Джон Ирвинг - Pasaulis pagal Garpą [calibre]

— Niekuomet neapvilk savo motinos, berniuk, — pasakė Bodžeris. — Jeigu apvilsi, visą gyvenimą jausiesi kaip dabar.

„Vargšas Bodžeris norėjo gero, — rašė Garpas. — O aš blogai jaučiausi didesniąją savo gyvenimo dalį ir apvyliau motiną. Tik Bodžerio samprata apie tai, kas iš tikrųjų dedasi pasaulyje, buvo tokia pat įtartina, kaip ir kiekvieno kito“.

Garpas turėjo omenyje Bodžerio iliuziją, kurios jis laikėsi visą vėlesnį savo gyvenimą: tai, ką jis pagavo, krentantį nuo stogo, buvo mažylis Garpas, o ne balandis. Bet senstančiam Bodžeriui balandžio pagavimas darėsi toks pat svarbus, tarsi jis būtų pagavęs Garpą.

Dekanas Bodžeris tikrovę dažnai suvokdavo iškreiptai. Išėjęs iš ligoninės ir pamatęs, kad kažkas nusinešė jo automobilio prožektorių, jis perėjo plūsdamasis per visus ligoninės kambarius — net per užkrečiamų ligonių.

— Toji šviesa vieną dieną apšvies vagį! — rėkė Bodžeris, tačiau niekas neprisipažino. Dženė neabejojo, kad tai padarė Mekleris, tik ji negalėjo įrodyti. Dekanas Bodžeris išvažiavo namo be savo šviesos. Po poros dienų, susirgęs gripu, jis atvyko į ligoninę. Dženė buvo jam ypač prielanki ir paslaugi.

Taip atsitiko, kad tik po keturių dienų dekanas Bodžeris turėjo progą atidaryti savo automobilio podėlį, kuriame jis paprastai laikydavo pirštines. Sirguliuojantis dekanas važinėjo po tamsią stovyklą automobiliu, su jau nauju, prie jo pritaisytu prožektoriumi, kai jį sulaikė ką tik pasamdytas stovyklos apsaugos policininkas.

— Dėl Dievo meilės, aš esu dekanas, — aiškino Bodžeris sustipusiam jaunuoliui.

— Nesu tikras, sere, — atsakė policininkas. — Man pasakyta, kad pėsčiųjų takais neleisčiau niekam važinėti.

— Jums turėjo pasakyti ir tai, kad neprasidėtumėt su dekanu Bodžeriu, — sugriaudėjo Bodžeris.

— Jie man tai sakė, tik aš nežinau, ar jūs išties esate dekanas Bodžeris.

— Aha, — atsiliepė Bodžeris. Jis liko patenkintas, kad jaunuolis rimtai eina savo pareigas. — Aš, žinoma, galiu įrodyti, kas esu. — Ir tik dabar jis atsiminė, kad jo vairuotojo liudijimo galiojimo laikas yra pasibaigęs, todėl sumojo parodyti policininkui automobilio registracijos pažymėjimą. Bet kai Bodžeris atidarė pirštinėms skirtą podėlį, ten rado nugaišusį balandį.

Mekleris vėl iškrėtė pokštą, ir vėl nebuvo įrodymų. Balandžiu dar nerėpliojo kirmėlės, tačiau dekano Bodžerio pirštinių podėlyje buvo pilna utėlių. Dekanas taip greitai surado automobilio registracijos pažymėjimą, kaip tik buvo įmanoma, o jaunasis policininkas tuo tarpu neįstengė atplėšti akių nuo balandžio.

— Mane perspėjo, kad jie įlenda bet kur, — tarė policininkas.

— Berniukai visur įlenda, — suniūniavo Bodžeris.

— Balandžiai nekalti, o berniukų negalima iš akių paleisti.

Tad štai kodėl Dženė — kaip Garpui atrodė — ilgą laiką akylai jį ganė. Ji išties niekuomet nenuleido nuo jo akių, bet ir pasitikėjo. Dabar Garpas privalėjo jai įrodyti, kad juo vėl galima pasitikėti.

Tokioje nedidelėje, kaip Styringo, bendruomenėje naujienos plito lengviau negu kerpligė. Istorija, kaip mažylis Garpas užsiropštė ant ligoninės priestato stogo ir kaip jo motina nežinojo, kur jis yra dingęs, sukėlė nepasitikėjimą ir Garpu, kuris darąs blogą įtaką kitiems vaikams, ir Džene, kuri neprižiūrinti kaip reikiant savo sūnaus.

Garpas, aišku, kol kas nejautė diskriminacijos, bet Dženė, kuri iš karto ją pastebėdavo ir net nujausdavo, dar kartą įsitikino, kad žmonės dažnai daro neteisingas prielaidas. Jeigu jos penkiametis kartą užsiropštė ant stogo, vadinasi, ji jo reikiamai neprižiūrinti. O tai dar reiškė, kad Garpas esąs keistas vaikas. Kai vaikas neturi tėvo, visada būna pavojingas, — kai kas sakė Styringe.

