Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Tėtis grįžo į Dejerį tik keturiasdešimt pirmųjų vasarą ir iškart užtaisė mamai dar vieną vaiką — mane.

Jis žadėjo, kad jos nebepaliks; per sėkmingas cirko gastroles Majamyje buvo užsidirbęs pakankamai pinigų, kad rudenį galėtų pradėti studijas Harvarde. Jie ramiai praleido vasarą; Hampton Byče pasirodydavo tik kai patys norėdavo. Tėtis sakė, kad į paskaitas ir atgal važinės Bostono traukiniu, nebent pasitaikytų koks pigus kambarys Kembridže.

Erlas seno bežiūrint. Jam reikėjo kasdien tepti akis — melsvu tepalu, panašiu į medūzų drebučius; jis nusivalydavo tą tepalą trindamasis į baldus. Mama išsigando pastebėjusi, kad Erlo kailis daugelyje vietų praplikęs, be to, visas jo kūnas atrodė kažkoks susitraukęs ir padribęs. „Sumažėjo jo raumenų tonusas, — nerimavo treneris Bobas. — Jam reikėtų kilnoti svarmenis arba bėgioti.“

„Pamėgink pasprukti nuo jo motociklu, — pasiūlė mano tėtis savo tėvui. — Tada tikrai pabėgės.“ Bet sėdęs ant motociklo, treneris Bobas važiavo ir nuvažiavo. Erlas nebėgo; jam jau buvo vis tiek.

„Erlą tai tikrai kuo geriau pažįsti, tuo mažiau gerbi“, — pasakė tėtis. Jis pakankamai ilgai ir atkakliai dirbo su Erlu, kad suprastų, kodėl Froidas nebegalėjo pakęsti to meškino.

Mano tėvai retai kalbėdavosi apie Froidą; jie nesunkiai įsivaizdavo, kas jam galėjo nutikti per „karą Europoje“.

Harvardo aikštės gėrimų parduotuvėse buvo prekiaujama labai pigia Vilsono rugine „Štai ir viskas“, bet mano tėvas negirtavo. „Oksfordo kepsninėje“, Kembridže, alus buvo pilstomas į stiklinius konjako taurių formos, beveik keturių litrų talpos bokalus. Pakankamai greit išmaukęs pirmą tokį bokalą, antrą gaudavai nemokamai. Tačiau tėtis ten po paskaitų, prieš savaitgalį, išgerdavo tik vieną įprastinio didumo bokalą ir skubėdavo į Šiaurinę stotį, kad suspėtų į traukinį, kuriuo grįždavo į Dejerį.

Jis kaip galėdamas stengėsi paspartinti studijas, kad greičiau baigtų universitetą; jam tai pavyko ne todėl, kad būtų buvęs „kietesnis“ už kitus Harvardo vaikinus (jis buvo už daugumą jų vyresnis, bet ne gabesnis), o dėl to, kad negaišdavo su draugais. Jis turėjo nėščią žmoną ir du mažus vaikus; taigi nelikdavo laiko draugystėms. Vienintelė pramoga jam buvo, kaip pats sakė, per radiją transliuojamos beisbolo profesionalų rungtynės. Praėjus keliems mėnesiams po Jungtinių Valstijų čempionato, tėtis per radiją išgirdo, kad užpultas Perl Harboras.

Aš gimiau tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt antrų metų kovo mėnesį; mane pavadino Džonu — Džono Harvardo garbei. (Franė buvo pavadinta Frane, nes tas vardas derėjo prie Franko.) Mama rūpinosi ne tik mumis, bet ir senuoju Lotynu Emeritu; be to, dar padėjo treneriui Bobui prižiūrėti nukaršusį Erlą; ji irgi neturėjo laiko draugystėms.

Keturiasdešimt antrųjų vasaros pabaigoje karas jau iš tikrųjų palietė visus; niekas nebesakė, jog tai tik šiaip „karas Europoje“. Ir trisdešimt septintųjų „Indian“, nors degalų jam reikėjo nedaug, dabar buvo tik Erlo būstas, nebe transporto priemonė. Visus šalies studentų miestelius apėmė patriotizmo manija. Studentai gaudavo talonų cukrui, kuriuos dauguma atiduodavo savo šeimoms. Per tris mėnesius visi tėčio pažįstami Harvardo vaikinai buvo pašaukti į kariuomenę arba savo noru prisidėjo prie kurios nors gynybinės programos. Kai mirė Lotynas Emeritas, — ir netrukus miegodama paskui jį iškeliavo jo žmona, — mano mama gavo kuklų palikimą. Tėtis nelaukė, kol jį pašauks, pasisiūlė pats ir keturiasdešimt trečiųjų pavasarį išvyko į karinio rengimo stovyklą; jam buvo dvidešimt treji.

Franką, Franę ir mane jis paliko su mama Beitsų namuose; paliko ir savo tėvą, Ajovos Bobą, kuriam patikėjo nelengvą Erlo priežiūrą.

