Джон Ирвинг - Pasaulis pagal Garpą [calibre]

— Garpai! — rėkė pilotas.

— Garpai? — pratarė Garpas, mėgdžiodamas pilotą kaip papūga. — Garpai, — tarė Garpas, tarsi tik dabar išmokęs šį žodį. Pilotas linktelėjo galva, skatindamas jį įsiminti savo pavardę. Garpas nusišypsojo. — Garpai, — ištarė jis. Atrodo, jis manė, kad žmonės šitaip sveikinasi. Ne „sveikas, sveikas!“, o „Garpai, Garpai!“ — O Jėzau, Garpai, — pasakė pilotas. Visas bokštelio liuko stiklas buvo skylėtas ir sueižėjęs. Gydytojas pradengė motociklo priekabos skuduro langelį ir įsispoksojo į Garpo akis. Kažkas joms atsitiko — kiekviena savaip sukiojosi. Gydytojas pagalvojo, kad Garpui pasaulis tikriausiai vartaliojasi aukštyn žemyn. Jeigu Garpas išvis dar matė. Tuomet nei pilotas, nei gydytojas dar nežinojo, kad aštrios, plonytės sprogusio zenitinio sviedinio skeveldrėlės pažeidė Garpo akies judinamąjį nervą ir kai kurias kitas smegenų dalis.

Gydytojas baiminosi, kad žaizda pavojinga, todėl nelietė kraujo prisigėrusios ir prie Garpo galvos prikepusios pilotės, kuri buvo taip užsmaukta ant kaktos, kad lietė iššokusį švytintį gumbą, kurį jie tik dabar pastebėjo. Vis dairėsi motociklininko, bet jis kažkur užlindęs vėmė, todėl gydytojas nusprendė ką nors pasodinti į priekabą šalia Garpo, o pats apžergė motociklą.

— Garpai, — Garpas, pamėgęs naują savo žodį, kreipėsi į gydytoją.

— Garpas, — patvirtino gydytojas. Garpas neatrodė patenkintas. Baigęs masturbuotis, jis abiem nedidukėm rankom tebelaikė įspūdingą sustambėjusią savo varpą.

— Garpai! — amtelėjo jis. Jo balsas skambėjo džiugiai, o kartu buvo nustebęs. Jis pasuko akis į žiūrovus, melsdamas pasaulį, kad šis pakiltų ir nulėktų. Jis nieko nesuvokė. — Garpai? — paklausė jis abejodamas.

Pilotas paplekšnojo per petį ir linktelėjo lakūnams ir aerodromo tarnautojams, tarsi norėdamas pasakyti: „Vyrai, padėkime seržantui. Tegul jis pasijunta savu“. Tie, netekę žado dėl Garpo ejakuliacijos, visi kaip vienas pagarbiai šūktelėjo: „Garpai! Garpai! Garpai!“ — tarsi geranoriškas ruonių choras — idant Garpas nurimtų.

Garpas laimingas linktelėjo galva, tačiau gydytojas ištiesė ranką ir sunerimęs jam šnibštelėjo:

— Nejudink galvos, Garpai, prašau nejudinti galvos. — Garpo akys praslydo pro pilotą ir gydytoją, o tie laukė, kol jos sugrįš į vietą.

— Nusiramink, Garpai, — sušnibždėjo pilotas. — Sėdėk nejudėdamas, gerai?

Garpo veidas spinduliavo romumu. Abiem rankom laikydamas glembančią varpą, mažasis seržantas taip išsiviepė, tarsi būtų patenkinęs visų norą.

Anglijoje niekuo nebuvo galima padėti seržantui Garpui. Jis galėjo grįžti į Bostoną dar gerokai prieš karo pabaigą. Tuo metu tokius reikalus tvarkė kažkoks senatorius. Vieno Bostono laikraščio redakciniame straipsnyje Jungtinių Amerikos Valstijų jūrų laivyną kaltino tuo, kad namo siunčia tik tuos sužeistuosius, kurie yra kilę iš turtingų ir įžymių šeimų. Norėdamas nutildyti tokias paskalas, senatorius pareiškė, kad kiekvienas sunkiai sužeistas turi teisę sugrįžti į Ameriką, „net našlaitis gali atlikti tokią kelionę — kaip ir kiekvienas“. Kilo šioks toks sambrūzdis, beieškant sužeisto našlaitėlio. Garpo atvejis buvo idealus.

Technikos seržantas Garpas buvo ne tik našlaitis. Jis buvo idiotas, mokantis vienintelį žodį, todėl nerodė paniekos spaudai. Visose išspausdintose nuotraukose šaulys Garpas šypsojosi.

Kai sukvailėjęs seržantas buvo atgabentas į Bostono Gailestingumą, Dženei Fylds nelengva buvo priskirti jį kuriai nors kategorijai. Bejėgiškesnis už kūdikį, jis aiškiai buvo Nesantysis, tik ji nebuvo tikra, ar jis nėra dar labiau nukentėjęs.

— Ei, kaip laikomės? — pašnekino ji Garpą, kai jį, išsišiepusį, vežė palaton.

