Джон Ирвинг - Pasaulis pagal Garpą [calibre]

„Midžė buvo tokia trenkta, — rašė savo autobiografijoje Dženė Fylds, — kad per Antrąjį pasaulinį karą nuvyko į Havajus atostogauti. Ji buvo tokia totališkai trenkta, kad įsimylėjo Stiuartą Persį ir ėmė iškart — dar nepasibaigus karui — gimdyti tuščius sidabro spalvos vaikus. O karui pasibaigus, pasiėmė jį ir gausią savo šeimą į Styringą. Ji liepė mokyklai duoti jos Stiuartui darbą“.

„Kai aš buvau vaikas, — rašė Garpas, — jau bėgiojo trys ar keturi mažyliai Persiai ir dar — visuomet dar — kuris nors buvo pakeliui į šį pasaulį“.

Apie Midžės nuolatinį nėštumą Dženė Fylds sudėjo nepadorų eilėraštuką:

Ką slepia Midžės Persi įsčios —

apskritą plaukuotą?

Bet ne Kulverstuką, o kamuolį,

plaukų pasidabruotą.

„Mano motina buvo prasta rašytoja, — rašė Garpas, turėdamas omenyje Dženės autobiografiją. — Bet ji buvo dar prastesnė poetė“. Penkiametis Garpas buvo per jaunas, kad suprastų tokį eilėraštį, bet kodėl Dženė pasidarė tokia priešiška Stiuartui ir Midžei?

Dženė žinojo, kad Riebusis Troškinys žiūri į ją iš aukšto. Dženė nieko nesakė, tik pasidarė truputį atsargesnė. Garpas žaisdavo su Persiu vaikais, kuriems buvo uždrausta lankytis pas Garpą ligoninės priestate.

— Mūsų namas iš tikrųjų labiau tinkamas vaikams, — kartą Midžė paaiškino telefonu Dženei. Nusijuokusi pridūrė: — Nemanau, kad jie galėtų čia ką nors pasigauti.

Nebent truputį kvailumo, pagalvojo Dženė, bet tik tiek tepasakė:

— Man žinoma, kas serga ir kas ne užkrečiama liga. Ir nė vienas nežaidžia ant stogo.

Tiesą sakant, Dženė žinojo, kad Persiu namas, tasai Styringų giminės namas, yra patogus vaikams. Jis buvo erdvus ir visas išklotas kilimais, pilnas žaislų, kuriais žaidė kelios kartos. Tai buvo turtingas namas. Jį prižiūrėjo tarnai, o vaikams ten buvo duodama laisvė. Dženė piktinosi tokia laisve, kokią sau galėjo leisti Persiu šeima. Ji manė, kad nei Midžė, nei Stiuartas neturi tiek proto, kad rūpintųsi savo vaikais tiek, kiek privalo; be to, jie turėjo tiek daug vaikų. Galimas dalykas, svarstė Dženė, kad kai turi be galo daug vaikų, dėl kiekvieno taip nesijaudini.

Dženė ypač nerimaudavo dėl Garpo, kai jis žaisdavo su Persiu vaikais. Ji pati buvo užaugusi pasiturinčiuose namuose ir labai gerai žinojo, kad pasiturinčių namų vaikai nėra magiškai apsaugoti nuo pavojų — vien todėl, kad jie gimė saugiau ir jų genai užburti. Styringe, regis, daug kas tuo tikėjo, nes, žiūrint paviršutiniškai, dažnai tai atrodė teisybė. Tie vaikai iš aristokratiškų šeimų buvo kažkokie ypatingi: jų plaukai, atrodė, guli glotniai, ir odai nieko neatsitinka. Jie todėl atrodo be stresų, kad jiems nieko netrūksta, — mąstė Dženė. Ji nerimavo dėl Garpo, nes buvo specialiai stebėjusi Persiu šeimą. Jų vaikai bėgiodavo laisvai, tarsi jų motina buvo tikra, kad jie užkerėti. Jie buvo beveik albinosai su beveik permatoma oda. Persiu mažyliai išties atrodė sveikesni negu kiti vaikai. Ir nepaisant daugumos mokytojų šeimų nepalankumo Riebiajam Troškiniui, visiems atrodė, kad Persiu vaikai, netgi Midžė, yra „aukštesnės klasės“. Stiprūs genai daro savo, — samprotavo jie.

„Mano motina, — rašė Garpas, — kariavo su žmonėmis, kurie rimtai žiūrėjo į genus“.

Kartą Dženė stebėjo savo mažutį, juodbruvą Garpą, skuodžiantį per ligoninės pievelę link mokytojų namų — elegantiškų, baltų su žaliomis langinėmis, tarp kurių Persiu namas stovėjo kaip seniausia miesto bažnyčia. Dženė stebėjo būrį vaikų, bėgančių skersai saugių, ryškiai išvedžiotų pėsčiųjų takų — greičiausiai bėgo Garpas. Jį vijosi dramblotų Persiukų virtinė ir visi kiti vaikai, bėgę tuo būriu.

