Джон Ирвинг: Pasaulis pagal Garpą [calibre]

Ji praplėšė visus motinos dovanotus pakus. Visur — apsiplovimo indai. „Naudokis, brangioji“, — maldavo ją motina. Motina linkėjo jai gero, bet vis dėlto manė, kad Dženė yra labai aktyvi ir seksuali. Suprantama, „po Velslio“, kaip pasakytų motina. Ji manė, kad po Velslio Dženė paleistuvavo, jos žodžiais, „kaip rujodama“.

Dženė Fylds vėl įsiropštė lovon su pilnu karšto vandens apsiplovimo indu, kurį padėjo tarp menčių, tikėdamasi, kad jis yra pakankamai sandarus ir nepraleis vandens, bet dėl viso pikto laikė rankoje žarnelę, lyg smulkų kaučiukinį rožančių, o antgalį su mažytėmis skylutėmis įstatė į tuščią stiklinę. Visą naktį gulėjo klausydamasi, ar indas nepraleidžia vandens.

Tame pasileidusiame pasaulyje, galvojo jinai, tu esi arba kieno nors žmona, arba kieno nors mergšė. Arba ir ta, ir ta. O jeigu tu nei ta, nei ta, tai kiekvienas stengiasi įpiršti tau mintį, kad tau kažko trūksta. Betgi man nieko netrūksta, galvojo ji.

Šitaip ji pradėjo savo knygą, kuri po daugelio metų išgarsins Dženę Fylds. Apie jos autobiografiją buvo atsiliepiama kaip apie literatūros šedevrą ir populiarų skaitalą, nors Garpas teigė, kad jo motinos veikalas yra „toks pat literatūros šedevras kaip Syrso ir Reboko katalogas“.

O kodėl Dženė Fylds garsėjo esanti vulgari? Dėl to nekalti buvo nei jos broliai teisininkai, nei kareivis, suteršęs kino teatre jos uniformą, nei pagaliau jos motinos dovanoti apsiplovimo indai, nors kaip tik dėl jų jai atsakė butą. Šeimininkė — irzli moteriškė, dėl kažkokių jai vienai težinomų priežasčių maniusi, kad kiekvienai moteriai bet kada gali nubusti gašlumas, — aptiko Dženės sandėliuke ir vonioje net devynis apsiplovimo indus. Kam jie reikalingi, ji nusprendė savaip: toks ženklas rodo nuomininkės dar didesnę negu jos pačios baimę užsikrėsti. Maža to, indų gausumas liudijo didelį poreikį apsiplauti, kurio priežastis šeimininkė košmariškai sapnuodavo.

Ką ji pagalvojo apie tas dvylika medicinos seserims skirtos avalynės porų, sunku nuspėti. Dženės nuomone, visa tai buvo taip absurdiška, o jos pačios požiūris į tėvų dovanas toks neaiškus, kad ji nesiginčijo. Išsikraustė.

Bet ir ne dėl to ji pagarsėjo esanti vulgari. Nuo to laiko, kai jos broliai, tėvai ir buto šeimininkė, nepaisydami jos elgesio, prasimanė, jog ji paleistuvauja, Dženė nusprendė, kad bergždžia įrodinėti savo nekaltumą, ir pradėjo gintis. Ji išsinuomojo nedidelį butuką, ir motina tuoj pat sureagavo į tai naujais apsiplovimo indų pakais, o tėvas medicinos seserų avalynės dėžėmis. Vadinasi, pagalvojo ji, tėvai priėjo tokią išvadą: jeigu ji yra kekšė, tai tegu būna bent švari ir gerai apsiavusi.

Karas sutrukdė Dženei kiek ilgiau pamąstyti, kaip blogai ir neteisingai ją įvertino šeima, bet neleido sielvartauti ir savęs gailėtis, o akmens užantyje Dženė niekuomet nenešiojo. Ji buvo gera medicinos sesuo, ir darbų vis daugėjo. Daugelis seserų išėjo į kariuomenę, bet Dženė netroško pakeisti uniformą ar kur nors keliauti. Ji mėgo vienatvę ir nesvajojo susipažinti su naujais žmonėmis. Nors tarnybinių rangų sistema Bostono Gailestingumo ligoninėje ją gerokai erzino, tačiau karo lauko ligoninėje galėjo būti dar prasčiau.

Labiausiai ji pasigestų vaikų. Juk dėl jų ji pasiliko, kai tiek seserų išėjo. Jautė, kad ji, kaip medicinos sesuo, gali geriausiai pagelbėti motinoms ir jų kūdikiams. O jų staiga atsirado tokia daugybė — tų, kurių tėvai išvyko, žuvo ar dingo be žinios. Dženė labiausiai troško palaikyti tų motinų dvasią. O iš tikrųjų joms pavydėjo. Jai atrodė, kad laikas idealus: vieniša motina su naujagimiu, o vyras pašautas kažkur Prancūzijos padangėje. Jauna moteris su savo kūdikiu, ir visas gyvenimas prieš akis — vien jųdviejų. Tik dviese su kūdikiu, kuris su niekuo nesurištas, — galvojo Dženė Fylds. — Beveik nekaltai pradėtas. Pagaliau ateityje neprireiktų jokių varpos gydymų.