— Garpai! — amtelėjo jis.

Akies judinamąjį nervą šiek tiek atgaivino, tad dabar akys veikiau šokinėjo, bet nesivartaliojo, o rankos, apvyniotos marle, buvo tarsi su pirštinėm. Jos apdegė per gaisrą, atsitiktinai kilusį transporto laive, kuriuo jį gabeno čia pat įrengtame ligoninės skyriuje. Pamatęs liepsną, Garpas ištiesė į ją rankas ir bloškė sau ant veido, todėl nusvilo antakiai. Jis panašus į nuskustą pelėdą, pagalvojo Dženė.

Dėl tų nudegimų Garpas priklausė Odiniams, o kartu buvo Nesantysis. Jo rankos buvo taip stipriai sutvarstytos, kad jis nebegalėjo masturbuotis, ką darydavo, kaip buvo rašoma jo ligos istorijoje, sėkmingai ir nesidrovėdamas. Jo globėjai baiminosi, kad suvaikėjusį šaulį po gaisro apima depresija, nes dabar jis neteko vienintelio suaugusiųjų malonumo — bent kol pasveiks rankos.

Galimas dalykas, kad Garpui buvo pažeisti ir gyvybiniai organai. Nemaža skeveldrų pakliuvo galvon, o kai kurios — į tokias jautrias vietas, iš kurių neįmanoma pašalinti. Pažeistos seržanto Garpo smegenys galėjo pradėti irti. „Mūsų sistema taip išsigimusi, kad jos net nereikia deginti zenitine ugnimi“, — rašė Garpas.

Prieš seržantą Garpą ligoninė jau turėjo pacientą su panašiai sužeista galva. Keletą mėnesių jis atrodė neblogai, tik kalbėjosi su savimi ir retkarčiais prisišlapindavo lovą. O paskui ėmė plikti ir nebeįstengė baigti sakinio. Prieš mirtį jam pradėjo augti krūtys.

Akivaizdūs faktai — šešėliai ir balti ruoželiai rentgeno nuotraukose — rodė, kad šaulys Garpas buvo Žuvusysis. Tačiau medicinos seseriai Dženei Fylds jis labai patiko. Tas nedidutis, dailus vyrukas, buvęs lėktuvo įgulos šaulys, jai atrodė nuoširdus, o jo kaip kūdikio poreikiai nekalti. „Garpai!“ — šaukė jis, kai buvo alkanas, ir „Garpai?“ — kai jį kas nors stebindavo arba kai jis kreipėsi į svetimus. Ką nors atpažinęs, sakydavo paprastai: „Garpai“ — be klaustuko. Dažniausiai jis darė, ką liepė, tik negalima buvo juo pasitikėti, nes greitai užmiršdavo ir būdavo arba klusnus lyg šešiametis, arba smalsus lyg dvimetis vaikas.

Depresijos, kruopščiai aprašytos jo ligos istorijoje, atrodo, jam kildavo tuo pat metu kaip ir erekcijos. Tuomet jis suspausdavo vargšę savo sustambėjusią varpą sutvarstytais delnais ir verkdavo. Jis verkė, nes per marlę nejautė delnų. Be to, kai ką nors lietė, skaudėjo rankas. Tuomet Dženė Fylds ateidavo greta jo pasėdėti. Ji kasydavo jam tarpumentes, kol jis atkragindavo savo galvą kaip katinas, o ji kalbėdavo draugišku ir švelniu balsu. Dauguma seserų tik niurnėdavo savo pacientams — monotoniškai ir abejingai — kad šie užmigtų. Dženė žinojo, kad Garpui reikia ne miego. Ji žinojo, kad jis yra tik kūdikis, o kad jam nuobodu — reikėjo pramogos. Ji linksmino jį radiju. Kai kurios programos kėlė Garpui liūdesį — ir niekas nežinojo kodėl. Buvo programų, kurios sukeldavo Garpui nepaprastą erekciją, o dėl jos atsirasdavo depresija, ir taip toliau. Viena programa — tik viena — sukėlė Garpui poliuciją, kuri taip jį nustebino ir nudžiugino, kad jis po to visuomet norėjo matyti radiją. Tik Dženė neaptiko tos pačios programos, taigi negalėjo jam pakartoti vaidinimo. Ji žinojo, kad jei galėtų surasti vargšui Garpui poliuciją sukeliančią programą, jos darbas ir gyvenimas būtų sėkmingesnis. Tačiau...

Ji liovėsi mokyti Garpą naujų žodžių. Jį maitindama ir matydama, kad jam patinka valgis, ji sakė: „Gerai! Ot gerai!“

— Garpai, — sutikdavo jis.

O kai jis išspjaudavo valgį ant seilinuko ir susiraukdavo, ji sakydavo: „Blogai! Tas patiekalas blogas, ar ne?“

— Garpai! — sugargsėdavo jis.

Pirmas ženklas, kad Garpas eina prastyn, nemokėjimas ištarti „G“. Vieną rytą jis pasisveikino su Džene tik žodžiu „Arpai“.

— Garpai, — ji pataisė tvirtu balsu. — G-arpai.