Джон Ирвинг - Pasaulis pagal Garpą [calibre]

Kai Garpas pamatė revolverį, jis taip pat pastebėjo, kad tai nėra tikra medicinos sesers uniforma — kad tai yra tik „Tikroji Dženė Fylds“ su būdinga ant krūtinės prisiūta raudona širdimi. Tuomet Garpas atkreipė dėmesį ir į tos medicinos sesers krūtis — jos buvo smulkios, bet per tvirtai ir jaunatviškai styrančios tokiai žilaplaukei moteriai; ir jos šlaunys buvo per siauros, ir kojos per daug mergaitiškos. Kai Garpas vėl pažvelgė jai į veidą, įžiūrėjo jame šeimyninį bruožą — stačiakampį smakrą, kurį iš Midžės Styring buvo paveldėję visi jos vaikai, ir nuožulnią kaktą, kuri buvo Riebiojo Troškinio bruožas. Ta kombinacija padarė visų Persiu galvas panašias į grėsmingus lėktuvnešius.

Pirmasis šūvis ištrenkė Garpui iš burnos švilpuką, ir šis išskrido garsiai sušvilpdamas; iš rankos iškrito chronometras. Garpas atsisėdo. Kilimas buvo šiltas. Kulka perėjo jam per pilvą ir įstrigo stubure. Chronometre buvo likę mažiau nei penkios sekundės, kai Beinbridžė Persi šovė antrą kartą — kulka smogė Garpui į krūtinę ir bloškė jį, vis tebesėdintį, į dengtą sieną. Apstulbę imtynininkai, dar tik berniukai, atrodė nepajėgią pajudėti iš vietos. Helena pargriovė Pūką Persi ant kilimo ir nebeleido jai šauti trečią kartą.

Helenos klyksmas pažadino imtynininkus. Vienas jų, atsarginis sunkiasvoris, prispaudė kniūpsčią Pūką Persi prie kilimo ir už nugaros užlaužė jai ranką su revolveriu. Jis netyčia prakirto alkūne Helenai lūpą, tik vargu ar ji tai pajuto. Tas 145 svarų naujokas, kuris pleistru prisiklijavo mažylį pirštą prie bevardžio, išplėšė Pūkui iš rankos revolverį, sulaužydamas jai nykštį.

Kai kaulas trakštelėjo, Pūkas Persi klyktelėjo, ir tuomet net Garpas pamatė, ką jį buvo sau pasidariusi; be to, operacija turėjo būti padaryta visai neseniai — atviroje rėkiančios Pūko Persi burnoje kiekvienas arti buvęs galėjo pamatyti ant bigės, kuri beliko iš jos liežuvio, juodus kaip skruzdės siūlės dygsnius. Pūkas taip išgąsdino atsarginį sunkiasvorį, kad tas spustelėjo ją kiek per smarkiai ir sulaužė jai vieną šonkaulį. Ta beprotybė, dėl kurios Beinbridžė Persi neseniai tapo džeimsininke, be abejo, turėjo būti jai skausminga.

— Aulės! — rėkė ji. — Auti aulės! — Tie „auti aulės“ buvo, žinoma, „sumauti kiaulės“, tačiau dabar Pūką galėjo suprasti tik džeimsininkės.

145 svarų naujokas laikė revolverį ištiestoje rankoje, nukreipęs jį kilimą tuščiame salės kampe.

— Aulė! — rėkė jam Pūkas, bet drebantis berniukas žiūrėjo tik į savo trenerį.

Helena stengėsi palaikyti Garpą, nes šis jau slydo žemyn palei sieną. Jis aiškiai suvokė, kad nebegali kalbėti ir nebejaučia lytėjimo. Gyvos beliko uoslė, akys ir atmintis.

Bent kartą Garpas buvo patenkintas, kad Dunkanas nebesidomi imtynėmis. Kadangi jis iškeitė imtynes į plaukymą, dabar išvengė šito reginio. Garpas žinojo, kad tokiu metu Dunkanas eina iš mokyklos arba jau yra baseine.

Garpui buvo gaila Helenos — kad ji yra čia, o drauge jam buvo gera visai prie pat savęs uosti jos kvapą. Jis mėgavosi juo, užuodžiamu tarp kitų tokių savų Styringo imtynių salės kvapų. Jeigu jis galėtų kalbėti, pasakytų Helenai, kad ji daugiau niekuomet nesibaimintų Povandeninės Rupūžės. Jis nustebo, suvokęs, kad ta Povandeninė Rupūžė nėra kas nors svetima ar paslaptinga, kad ta Povandeninė Rupūžė yra labai gerai žinoma, tarsi jis visuomet būtų ją pažinojęs, tarsi būtų drauge su ja augęs. Ji buvo minkšta kaip tas šiltas kilimas, kvepėjo kaip švarių jo berniukų prakaitas... ir kaip Helena, pirmoji ir paskutinioji moteris, kurią Garpas mylėjo. Jis dabar žinojo, kad Povandeninė Rupūžė galėjo turėti net medicinos sesers išvaizdą — asmens, apsipratusio su mirtimi ir išmokyto praktiškai reaguoti į skausmą.

