Джон Ирвинг: Pasaulis pagal Garpą [calibre]

Matyt, taip yra visose šeimose, galvojo Dženė Fylds. Ji jautė, kad jei kada nors turės vaikų, tai mylės juos, dvidešimtmečius, ne mažiau negu dvejų. Ji manė, kad dvidešimtmečiui gali būti net labiau reikalinga. Nes ko gi iš tikrųjų reikia dvimečiui? Ligoninėje to amžiaus vaikai yra lengviausi pacientai. Kuo jie vyresni, tuo daugiau turi poreikių, todėl mažiau yra pageidaujami ir mylimi.

Dženė jautėsi taip, tarsi būtų augusi didžiuliame laive, niekuomet nematydama, o tuo labiau neturėdama supratimo, kaip veikia jo mašinos. Jai patiko, kad ligoninėje svarbiausia tai, ką žmogus valgo, kiek tai jam padeda ir kas iš to išeina. Vaikystėje ji niekuomet nematė nešvarių lėkščių. Iš tiesų, kai tarnaitės nuimdavo stalą, Dženė manė, kad jos išmeta nešvarias lėkštes (iki tol ji nebuvo įleidžiama į virtuvę). O kai rytais sunkvežimis atveždavo pieno butelius, Dženė buvo įsitikinusi, kad jis atveža ir indų visai dienai: garsas — stiklinių indų skimbčiojimas ir trinksėjimas — buvo panašus į tą, kuris sklido iš uždarytos virtuvės, kur tarnaitės kažką darė su lėkštėmis.

Dženė Fylds buvo penkerių metų, kai pirmą kartą išvydo tėvo vonios kambarį. Ji aptiko jį vieną rytą, eidama ten, iš kur sklido tėvo odekolono kvapas. Ji rado garų pilną kabiną su dušu (visiškai modernią 1925 metams), asmeninę išvietę ir daug buteliukų, tokių nepanašių į jos motinos buteliukus, kad Dženė pamanė atradusi paslaptingo vyro, metų metais gyvenusio ir nesusekto jų name, urvą. Iš tiesų taip ir buvo.

Ligoninėje Dženė žinojo, kur kas nukeliauja, ir mokėsi be jokios magijos atsakinėti į klausimus, iš kur beveik viskas atsiranda. Dogs Hed Harbore, kai ji buvo dar vaikas, kiekvienas šeimos narys turėjo savo vonią, savo kambarius, savo duris su savo veidrodžiu kitoje jų pusėje. Ligoninėje tai, kas asmeniška, neatrodė šventas dalykas, čia nebuvo jokių paslapčių, o jeigu kam prireikdavo veidrodėlio, prašydavo seselę.

Paslaptingiausia vieta, kurią jai leido vaikystėje iššniukštinėti, buvo rūsys, o jame — didžiulis akmeninis dubuo, kurį kiekvieną pirmadienį pripildavo sraigių. Vakare motina pripildavo joms kukurūzų miltų, o iš ryto jas skalaudavo jūros vandeniu, pumpuojamu į rūsį ilga žarna tiesiai iš jūros. Savaitės pabaigoje sraigės jau būdavo riebios, smėlis išskalautas, jos nebetilpdavo savo kriauklėse, o jų stiprūs bjaurūs kaklai kraipydavosi sūriame vandenyje. Penktadienį Dženė padėdavo virėjai jas atrinkti. Tos, kurios būdavo nugaišusios, palietus nebeįtraukdavo kaklo.

Dženė paprašė, kad jai nupirktų knygą apie sraiges. Perskaitė apie jas viską: kaip jos maitinasi, kaip dauginasi ir auga. Tai buvo pirmieji gyvi padarai, kuriuos ji perprato iki galo — jų gyvenimą, seksą ir mirtį. Žmogiškąsias būtybes Dogs Hed Harbore nebuvo taip lengva pažinti. Ligoninėje Dženė jautėsi atsigriebianti už prarastą laiką — ji ką tik buvo padariusi atradimą, jog žmonės nėra daug paslaptingesni ir įdomesni už sraiges.

„Mano motina, — rašė Garpas, — per daug nesigilino į skirtybes“.

Vis dėlto ji pastebėjo vieną ryškų žmonių ir moliuskų skirtumą: daugelis žmonių turėjo humoro jausmą, o Dženė neturėjo polinkio humorui. Tuo metu Bostono medicinos seserys buvo labai pamėgusios vieną anekdotą, tačiau Dženei Fylds jis nebuvo juokingas. Anekdotas buvo atkeliavęs iš kitos Bostono ligoninės. Tuo metu Dženė dirbo Bostono Gailestingumo ligoninėje, sutrumpintai vadinamoje Bostono Gailestingumu, kaip, pavyzdžiui, Masačūsetso Centrinė ligoninė buvo vadinama Masačūsetso Centrine, o Peterio Bento Braihamo ligoninė — Peteriu Bentu.

