Джон Ирвинг - Pasaulis pagal Garpą [calibre]

„Mano motina, — rašė Garpas, — nugyveno savo gyvenimą, saugodamasi rankinukų vagišių“.

Tačiau kareivis kino teatre taikėsi ne į jos rankinuką. Jis palietė jos kelį. Dženė atsiliepė į tai visiškai aiškiai:

— Atitrauk savo dvokiančią ranką nuo manęs, — pasakė ji. Keletas žmonių atsigręžė į juodu.

— Eikš čionai, — sušnabždėjo kareivis, ir jo ranka šmurkštelėjo po jos uniforminiu sijonu, kur aptiko tvirtai suglaustas šlaunis ir iš kur ji išniro visa, nuo peties iki riešo, staiga perrėžta lyg minkštas agurotis. Dženė padarė puikų pjūvį ir per marškinius, ir per visus jų antsiuvus, per jo odą ir raumenis, apnuogindama alkūnės sąnario kaulus. („Jeigu būčiau norėjusi jį nužudyti, — vėliau pareiškė ji policijai, — būčiau perpjovusi jam riešą. Aš esu medicinos sesuo. Žinau, kaip žmonės nukraujuoja“.)

Kareivis suriko. Jis pašoko ir, griūdamas atbulas, sveikąja ranka taip stipriai smogė Dženei į ausį, kad jai suspengė galvoje. Ji grybštelėjo link jo skalpeliu, nusinešdama gabaliuką viršutinės jo lūpos, maždaug kaip nykščio nagą. („Tai nebuvo mėginimas perrėžti jam gerklę, — vėliau ji pasakė policijai. — Aš mėginau atpjauti jam nosį, tik nepataikiau“.)

Aimanuodamas, keturpėsčias kareivis apgraibomis nuropojo iki praėjimo tarp kėdžių ir gelbėdamasis patraukė į apšviestą fojė. Salėje kažkas žliumbė iš baimės.

Dženė nušluostė savo skalpelį į kėdės sėdynę, įsidėjo jį į rankinuką ir pridengė ašmenis termometro dėklu. Po to ji nuėjo į fojė, iš kur buvo girdėti garsus dejavimas ir kino vedėjas, šaukiantis pro fojė duris į tamsią salę:

— Gal kuris nors iš jūsų yra daktaras?

Kuris nors iš jų buvo medicinos sesuo, todėl ji atėjo, kad suteiktų, kokią galėjo, pagalbą. Kareivis apalpo, tik ne nuo kraujo netekimo, o ją išvydęs. Dženė žinojo, kaip kraujuoja veido žaizdos ir kaip jos būna apgaulingos. Kareiviui su taip giliai perpjauta ranka, aišku, buvo reikalinga skubi pagalba, tik jis nebūtų miręs nuo nukraujavimo. Niekas, išskyrus Dženę, to nežinojo — čia buvo tiek daug kraujo, bet daugiausia jo matėsi ant jos baltos uniformos. Todėl greitai buvo susiorientuota, kad kaip tik ji tai padarė. Kino darbuotojai neleido jai prisiliesti prie nualpusio kareivio, o kažkas išplėšė iš jos rankinuką. Pamišusi seselė! Išprotėjusi pjaustytoja! Dženė Fylds buvo rami. Manė, kad jai reikės tik sulaukti, kol atsiras kažkas, tikrai pajėgus suprasti situaciją. Tačiau policija irgi nebuvo jai itin maloni.

— Ar seniai susitikinėjate su šiuo vaikinu? — paklausė ją pirmasis iš policininkų pakeliui į nuovadą.

O kitas vėliau pasiteiravo:

— Iš kur jūs žinojote, kad jis rengiasi jus užpulti? Jis sako mėginęs tik susipažinti su jumis.

— Tai yra gana nemalonus ginklelis, brangute, — tarė jai trečiasis. — Neturėtumėt nešiotis su savimi tokių daikčiukų. Tai yra bėdos ieškojimas.

Todėl Dženė laukė, kol visą reikalą išaiškins jos broliai. Abu jie buvo Kembridžo teisės fakultete, anapus upės. Vienas iš jų studijavo teisę, kitas ją dėstė.

„Abu, — rašė Garpas, — buvo tos nuomonės, kad teisės taikymas yra vulgarus dalykas, o jos studijavimas — taurus“.

Jų atvykimas menkai tepagelbėjo.

— Gadini savo motinai sveikatą, — tarė vienas iš jų.

— Geriau būtum pasilikusi Velslio universitete, — tarė antrasis.

— Vieniša mergina turi gintis, — atsakė Dženė abiems. — Kas gali būti teisingiau?

Tačiau vienas brolis paklausė ją, ar ji gali įrodyti, kad prieš tai neturėjo nieko bendro su tuo vyriškiu.

— Tarp mūsų kalbant, — sušnibždėjo antrasis, — ar seniai susitikinėji su tuo vaikinu?

