Джон Ирвинг - Pasaulis pagal Garpą [calibre]

— Mama? — paklausė Garpas.

— Taip, laikau tave.

— Nepaleisk.

— Okay, — atsakė ji. Nuo jos balso atitrūko dar gabalėlis latako.

— Mama, — pasakė Garpas.

— Nesijaudink, — pasakė Dženė. Ji pagalvojo, gal geriau timptelėti jį žemyn ir ištraukti pro surūdijusį lataką. Bet jei visas latakas atitrūks nuo stogo? Dženė įsivaizdavo abu krentančius nuo gaisrininkų aikštelės. Tačiau žinojo, kad dabar niekas neužlips ant latako ir neištrauks vaiko. Latakas galėjo atlaikyti penkiametį, bet ne suaugusį. Dženė pajuto nepaleisianti Garpo kojos, kol kas nors ateis pagalbon.

Naujoji medicinos sesuo, panelė Kryn, pirmoji pastebėjo juodu ant žemės ir nubėgo vidun pašaukti dekaną Bodžerį. Seselė Kryn pagalvojo apie dekano Bodžerio juodos mašinos prožektorių. Nepaisydamas aplinkos tvarkytojų, skundų, Bodžeris vakarais, ieškodamas berniukų, važinėdavo pėsčiųjų takais ir per minkštas vejas, kiaurai peršviesdamas prožektoriumi krūmus ir išbaidydamas besimylinčius.

Seselė Kryn pašaukė ir gydytoją Pelą, kritiškais atvejais ji prisimindavo ryžtingus žmones. Tik nepagalvojo apie gaisrininkus, o Dženei apie juos dingtelėjo mintis, tik bijojo, kad jie gali susivėlinti, ir latakas neatlaikys. Bus blogiausia, jeigu ji leis jiems vadovauti ir gaisrininkai privers ją paleist Garpo koją.

Dženė įsispoksojo į Garpo permirkusį sportbatį, apšviestą akinančio dekano Bodžerio prožektoriaus. Šviesa glumino balandžius, matyt, jų burkavimas ir braižymas nagais buvo klaikus.

Apačioje po veją ir aplink Bodžerio automobilį zujo berniukai baltais ligoninės drabužiais, jie šėlo iš susijaudinimo, o gal nuo dekano Bodžerio griežtų įsakymų bėgti ten ir šen, atnešti tą ir aną. Bodžeris juos vadino vyrais.

— Vyrai, paklokime eilę čiužinių. Žaibiškai! — įsakė jis. Kol nebuvo paskirtas dekanu, dvidešimt metų jis mokė Styringe vokiečių kalbos; dabar jo komandos skambėjo tarsi automato papliūpomis asmenuojami vokiečių veiksmažodžiai.

„Vyrai“ patiesė čiužinius ir įsispoksojo pro ažūrinius gaisrininkų aikštelės laiptus į prožektoriaus apšviestą nuostabiai baltą Dženės uniformą. Vienas berniukas atsistojo prie pat pastato, po gaisrininkų aikštele, ir apšviestų Dženės kojų po sijonu vaizdas turėjo jį tiesiog apakinti, nes jis, atrodė, pamiršo visą nelaimę ir tik stovėjo užsižiopsojęs.

— Švarcai, — suriko jam dekanas Bodžeris, tačiau berniukas buvo vardu Verneris, tad jis stovėjo lyg niekur nieko. Bodžeris jam bakstelėjo ir pasakė:

— Šmitai, dar atnešk čiužinių!

Latako ar lapo atplaišėlė pateko Dženei į akį, todėl ji, kad neprarastų pusiausvyros, atsistojo plačiai pražergtomis kojomis. Kai latakas nulūžo, balandis, kurį Garpas buvo sugavęs, nervingai purptelėjo aukštyn. Dženė nustėro: mat balandis trukdė jai aiškiai matyti, todėl jai pasirodė, kad krenta Garpas, bet tuoj pat ji nusiramino, — juk ji tebelaiko Garpo koją. Nuo smūgio, kurį ji gavo, kai ant jos užkrito latako gabalas, o jame Garpas, ji toptelėjo, o paskui pargriuvo Šonu gaisrininkų aikštelėje. Ir tik tuomet, kai suvokė, kad juodu abu yra saugūs, Dženė paleido jo koją. Mėlynė, beveik tikslus jos pirštų antspaudas, savaitę išsilaikys ant jo blauzdos.

Nuo žemės scena atrodė kaip visiška sumaištis. Dekanas Bodžeris išvydo virš savęs spurdančius kūnus, išgirdo lūžtant lataką, matė drimbančią seserį Fylds. Jis matė krentantį į tamsą trijų pėdų latako gabalą, bet nematė vaiko. Jis dar matė kažką, lyg balandį, skrodžiantį prožektoriaus Šviesą. Apakintas balandis trenkėsi į geležinės gaisrininkų aikštelės kampą ir užsimušė. Apsisiautęs savo sparnais, sukdamasis, jis smigo žemyn kaip subliuškęs futbolo kamuolys ir nudribo toli nuo čiužinių. Dekanas matė krentantį paukštį ir palaikė jį vaiku.