Mano tėvas namiškiams rašė, kad tas karinis rengimas iš esmės yra tarytum kokios Atlantik Sičio viešbučių niokojimo pratybos. Jie kasdien plaudavo medines grindis ir plačia alėja žygiuodavo į kopose įrengtą šaudyklą. Toje alėjoje esantys barai kaip reikiant pasipelnė iš apmokomų vaikinų, tik ne iš mano tėvo. Niekas neklausinėjo, kiek kam metų; būsimi kareiviai, dauguma jaunesni už mano tėvą, vaikščiojo apsisagstę medaliais už taiklų šaudymą ir gėrė be jokio saiko. Barai buvo pilni įvairiose įstaigose dirbančių merginų iš Vašingtono, visi rūkė cigaretes be filtrų — tik ne mano tėvas.

Tėtis sakė, kad visi labai romantiškai šnekėjo apie „paskutinį paišdykavimą“ prieš kelionę į užjūrį, nors daugelis savo sumanymų turbūt taip ir neįgyvendino, tik gyrėsi; na, tėtis tai tikrai paišdykavo — su mama, kažkokiame Naujojo Džersio viešbutyje. Laimė, tąkart jis jos neapvaisino, taigi mama kurį laiką daugiau vaikų neturėjo, tik Franką, Franę ir mane.

Iš Atlantik Sičio tėtis išvyko į buvusią privačią parengiamąją mokyklą, šiek tiek į šiaurę nuo Niujorko, ten mokėsi kriptografijos. Paskui jį išsiuntė į Kernse, Jutoje, esantį Čenjut Fildą, vėliau į Savaną, į Džordžiją, kur jis kadaise vaidino su Erlu, senajame „DeSoto“ viešbutyje. O iš ten jau į Hampton Roudsą, į įlaipinimo uostą, ir mano tėvas išplaukė į „karą Europoje“, puoselėdamas miglotą viltį, kad ten gal pamatys Froidą. Tėtis neabejojo, kad, palikęs tris mamos prižiūrimas atžalas, užsitikrino saugų grįžimą namo.

Jį paskyrė į karinių oro pajėgų bombonešių bazę Italijoje, kur labiausiai reikėjo saugotis, kad girtas ko nors nenušautum, arba kad kas nors prisigėręs nenušautų tavęs, arba kad girtas neįkristum į išvietės duobę, — taip ir nutiko vienam pulkininkui, kurį tėtis pažinojo; tas pulkininkas buvo keliskart apšiktas, kol pagaliau kažkas jį ištraukė. Vienintelis kitas pavojus buvo užsikrėsti venerine liga — nuo kokios nors italų kekšės. Bet mano tėvas negėrė ir nesidulkino, todėl gana saugiai išgyveno Antrąjį pasaulinį karą.

Iš Italijos jis išplaukė kariniu laivu, per Trinidadą nusigavo į Braziliją — „kuri yra lyg portugališkai kalbanti Italija“, kaip rašė mamai. Į Jungtines Valstijas parskrido su kontūzytu lakūnu, kuris savo C-47 prazvimbė pažeme virš plačiausios Majamio gatvės. Tėtis iš oro atpažino automobilių stovėjimo aikštelę, kurioje Erlas kadaise vėmė po kažkurio pasirodymo.

Mano mama, — nors dar sekretoriavo savo mokykloje, Tompson mergaičių seminarijoje, — prie visuotinių pastangų organizuoti šalies gynybą prisidėjo tuo, kad mokėsi slaugyti ligonius; mama baigė Dejerio ligoninės antrus metus iš eilės rengtus slaugytojų padėjėjų kursus. Ji ten dirbdavo vieną aštuonių valandų pamainą per savaitę, be to, dar būdavo pakviečiama, kai reikėdavo ką nors pavaduoti, gana dažnai (nes slaugytojų labai trūko). Mamai labiausiai patikdavo budėti gimdyvių palatoje ir gimdykloje; ji puikiai žinojo, kaip jaučiasi moteris, gimdanti toje ligoninėje, kai šalia nėra vyro. Štai taip mama ir praleido karo metus.

Iškart po karo tėtis nusivežė trenerį Bobą pasižiūrėti amerikietiškojo futbolo profesionalų rungtynių Bostono „Fenway Park“ stadione. Eidami į Šiaurinę stotį, iš kurios turėjo traukiniu grįžti į Dejerį, jie sutiko vieną iš tėčio mokslo draugų, Harvardo studentą, kuris jiems pardavė dengtą keturvietį 1940 metų ševroletą, už šešis šimtus dolerių — šiek tiek daugiau, negu kainavo naujas, bet tas ševis atrodė geros būklės, ir benzinas tada buvo tiesiog juokingai pigus, gal po dvidešimt centų už galoną; treneris Bobas ir mano tėvas pasidalijo draudimo išlaidas, taigi mūsų šeima pagaliau turėjo automobilį. Tėčiui dar reikėjo baigti mokslus Harvarde, bet mama jau turėjo kuo Franką, Franę ir mane vežioti į Naujojo Hampšyro pakrantės paplūdimius, o vieną kartą Ajovos Bobas mus nuvežė į Baltuosius kalnus, kur Franką baisiai sugėlė širšės, kai Franė jį stumtelėjo tiesiai į jų lizdą.