„Keista, — rašė Garpas, — kad šeima, kuriai teko mane įtikinti, jog esu ypatingas, niekuomet nebuvo artima mano motinos širdžiai. Motina buvo praktiška, ji tikėjo įrodymais ir rezultatais. Ji, pavyzdžiui, tikėjo Bodžeriu, nes dekano veikla buvo aiški. Ji taip pat tikėjo konkrečiomis profesijomis: istorijos mokytojų, imtynių trenerių, na, ir, žinoma, medicinos seserų. Bet šeimos, kuri įtikino mane, kad esu ypatingas, mano motina niekuomet negerbė. Jos manymu, Persiu šeima nieko neveikė“.

Ne viena Dženė Fylds taip manė. Stiuartas Persis, nors ir turėjo mokslinį laipsnį, jokio apčiuopiamo darbo nedirbo. Jis buvo vadinamas Styringo mokyklos sekretoriumi, tik niekas nebuvo matęs jo spausdinant mašinėle. Pagaliau jis turėjo sekretorę, bet vėlgi niekas nežinojo, ką ji galėtų spausdinti. Stiuartas Persis, regis, turėjo kažkokį ryšį su Styringo auklėtinių asociacija, t. y. su Styringo absolventų organizacija, kurios nariai buvo turtingi, įtakingi ir sentimentalūs, todėl mokyklos administracijos buvo didžiai gerbiami. Tačiau auklėtinių reikalų pirmininkas pareiškė, kad Stiuartas Persis yra nepopuliarus tarp jaunųjų auklėtinių, taigi sunkiai panaudojamas. Mokyklos auklėtiniai prisiminė jį tokį dar iš to meto, kai jie patys mokėsi.

Taigi Stiuarto Persio mokiniai nemėgo, nes jie įtarė jį nieko neveikiant.

Tai buvo stambus, raudonveidis vyriškis, didele krūtinės ląsta, kuri bet kada galėjo virsti pilvu — tokia narsiai atstatyta krūtine, galinčia staiga įkristi arba praskėsti švarko skvernus, iš po kurių staiga sužėrėdavo tradicinių mokyklos spalvų kaklaryšis. „Kraujas ir žydrynė“ — taip visuomet tas spalvas vadino Garpas.

Stiuartas Persis, savo žmonos vadinamas Styvu, o Styringo mokyklos berniukų vadinamas Pilvu, buvo plokščio pakaušio ir sidabrinių plaukų. Berniukams Stiuarto plokščias pakaušis priminė lėktuvnešį, mat per Antrąjį pasaulinį karą jis tarnavo laivyne. Jis penkiolika metų dėstė mokykloje istoriją. Būtent tiek laiko prireikė Istorijos departamentui pakankamai sukaupti drąsos ir nepagarbos, jog ryžtųsi jam uždrausti dėstymą. Penkiolika metų visiems buvo dėl to nejauku. Tik patikimiausi Styringo naujokai leisdavosi suviliojami. Jis dėstė „Manąją Ramiojo vandenyno dalį“, kur kalba ėjo tik apie tas Antrojo pasaulinio karo jūrų kautynes, kuriose Stiuartas Persis buvo pats dalyvavęs. Tokių kautynių buvo dvejos. Dėstomo dalyko teksto jis neturėjo: buvo vien Stiuarto paskaitos ir jo skaidrių rinkinys. Tos skaidrės buvo padarytos iš senų, nespalvotų fotografijų. Mažiausiai vieną savaitę klasė žiūrėjo skaidres ir klausėsi pasakojimų apie Stiuarto atostogas Havajų pakrantėje, kur jis susipažino su Midže ir ją vedė.

— Turiu pasakyti, berniukai, kad ji buvo ne čiabuvė, — patikliai pasakojo jis (nors iš pilkų skaidrių buvo sunku spręsti, kas ji). — Ji buvo ten atvykusi, bet kilusi iš kitur, — pasakojo Stiuartas. Ir vėl rodydavo skaidres, kur Midžė buvo blondinė pelenų spalvos plaukais.

Blondinai buvo ir visi Persiu vaikai. Kažkas pasakė, kad ateis diena, kai jie visi turės sidabro spalvos plaukus, kaip Styvas, kurį Styringo mokiniai praminė Riebiuoju Troškiniu, mat mokyklos valgykloje buvo ruošiamas toks patiekalas.

Berniukai, pasirinkę Stiuarto Persio kursą „Manoji Ramiojo vandenyno dalis“, nesvarbu, ar jie vadino jį Pilvu, ar Riebiuoju Troškiniu, privalėjo žinoti, kad Midžė nebuvo Havajų čiabuvė, nors kai kuriems tekdavo tą aiškiai pasakyti. Bet ir įžūliausieji žinojo — o kiekvienas Styringo bendruomenės narys tą žinojo beveik nuo gimimo ir nuo to laiko privalėjo patyliukais šaipytis — kad Stiuartas Persis yra vedęs Midžę Styring. Tai buvo nepripažintoji Styringo mokyklos princesė, ir jos kelyje dar nebuvo pasitaikęs joks direktorius. Stiuartas Persis kartu su ja gavo tiek pinigų, kad galėjo nieko neveikti, — pakako, kad jis buvo jos vyras.