Dekanas Bodžeris Šiaip jau buvo vyras drąsus ir tvirtas, griežtas keturių vaikų tėvas. Jis tikėjosi galįs pagauti krentantį vaiką, nes Širdies gilumoje buvo tokiam atvejui pasirengęs ir jo tikėjosi. Dekanas Bodžeris buvo trumpaplaukis, raumeningas ir keistai proporcingas kaip buldogas. Kaip toji šunų veislė, jis buvo mažų, paraudusių, truputį šnairuojančių, kaip kiaulės, akių. Jis metėsi pirmyn, išskėtęs didžiules rankas, akimis sekdamas krentantį balandį.

— Aš laikau tave, sūnau, — suriko Bodžeris, išgąsdindamas berniukus, kurie nieko panašaus iš jo nesitikėjo.

Dekanas Bodžeris puolė prie balandžio, kuris taip trenkėsi jam į krūtinę, kad dekanas susverdėjo ir pargriuvo aukštielninkas. Jam užėmė kvapą, sugurintą balandį, kurio snapas buvo įsirėmęs jam į smakrą, jis tebelaikė apglėbęs. Kažkuris berniukas nukreipė prožektorių tiesiai į dekaną. Kai Bodžeris pamatė, kad spaudžia prie krūtinės negyvą balandį, sviedė jį per žiopsančių berniukų galvas parkingo link.

Ligoninės priimamajame buvo didelis sambrūzdis. Daktaras Pelas ėmėsi mažylio Garpo kojos — ji buvo apdraskyta, bet žaizda negili, tereikėjo ją išvalyti ir aptvarstyti. Seselė Kryn suleido berniukui vaistų nuo stabligės, o Pelas įsėmė Dženei iš akies rūdžių trupinėlį. Dženė pasitempė kaklą, kai ją užgriuvo Garpas ir latakas. Kitkas buvo niekai. Tik Garpas buvo susinervinęs, kad namuose gaus pylos.

Dekanas Bodžeris buvo vienas iš nedaugelio Styringo mokyklos žmonių, kurie pelnė Dženės prielankumą. Jis pasikvietė ją į Salį ir pasakė, kad jeigu ji mano, jog būtų pravartu, jis galėtų pabarti berniuką, nes jo barimas būsiąs vaikui kur kas įspūdingesnis. Dženė sutiko su tuo ir padėkojo jam. Bodžeris nusibraukė nuo krūtinės plunksnas ir susikimšo marškinius, kurie, išsipešioję iš po liemenės, atrodė kaip ištryškęs torto kremas. Priimamajame jis pareiškė norįs minutėlę dviese pabūti su Garpu. Visi nuščiuvo. Garpas norėjo pasprukti su motina, bet ši jam tarė:

— Ne. Su tavim nori pasikalbėti dekanas.

Juodu liko vieni. Garpas nežinojo, kas yra dekanas.

— Tavo motina čia tvirtai vairuoja laivą, ar ne, berniuk? — paklausė Bodžeris. Garpas nesuprato, tačiau vis tiek linktelėjo galva.

— Manau, kad ji labai gerai tvarkosi, — pasakė dekanas Bodžeris. — Ji nori turėti sūnų, kuriuo galėtų pasitikėti. Ar tu, berniuk, žinai, kas yra pasitikėjimas?

— Ne, — atsakė Garpas.

— Tai reiškia: ar tavo motina gali būti tikra, jog ras tave ten, kur liepė tau būti? Ar ji gali tikėtis, kad tu niekuomet nedalysi to, ko negalima? Tai ir yra pasitikėjimas, berniuk. Ar tu manai, kad tavo motina gali tavim pasitikėti?

— Taip, — atsakė Garpas.

— O ar tau patinka čia gyventi? — paklausė Bodžeris. Jis žinojo, kad berniukas yra pamėgęs šią vietą.

— Taip, — atsakė Garpas.

— Ar tu esu girdėjęs, kaip berniukai mane vadina? — pasiteiravo dekanas.

— Pasiutęs Šuo? — paklausė Garpas. Jis buvo girdėjęs, kad berniukai ligoninėje kažką vadina Pasiutusiu Šunim, o dekanas Bodžeris atrodė Garpui kaip pasiutęs šuo. Bet dekanas nustebo: jis turėjo daug pravardžių, bet šitos nebuvo girdėjęs.

— Aš norėjau pasakyti, kad berniukai mane vadina „seru“, — pasakė Bodžeris. Jį nudžiugino Garpo nuoširdumas.

— Taip, sere, — tarė Garpas.

— Taigi tau patinka čia gyventi?

— Taip, sere.

— Tad jeigu tu dar kada nors užsikabarosi ant gaisrininkų aikštelės ar ant stogo, daugiau čia nebegyvensi, supratai?

— Taip, sere.

— Būk savo motinai geras berniukas, ir tau nereikės išvykti į kitą vietą — toli toli.

Garpas pajuto besitvenkiant tamsą ir tą jausmą, kurį jis patyrė gulėdamas latake keturiais aukštais virš saugaus pasaulio. Jis ėmė žliumbti, bet Bodžeris suėmė jo smakrą buku dekanišku nykščiu ir smiliumi ir pakraipė berniuko galvą.