimu „Šeimos albumas“, kuriuo jis labiausiai išgarsės. Juos nutapys pagal tas nuotraukas, kurias buvo padaręs vaikystėje, jau praradęs akį. Jose buvo Robertą, jo senelė Dženė Fylds, jo motina, plaukiojanti ties Dogs Hed Harboru, tėvas, su sukabintu žandikauliu bėgiojantis paplūdimiu. Ten dar bus tuzinas paveikslėlių, vaizduojančių pilkąjį šabo markės automobilį; šitą seriją Dunkanas pavadins „Pasaulio spalvomis“, kadangi, kaip jis sakys, toje dvylikoje šabo variantų galima pamatyti visas pasaulio spalvas.

Ten bus dar Dženė Garp kūdikystėje, o dideliuose grupiniuose portretuose, tapytuose daugiausia iš vaizduotės, o ne pagal fotografijas, tas neryškus veidas ar dažnas (labai mažas) siluetas, matomas iš nugaros, kritikų nuomone, bus Voltas.

Dunkanas nenorės turėti vaikų.

— Jie per daug trapūs, — pasakys jis motinai. — Negalėčiau laukti ir stebėti, kol jie užaugs. — Iš tikrųjų jis turėjo omenyje tai, kad negalėtų laukti ir stebėti, kaip jie neužaugs.

O kai taip, tai vaikai, Dunkano laimei, nebus jo gyvenimo rūpestis. Po keturių mėnesių, praleistų Vermonto ligoninėje, jis sugrįš į Niujorką, kur savo bute, o drauge studijoje ras tebegyvenant neapsakomai vienišą transseksualę. Ji bus taip pertvarkiusi jo būstą, jog atrodys, kad ten jau gyvena tikras menininkas, ir keistu būdu beveik susiliedama su jo daiktais ji, atrodo, bus labai gerai jį pažinusi. Be to, ji bus jį įsimylėjusi — vien iš jo paveikslų. Dar viena Robertos Maldun dovana Dunkano gyvenimui! Kai kas, pavyzdžiui, Dženė Garp, pasakys, kad ji net esanti graži.

Juodu susituoks — nes jeigu buvo jaunuolis, neturintis savo širdyje jokio nusistatymo prieš transseksualus, tai toks jaunuolis buvo Dunkanas Garpas.

— Tai yra danguje sudaryta santuoka, — pasakys savo motinai Dženė Garp. Ji, žinoma, turės galvoje Robertą, nes Robertą buvo danguje. Tačiau Helena negalės būti rami dėl Dunkano; Garpui mirus jai teks pasiimti didžiąją dalį nerimo, o kai mirs Robertą, Helena jausis turinti pasiimti jį visą.

— Nežinau, nežinau, — sakys ji, nerimaudama dėl Dunkano vedybų. — Ta prakeikta Robertą, — kalbės Helena. — Visuomet turi būti jos viršus.

Bet juk šiuo atveju nėra galimybės nepageidaujamam nėštumui, — parašys Eleonora Džeims.

— Oi, liaukis, — atsakys jai Helena. — Tu gi žinai, kad aš norėčiau anūko. Vieno ar dviejų anūkų.

— Aš tau duosiu anūkų, — pažadės jai Dženė.

— Na, žinai, — atsilieps Helena. — Gerai, jeigu aš jų sulauksiu, vaike.

Deja, nesulauks, nors dar spės pamatyti Dženę nėščią ir vaizduotis save būsima senele.

„Tai, kas įsivaizduojama, yra geriau už tai, kas prisimenama“, — rašė Garpas.

Be abejo, Helena turėjo būti laiminga, matydama, kaip pasitaisė — kaip Robertą buvo žadėjusi — Dunkano gyvenimas.

Po Helenos mirties Dunkanui teks sunkokai paplušėti su romiuoju Vitkombu. Juodu parengs visai rimtą Garpo nebaigto romano „Mano tėvo iliuzijos“ leidinį. Kaip bendrą tėvo ir sūnaus „Grilparcerio pensiono“ laidą, taip ir kai ką iš „Mano tėvo iliuzijų“ Dunkanas iliustruos — jis nupieš tėvą, ambicingą neįmanomo pasaulio, kuriame jo vaikai bus saugūs ir laimingi, planuotoją. Tos Dunkano iliustracijos buvo daugiausia Garpo portretai.