Tarp jų buvo Klarensas Dagardas, kurio tėvas dėstė prancūzų kalbą ir dvokė, lyg niekuomet nesipraustų; visą žiemą jis nepraverdavo lango. Ten buvo Tolbotas Mejeris Džonsas, kurio tėvas geriau mokėjo visos Amerikos istoriją negu Stiuartas Persis savąją Ramiojo vandenyno dalelytę. Buvo Ernilija Hamilton, kuri turėjo aštuonis brolius ir dar spės baigti paskutinę mergaičių mokyklą, nes po metų Styringas nubalsuos mergaičių nebepriimti; jos motina nusižudys, nebūtinai dėl to balsavimo rezultatų, bet tuo pat metu, kai jie buvo paskelbti (pasak Stiuarto Persio, būtent toks būtų mergaičių priėmimo į Styringo mokyklą rezultatas: daugiau savižudybių). Buvo ir broliai Grouvai, Aira ir Budis, „miestiečiai“; jų tėvas dirbo mokyklos ūkio skyriuje, ir todėl — tai buvo subtilus atvejis — svarstyta, ar išvis įsileisti berniukus į Styringą.

Dženė žiūrėjo į vaikus, lakstančius ryškiai žalios žolės kvadratais ir šviežio gudrono takais tarp namų, kurių plytos buvo tokios sudūlėjusios, kad priminė rausvą marmurą. Kartu su jais bėgo Persiu šuo, jos manymu, iškvaišęs gyvulys. Tas šuo, milžiniškas niūfaundlendas, užaugo iš šunėko, kuris turkšdavosi po pamazgų kibirus ir vogė beisbolo kamuolius, kol virto nedora būtybe.

Kartą vaikams bežaidžiant, šuo sukandžiojo tinklinio kamuolį — na, ir kas čia blogo. Tačiau berniukui, kamuolio savininkui, bandant išplėšti jį iš šuns nasrų, šis jam sukandžiojo dilbį. Medicinos seseriai tas įkandimas nebuvo tik atsitiktinumas, įvykęs dėl to, kad „Bonkersas truputį susijaudino, nes juk jis taip mėgsta žaisti su vaikais“. Taip paaiškino Midžė, kuri ir vardą buvo šuniui sugalvojusi, pavadindama jį Bonkersu. Ji pasakojo Dženei, kad šunį įsigijusi, kai gimė ketvirtasis vaikas. Žodis „bonkers“ reiškiąs „mažytį kvaištelėjimą“, — paaiškino ji, — o būtent tai, — sakė Midžė, — ji jautusi Styvui po pirmojo jų vaikų ketverto.

— Tąkart ir aš buvau kvaištelėjusi dėl jo, todėl pavadinau vargšą šunelį Bonkersu, kad įrodyčiau Styvui savo jausmus, — sakė Midžė.

„Midžė išties buvo „Bonkers“, — rašė Dženė. — O šuo buvo žudikas, kurį gynė vienas iš daugelio silpnų ir beprasmiškų išvedžiojimų ir kuriais garsėja Amerikos aukštieji sluoksniai: atseit aristokratų vaikai ir jų mylimi gyvulėliai jokiu atveju nėra per laisvi ir negali būti kam nors kenksmingi. Būtent kiti žmonės neturi be saiko daugintis ir laikyti savo šunis palaidus, o turtingų žmonių šunys ir vaikai turi teisę lakstyti laisvi.“

„Turtuolių šunys“ — taip juos visuomet vadins Garpas — ir jų šunis, ir jų vaikus.

Jis pritarė motinai, kad Persiu šuo Bonkersas, niūfaundlendas gelbėtojas, yra pavojingas. Niūfaundlendas yra tarsi riebaluoto kailio šuo, primenantis juodą senbernarą plėvėtomis kojomis. Paprastai jie būna tingūs ir draugiški. Tačiau Persiu pievelėje Bonkersas sutrukdė žaisti futbolą, visu savo šimto septyniasdešimties svarų svoriu užgulė penkiametį Garpą ir nukando vaikui kairiosios ausies spenelį ir dar dalį likusios ausies. Galbūt Bonkersas būtų nusinešęs visą ausį, bet buvo itin išsiblaškęs. Vaikai išsilakstė į visas puses.

— Bonkis kažkam įkando, — pasakė viena iš jaunesniųjų Persiukių, tempdama Midžę nuo telefono. Persiu šeimoje buvo įprasta kiekvieną šeimos narį vadinti mažybiniu vardu. Todėl vaikai Stiuartas (jaunesnysis), Randolfas, Viljamas, Kušman (mergaitė) ir Beinbridž (kita mergaitė) — namuose buvo vadinami Styvu Antruoju, Dopiu, Rėksniu Viliu, Kuše ir Pūku. Vargšė Beinbridž, kurios vardo neįmanoma taip lengvai perdaryti, buvo paskutinė išsiritusi iš vystyklų; todėl jos vardą pamėginta sutrumpinti taip, kad būtų ir vaizdinga, ir literatūriška. Ji ir buvo pavadinta Pūku.

Ant Midžės rankos pakibo Kušė, aiškindama motinai, kad „Bonkis įkando kažkam“.