Galų gale viskas paaiškėjo, kai policija nustatė, kad kareivis yra iš Niujorko, kur jis turi žmoną ir vaiką. Jis buvo atvykęs į Bostoną su leidimu ir labiausiai nuogąstavo dėl to, kad apie šią istoriją nesužinotų jo žmona. Visi sutiko, jog tai būtų visiems nemalonu, todėl Dženė buvo atleista nuo kaltinimų. Kai ji ėmė triukšmauti dėl to, kad policija negrąžina jai skalpelio, vienas brolis pasakė jai:

— Dėl Dievo meilės, Dženifere, argi tu negali pasivogti kito?

— Aš jo nevogiau, — atsakė Dženė.

— Tau reikėtų turėti kokių nors bičiulių, — pasakė jai brolis.

— Velslio universitete, — vienas per kitą tarė abu.

— Dėkoju, kad atvykote, kai jus pašaukiau, — pasakė Dženė.

— O kam gi tuomet yra šeima? — atsakė vienas iš jų.

— Kraujo ryšys, — papildė kitas ir išblyško — visa Dženės uniforma buvo ištepta krauju.

— Aš esu padori mergina, — pasakė jiems Dženė.

— Dženifere, — kreipėsi į ją vyriausias iš visų trijų — jos vaikystės dienų išmintingumo ir teisingumo pavyzdys. Jis buvo beveik iškilmingas, kai jai pasakė: — Geriau yra nesipainioti su vedusiais vyrais.

— Mudu nepasakysime motinai, — pažadėjo antrasis.

— Nei, žinoma, tėvui, — papildė jį pirmasis. Nevykusiai mėgindamas būti nuoširdesnis, jis mirktelėjo jai, bet šis gestas tik iškreipė jo veidą, ir jai trumpam pasirodė, kad jos vaikystės laikų pavyzdžio veidą yra ištikęs tikas.

Broliai stovėjo šalia pašto dėžutės su plakatu, vaizduojančiu Dėdę Semą. Iš didžiulių jo delnų žemyn leidosi mažytis kareivėlis. Jis turėjo nusėsti Europos žemėlapyje. Plakato apačioje buvo užrašas: „Remkite mūsų vaikinus!“

Vyresnysis brolis, atitraukęs akis nuo plakato, pažvelgė į Dženę:

— Ir nesipainiok su kareiviais, — pridūrė jis, nors po kelių mėnesių pats turėjo tapti kareiviu. Jis turėjo tapti vienu iš tų kareivių, kurie negrįš namo iš karo. Ir gadins savo motinai sveikatą — kaip jis kažkada taip smerkiančiai kalbėjo.

Antrasis Dženės brolis žus jau gerokai po karo, plaukiodamas burine valtimi. Jis nuskęs už kelių mylių nuo kranto, kuriame buvo Fyldsų rūmai Dogs Hed Harbore. Dženės motina pasakys apie sielvartaujančią marčią: „Ji tebėra jauna ir patraukli, ir vaikai nėra nemalonūs. Bent kol kas. Po kurio laiko, manau, sugebės dar ką nors susirasti“. Praėjus beveik metams po brolio mirties, jo našlė kreipėsi į Dženę. Ji paklausė, ar Dženė nemananti, kad jau praėjo „kuris laikas“ ir ar ji jau galinti pradėti „dar ką nors susirasti“. Ji bijanti užgauti Dženės motiną. Nustebo, išgirdusi iš Dženės, jog turi teisę nebegedėti.

— Jeigu tu nejauti poreikio, kam nešioji gedulą? — paklausė ją Dženė. Savo autobiografijoje Dženė rašė: „Tai vargšei moteriškei reikėjo pasakyti, ką ji turi jausti“.

„Mano motina sakė, kad tai buvo kvailiausia moteris, kokią jai teko sutikti. O juk ji mokėsi Velslio universitete“, — rašė Garpas.

Tačiau Dženė, atsisveikinusi su broliais mažyčiame kambarėlyje netoli Bostono Gailestingumo, buvo taip sutrikusi, kad nesugebėjo jiems atsikirsti.

Be to, ji prastai jautėsi. Skaudėjo ausį, kurią kareivis buvo užgavęs, ir neleido užmigti tarpumenčių skausmas. Pagalvojo, kad kino darbuotojai galėjo ką nors išnarinti, kai pastvėrė ir užlaužė už nugaros rankas. Prisiminė, kad raumenų skausmą, regis, gali sumažinti termoforas, tad išsiropštė iš lovos, nuėjo sandėliukan ir praplėšė vieną iš motinos dovanotų pakų.

Tai buvo ne termoforas. Žodžiu „termoforas“ motina įvardijo tą kažką, apie ką ji nesiryžo pasakyti garsiai. Pake buvo irigatorius. Dženės motina žinojo, kam jis naudojamas, Dženė irgi žinojo. Ji padėjo daugeliui ligoninės pacienčių juo naudotis, nors ligoninėje jo nenaudojo kaip priemonės nėštumui išvengti po pasimylėjimo, o tik asmeninės higienos reikalams. Jis pravertė ir gydant venerines ligas. Dženės Fylds manymu, šis apsiplovimo indas tebuvo grakštesnis ir patogesnis Valentino irigatoriaus variantas.