Dekanas Bodžeris, nešinas Garpo slidininko kepuraite, atidarė imtynių salės duris, bet Garpas jau neturėjo iliuzijų, jog dekanas dar kartą atvyko organizuoti gelbėjimo grupės, kad pagautų kūną, krentantį nuo ligoninės priestato stogo iš tokios aukštumos — keturių aukštų virš saugaus pasaulio. Pasaulis buvo nesaugus. Garpas žinojo, kad dekanas Bodžeris padarytų visa, kas (manoma, jam išgelbėti. Dėkingas Garpas nusišypsojo jam, Helenai ir savo imtynininkams, dalis kurių dabar raudojo. Garpas meiliai pasižiūrėjo ( kūkčiojantį savo atsarginį sunkiasvorį, kuris vis dar spaudė užgulęs Pūką Persi prie kilimo: sunku bus tam vargšui riebuiliui atlaikyti ateinantį sezoną, pagalvojo jis.

Garpas žvelgė į Heleną — dabar jis galėjo judinti tik akis. Matė, kad Helena stengiasi jam atsiliepti šypsniu. Garpas bandė raminti ją žvilgsniu: nesisielok — na, ir kas, kad nėra gyvenimo po mirties? Bet yra, patikėk manim, gyvenimas po Garpo. O jeigu po mirties yra tik mirtis, reikia būti dėkingiems už tuos nedidelius malonumus, kokių kartais būna, pavyzdžiui, gimimas po sekso. O jeigu tau labai pasiseka, tai būna ir seksas po gimimo! O taip, pasakytų Alisa Flečer. Na, o jeigu jau gyveni, sakė Garpo akys, yra vilties, kad turėsi energijos. Ir niekuomet, Helena, nepamiršk, sakė jo akys, kad dar yra prisiminimai.

„Pasaulyje pagal Garpą, — parašys jaunasis Donaldas Vitkombas, — mes privalome viską atsiminti“.

Garpas mirė, nespėjus jo išnešti iš imtynių salės. Jis buvo trisdešimt trejų metų — tokio pat amžiaus kaip Helena. Eleonorai Džeims buvo ką tik suėję dvidešimt. Dunkanui buvo trylika. Mažylė Dženė Garp buvo pradėjusi trečiuosius. Voltui būtų buvę aštuoneri.

Žinia apie Garpo mirtį iš karto suteikė galimybę išleisti trečią, o po to ketvirtą tėvo ir sūnaus bendros knygos — „Grilparcerio pensiono“ — leidimą. Visą ilgą savaitgalį Džonas Vulfas gana nesaikingai gers ir svarstys, ar nemesti leidybos: mat kartais jam darydavosi koktu matant, kaip gerai atsiliepia jo bizniui smurtinė mirtis. Bet jį guodė mintis apie tai, kaip Garpas būtų suvokęs tą žinią. Juk netgi jis nebūtų įstengęs įsivaizduoti, kad smurtinė mirtis geriau negu savižudybė pagelbės jo, kaip rimto ir įžymaus rašytojo, reputacijos įtvirtinimui. O tai ne taip jau bloga tam, kuris tėra tik trisdešimt trejų metų ir parašęs tik vieną gerą apsakymą ir gal pusantro gero romano iš trijų. Reto pobūdžio Garpo mirtis iš tikrųjų buvo tokia puiki, kad Džonas Vulfas turėjo nusišypsoti, pagalvojęs, jog ja būtų patenkintas ir pats Garpas.

Tai buvo mirtis, mąstė Džonas Vulfas, kuri savo atsitiktiniais, kvailais ir nereikalingais bruožais — komiškumu, bjaurumu ir keistumu — išryškino visa tai, ką Garpas kada nors buvo parašęs apie pasaulio tvarką. Tokią mirties sceną galėjo sukurti tik pats Garpas, pasakys Džilsei Slouper Džonas Vulfas.

Helena su kartėliu, bet tik kartą, pasakys, jog Garpo mirtis, kad ir kaip žiūrėtum, buvo savotiška savižudybė.

— Ta prasme, kad visas jo gyvenimas buvo savižudybė, — paslaptingai pasakys ji. Vėliau ji paaiškins, jog turėjusi galvoje vien tai, kad Garpas per daug pykinęs žmones.

Jis per smarkiai supykdė Pūką Persi — bent jau tai buvo aišku.

O visus kitus jis vertė mokėti jam duoklę — nedidelę, bet keistą. Styringo mokyklos kapinėms atiteks garbė turėti bent jo antkapį, jei ne kūną. Garpo kūnas, kaip ir jo motinos, bus atiduotas medicinos reikalams. Styringo mokykla nutars pagerbti jį, pavadindama jo vardu vienintelį dar vardo neturintį pastatą. Tai bus senio dekano Bodžerio sumanymas: jeigu yra Dženės Fylds ligoninė, įrodinės gerasis dekanas, tai turi būti ir Garpo ligoninės priestatas.

Ilgainiui tų pastatų funkcijos turės šiek tiek pakisti, nors jų vardai išliks: Dženės Fylds ligoninė ir Garpo priestatas. Ateis diena, kai Dženės Fylds ligoninė pavirs Styringo naujosios klinikos senuoju sparnu, o Garpo priestatas — savotišku medicinos, virtuvės ir klasės reikmenų sandėliu, kurį bus galima panaudoti ir epidemijos atveju. Nors epidemijų ten niekuomet nėra buvę. Garpui tikriausiai būtų patikęs toks sumanymas — jo vardu pavadinti sandėlį. Jis kadaise parašė, kad romanas yra „sandėlis visų tų reikšmingų dalykų, kurių romanistas neturi galimybės sunaudoti gyvendamas“.