Kartą, pasakojama tame anekdote, Bostono taksi vairuotoją pasišaukė kažkoks vyriškis, kuris vos ne vos nulipo nuo šaligatvio ir beveik susmuko gatvėje ant kelių. To vyro veidas buvo ryškiai raudonas nuo skausmo, o gal nuo dusulio ar užgniaužto kvapo — žodžiu, buvo aišku, kad jam sunku kalbėti, todėl taksistas atidarė duris ir padėjo jam įsėsti vidun, kur vyriškis atsigulė kniūpsčias ant grindų šalia užpakalinės sėdynės, prisitraukdamas kelius prie krūtinės.

— Į ligoninę! Į ligoninę! — rėkė jis.

— Ar į Peterį Bentą? — paklausė taksistas, nes tai buvo arčiausiai esanti ligoninė1.

— Blogiau negu nulinko, — suaimanavo vyriškis. — Manau, kad Molė man jį nukando.

Nedaug buvo anekdotų, kurie Dženei atrodė juokingi, bet jokiu būdu ne šis. Ji nemėgo anekdotų apie vyro lytinius organus, apskritai vengė tokių temų. Ji buvo mačiusi, kokių rūpesčių gali pridaryti tas organas, ir kūdikis nebuvo didžiausias rūpestis iš jų. Žinoma, ji susidurdavo su žmonėmis, kurie nenorėjo turėti vaikų, ir moteris, kai jos pastodavo, apimdavo liūdesys. Jos neturėtų būti verčiamos turėti vaikų, galvojo Dženė, tačiau labiausiai jai būdavo gaila gimusių mažylių. Ji sutikdavo ir tokių žmonių, kurie norėjo turėti vaikų, ir kaip tik jų paveikta pati įsigeidė vaiko. Kada nors, svarstydavo ji, turėsiu vaiką, bet tik vieną. Tačiau buvo viena problema: ji norėjo kuo mažiausiai turėti reikalų su vyro varpa, o su pačiu vyru — apskritai jokio.

Dažniausiai varpos ligomis, kurias Dženė matė, sirgo kareiviai. Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenė nesinaudojo penicilinu iki 1943 metų, o daugelis jos kareivių negavo penicilino iki 1945 metų. Bostono Gailestingumo ligoninėje 1942 metų pradžioje varpos ligos paprastai būdavo gydomos sulfanamidais ir aršeniku. Sulfatiazolis vartotas nuo gonorėjos drauge prirašant vartoti daug skysčio. Sifilis iki penicilino atsiradimo gydytas neoarsfenaminu. Dženės nuomone, seksas iš esmės buvo žmogaus organizmo nuodijimas aršeniku.

Be to, varpos ligoms gydyti buvo taikomas vietinis gydymas, bet tam irgi reikėjo vartoti daug skysčio. Dženė dažnai asistuodavo taikant šį dezinfekavimo metodą, nes tuo metu tekdavo skirti pacientui daug dėmesio, kartais ji tiesiog buvo reikalinga, kad palaikytų varpą. Įprastinė procedūra buvo tokia: į varpą šlapimkanaliu reikėjo suleisti mažiausiai šimtą kubinių centimetrų skysčių, kurį po to išleisdavo atgal, tik ta procedūra buvo skausminga pacientui. Žmogus, išradęs tokio gydymo prietaisą, buvo vardu Valentinas, todėl pats prietaisas buvo pavadintas Valentino irigatoriumi. Dar ilgai po to, kai daktaro Valentino irigatorius buvo patobulintas ar pakeistas kitais irigacijos prietaisais, Bostono Gailestingumo seserys tebevadino procedūrą „Valentino gydymu“, kuris, Dženės Fylds nuomone, buvo tinkama bausmė mėgėjams pasimylėti.

Kai kareivis kino teatre persėdo pirmą kartą, tai yra, kai jis pirmą kartą prisėdo prie jos, Dženė pamanė, kad jam kaip tik tiktų Valentino gydymas. Tik ji neturėjo su savim irigatoriaus, jis buvo per didelis jos rankinukui, be to, reikėjo, kad pats pacientas padėtų jį panaudoti. Tačiau ji turėjo skalpelį, kurį visuomet nešiodavosi. Tik ji nepavogė jo iš operacinės, tai buvo išmestas skalpelis, nes jo ašmenys vienoje vietoje buvo gerokai išlūžę (matyt, kažkam jis buvo iškritęs ant grindų ar į kriauklę). Jis nebetiko operacijoms, bet Dženė nešiojosi jį ne tokioms operacijoms.

Iš pradžių jis perpjaudavo mažas šilkines rankinuko kišenėles, todėl ji pasinaudojo seno termometro dėklu — užmovė jį ant skalpelio ašmenų, paslėpdama jas kaip parkerio plunksną. Kaip tik tą dėklą Dženė numovė nuo skalpelio, kai kareivis prisėdo greta jos ir užsigulė ranka kėdės turėklą, kuriuo juodu abu drauge (koks absurdas!) turėjo naudotis. Ilga jo ranka nukaro nuo ranktūrio ir tirtėjo lyg arklio oda, kai jį puola sparvos. Dženė laikė ranką ant skalpelio rankinuke, kitą ranką įspraudusi į baltą sijono sterblę. Jai atrodė, kad jos, medicinos sesers, apdaras švyti kaip šventosios aureolė ir kad toji šviesa kažkokiu iškrypėlišku būdu traukia prie jos tą nedorėlį.