Джон Ирвинг - Pasaulis pagal Garpą [calibre]

Jie atskyrė Dženę Fylds nuo motinų ir jų kūdikių. Ji — gera medicinos sesuo, sakė jie visi, todėl tegu išmėgina intensyviąją terapiją. Jie žinojo, kad Bostono Gailestingumo ligoninės intensyviosios terapijos skyriuje seserys greitai nustoja domėtis savo pačių problemomis. Dženė, žinoma, suprato, kodėl ją atitraukė nuo kūdikių. Buvo pikta, kad jie blogai mano apie jos savitvardą. Kokie nedėkingi žmonės, — galvojo ji. Dženė žinojo, kad turi dar begalę laiko pastoti. Nebuvo ko skubėti. Pagaliau tai buvo tik jos plano dalis.

Karas tebesitęsė. Intensyviosios terapijos skyriuje ji su tuo susidūrė artimai. Budinčios ligoninės siuntė ypatingus pacientus, tarp kurių visuomet būdavo beviltiškų. Paprastai pacientai būdavo vyresnio amžiaus, kabantys ant plauko. Tai būdavo autokatastrofų aukos. Tačiau daugiausia čia buvo kareivių. Kas jiems nutiko, nebuvo atsitiktinumas.

Dženė savaip grupavo ir skirstė pacientus į savas kategorijas:

1. Tuos, kurie apdegė — daugiausia buvo apdegusių laivuose (sunkiausius pacientus atsiųsdavo Čelso karo laivyno ligoninė), bet pasitaikydavo apdegusių lėktuvuose ir žemėje — Dženė praminė Odiniais.

2. Tuos, kurių buvo peršauti ar kitaip sužaloti vidaus organai, Dženė praminė Gyvybiniais Organais.

3. Tuos, kurių sužeidimai Dženei atrodė beveik mistiški — tai buvo ligoniai, kurių nebebuvo „šiapus“, jų buvo sužalota galva arba stuburas. Kartais pasitaikydavo suparalyžiuotų, o kartais tik išsiblaškiusių — Dženė praminė Nesančiais. Atsitikdavo, kad kuris nors iš Nesančių kartu būdavo Odinis arba Gyvybinis Organas. Tokius visa ligoninė vadino vienu vardu:

4. Tai buvo Žuvusieji.

„Mano tėvas, — rašė Garpas, — buvo Žuvusysis. Motinai jis atrodė patrauklus kaip tik tuo: neliks jokių ryšių“.

Garpo tėvas buvo bombonešio bokštelio šaulys: nelaimė jo laukė Prancūzijos padangėje.

„Šaulys, — rašė Garpas, — buvo tas bombonešio įgulos narys, kurį nuo žemės lengviausiai galėjo pažeisti priešlėktuvinė ugnis. Šauliui ji dažnai atrodydavo kaip staigiai artėjanti rašalinė, ištykštanti danguje tarsi ant sugeriamojo popieriaus. Mažylis šaulys (kiekvienas šaulys turėjo būti kuo mažesnis, kad tilptų bokštelyje) tūnojo susirietęs su kulkosvaidžiais ankštame savo lizde lyg kokono vabzdys, pakliuvęs po stiklu. Bokštelis — tai metalinis rutulys su įstiklintu liuku, pritvirtintas prie B-17 fiuzeliažo lyg išvirtusi bamba, lyg spenys ant bombonešio kūno. Tame kupolėlyje buvo įsprausti du penkiasdešimtojo kalibro kulkosvaidžiai ir smulkutis vyrukas, kurio rūpestis — numušti bombonešį puolančius naikintuvus. Bokšteliui sukiojantis, sukiojosi ir šaulys. Ant medinių rankenų buvo įrengti šaudymo mygtukai. Tų rankenų įsitvėręs šaulys atrodydavo kaip grėsmingas embrionas, pakabintas bombonešio embrioniniame apvalkale ir saugantis savo motiną.

Šaulys, kuriam dangus buvo po kojomis, nuolat jautė ypatingą šaltuką — kaip pavėluotą mintį. Lėktuvui tūpiant, bokštelį įtraukdavo. Tūpiant neįtrauktas bokštelis pažertų kibirkštis — kaip lenktyninis automobilis ant išvažinėto nusileidimo tako.

Technikos seržantas Garpas tarnavo Aštuntojoje oro pajėgų armijoje — toje, kuri iš Anglijos bombardavo žemyną. Kol buvo paskirtas bokštelio šauliu, seržantas Garpas tarnavo B-17C priekiniu ir B-17E šoniniu šauliu. Garpui nepatiko šoninio šaulio padėtis B-17E bombonešyje, nes čia vienoje kabinoje tūnojo du šauliai, kurių kulkosvaidžių stovai buvo įrengti vienas priešais kitą. Todėl Garpo partneris, sukdamas savo vamzdį, visuomet kliudydavo Garpui ausį. Vėlesnių modelių kulkosvaidžių stovai buvo judantys, idant šoniniai šauliai vienas kito nekliudytų. Bet seržantas Garpas nebesulaukė tos naujovės.