Tos moterys, žinoma, ne visuomet buvo patenkintos savo likimu. Daugelis sielojosi, kitos jautėsi pamestos, kai kurios pyko ant savo kūdikių. Daugelis norėjo matyti šalia savo vyrą ir kūdikio tėvą. Dženė Fylds drąsino jas — aukštino vienatvę, įtikinėjo esant jas laimingas.

— Argi tu netiki, kad esi padori moteris? — klausė ji. Ir daugelis jų manė tokios esančios.

— Argi tavo kūdikis nėra gražutis? — Daugelis jų manė esant kaip tik tokius.

— O jo tėvas? Koks jis buvo? — Ir daugelis moterų pritarė, kad jis buvo niekšas, kiaulė, storžievis, melagis ir mergišius! Bet jis mirė! — Ne viena iš jų raudojo.

— Dėl to jums tik geriau — argi ne taip? — klausė jų Dženė.

Kai kurios sutiko su Džene, tačiau jos pačios vardas ligoninėje nukentėjo. Ligoninės politika apskritai nebuvo palanki neištekėjusioms moterims.

— Amžinoji Mergelė Marija Dženė, — taip ją pravardžiavo kitos seserys. — Jeigu nenori vaiko įprastu būdu, tai kodėl jo nepasiprašai iš Dievo?

Dženė rašė savo autobiografijoje: „Norėjau dirbti ir gyventi viena. Be to, aš norėjau vaiko, tik nenorėjau su niekuo dalytis nei savo kūnu, nei gyvenimu. Todėl ir atrodžiau seksualiai įtartina“.

Ir todėl imta laikyti ją vulgaria. (Štai iš kur ji ėmė garsųjį savo knygos pavadinimą: „Seksualiai įtartina, arba Dženės Fylds autobiografija“.)

Dženė Fylds pastebėjo, kad lengviau yra pelnyti kitų žmonių pagarbą, kai elgiesi skandalingai, o ne tada, kai mėgini gyventi savaip, truputį paslaptingai. Ji pasakojo kitoms seserims, kaip vieną dieną susiras vyrą vien tam, kad pastotų — ir niekam kitam. Jai užteksią vyro ne daugiau kaip vieną kartą. O jos, aišku, tuoj pat viena kitai išplepėjo. Todėl Dženė netrukus gavo keletą pasiūlymų. Jai reikėjo nedelsiant apsispręsti: ji galėjo arba trauktis atgal iš gėdos, kad jos paslaptis tapo pagarsinta, arba pasielgti begėdiškai.

Jaunas medicinos studentas pasakė sutinkąs turėti ją bent šešis kartus per trijų dienų savaitgalį. Dženė atsakė jam, kad jis aiškiai nepasitiki savimi, o ji pageidaujanti tikro atvejo.

Vienas anesteziologas pasisiūlė netgi mokėti už vaiko mokslą, kol jis baigs koledžą, tačiau Dženė pareiškė, kad jo akys yra per arti viena prie kitos, o dantys nedailūs — ji negali apdovanoti būsimo vaiko tokiais trūkumais.

Vienas medicinos sesers bernas pasielgė žiauriai: išgąsdino ją, paduodamas ligoninės kavinėje stiklinę, pilną blausaus, tiršto skysčio.

— Sperma, — pasakė jis, galvos linktelėjimu rodydamas į stiklinę. — Tik vienas išmetimas. Aš neapsikiaulinčiau. Jeigu man bus leista vieną kartą pamėginti — aš esu tas, kurio tau reikia.

Dženė pakėlė bjaurią stiklinę ir apžiūrėjo ją. Dievai žino, kas ten iš tikrųjų buvo. Bernas paaiškino:

— Tai tik mėginys, rodantis mano medžiagos kokybę. Tai sėkline medžiaga, — pridūrė jis išsišiepdamas. Dženė išpylė skystį į gėlės vazoną.

— Aš noriu vaiko, — pasakė ji. — Tačiau neketinu steigti spermos fermos.

Dženė žinojo, kad bus sunku. Ji išmoko atlaikyti patyčias ir atsakyti į jas.

Taigi visi nusprendė, kad ji yra nesubrendusi ir per daug sau leidžia. Juokai juokais, tačiau Dženė atrodė rimtai tam pasiryžusi. Galimas dalykas, kad ji tiesiog užsispyrė, o gal išties taip manė. Jos bendradarbiai neįstengė nei jos prajuokinti, nei pasiguldyti į lovą. Garpas taip rašė apie savo motiną: „Jos kolegos patyrė esant ją pranašesnę už juos. O joks kolega su tuo nesusitaikys“.

Todėl pradėjo griežčiau elgtis su Džene Fylds. Taip nusprendė personalas „jos pačios labui“. Jie nutarė nušalinti Dženę nuo naujagimių ir jų motinų. Tie naujagimiai, sakė jie, yra paveikę jos smegenis. Tegul Dženė Fylds akušeriauja. Reikia ją laikyti atokiai nuo inkubatorių, kadangi ji yra per švelnios širdies ir per silpnos galvos.