Pirmoji kovinė užduotis — bombonešio B-17E antskrydis virš Prancūzijos Ruano miesto 1942 metų rugpjūčio 17 dieną — buvo sėkminga. Tąsyk technikos seržantui Garpui, šoniniam šauliui, jo partneris tik vieną kartą alkūne kliudė kairę ausį ir porą kartų dešinę. Mat antrasis šaulys buvo toks ilgšis, kad jo alkūnės siekė Garpo ausis.

Per pirmąjį antskrydį bokštelyje sėdėjo šaulys Fauleris. Iki karo Fauleris buvo žokėjas. Jis šaudė geriau už Garpą, bet šis vis tiek troško patekti į bokštelį. Garpas buvo našlaitis, pamėgo vienatvę ir norėjo pabėgti nuo savo partnerio, kad išvengtų jo alkūnių smūgių. Žinoma, Garpas, kaip ir daugelis kitų šaulių, svajojo apie penkiasdešimtąją ar panašią užduotį, po kurios jį perkeltų į Antrąją oro pajėgų armiją — lakūnų mokymo komandą. Iš čia jis galėjo išeiti į pensiją šaulių instruktoriumi. Bet kol Fauleris buvo gyvas, Garpas pavydėjo jam atskiros vietos, jo žokėjiškos vienatvės.

— Tam, kuris dažnai perdžia, ta vieta netinkama, — sakė Fauleris. Jis buvo cinikas, jį nuolat kankino sausas kosulys, o jo šlovė tarp karo lauko ligoninės seserų buvo nekokia.

Fauleris žuvo avarinio nusileidimo ant nedengto kelio metu. Lėktuvo važiuoklė įstrigo, nusileidimo mechanizmas pasidarė nebevaldomas, ir bombonešis pasišokinėdamas nušliuožė pilvu, visu svoriu traiškydamas bokštelį, tarsi griūvantis medis vynuogyną. Fauleris, sakydavęs, kad labiau pasitiki mašinomis negu žirgais ar žmonėmis, sėdėjo susigūžęs neįtrauktame bokštelyje, kai lėktuvas nutūpė ant jo. Šoniniai šauliai, taigi ir Garpas, matė bokštelio nuolaužas, skriejančias iš po bombonešio pilvo. Eskadrilės vado pavaduotojas, nuo žemės iš arčiausiai matęs avariją, privėmė savo džipą. Eskadrilės vadui neprireikė laukti, kol apie Faulerio mirtį bus oficialiai pranešta, kad galėtų pakeisti jį kitu mažiausiu eskadrilės šauliu. Smulkutis technikos seržantas Garpas visuomet troško būti bokštelio šauliu. Juo tapo 1942 metų rugsėjo mėnesį.

„Mano motina jautė potraukį detalėms“, — rašė Garpas. Kai atgabendavo naujų ligonių, Dženė Fylds pirmiausia pasistengdavo sužinoti iš gydytojo, kas jiems atsitiko. Po to mintyse klasifikuodavo: Odiniai, Gyvybiniai Organai, Nesantieji, Žuvusieji. Be to, kad geriau įsimintų ligonius ir jų sužeidimus, ji rimuodavo kiekvieno pavardę ir traumos pavadinimą.

Technikos seržantas Garpas buvo mistiškas pacientas. Savo trisdešimt penktojo skrydžio virš Prancūzijos metu mažasis bokšto šaulys staigiai liovėsi šaudyti. Pilotas pastebėjo, kad bokštelio kulkosvaidžiai tyli, ir pagalvojo, kad į Garpą pataikė. Tik kodėl nesudrebėjo lėktuvas? Pilotas tikėjosi, kad Garpas nelabai nukentėjo. Lėktuvui nutūpus, pilotas nuskubėjo perkelti Garpą į medicinos motociklo priekabą, kadangi visos greitosios pagalbos mašinos buvo užimtos. Jau sėdėdamas priekaboje, mažylis technikos seržantas ėmė masturbuotis. Priekaba turėjo brezentinį uždangalą, ir pilotas skubiai ją užtraukė. Uždangalas buvo su anga, pro kurią gydytojas, pilotas ir kiti ten buvę galėjo stebėti seržantą Garpą. Tokiam mažam žmogui jo varpa atrodė labai didelė. Bet Garpas smaukė ją beveik taip pat nemokšiškai kaip mažas vaikas. Ir nė iš tolo neprilygo zoologijos sodo beždžionėms. Tačiau kaip beždžionė jis dairėsi iš savo priekabos ir nekalta išraiška spoksojo jį stebinčių žmonių veidus.

— Garpai! — tarė jam pilotas. Garpo kakta buvo aptaškyta krauju, keletas lašų buvo sukrešėję, tačiau iš prilipusios prie viršugalvio pilotės dar sunkėsi kraujas. Neatrodė, kad būtų dar kur nors sužeistas. — Garpai! — šūktelėjo pilotas. Metaliniame kupole su penkiasdešimtojo kalibro kulkosvaidžiais žiojėjo plyšys: zenitinė kulka, pataikiusi į šaulio bokštelį, suskaldė kulkosvaidžio stovą ir net rankenas. Garpo rankos nebuvo sužalotos, jos paprasčiausiai atrodė neįgudusios masturbuotis.