Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Kai mano vaikai paaugs ir lankys šitą niekam tikusią mokyklą, — tūždamas sakydavo jis mamai ir treneriui Bobui, — jie, be abejo, gaus papildomų balų už sodo sodinimą.

— Ir bus apdovanoti antsiuvais už mėžimą! — pritardavo Ajovos Bobas.

Kitaip sakant, ta mokykla ieškojo kokios nors savos koncepcijos. Kaip įprastinė privati parengiamoji mokykla, ji dabar neabejotinai buvo antrarūšė; pagal jos mokymo programą mokiniai turėjo įgyti nemažai akademinių žinių, bet mokytojų gebėjimas jiems tų žinių suteikti vis menko, be to, mokytojai (kaip patogu!) nebebuvo įsitikinę, kad to reikia, — juk mokiniai, šiaip ar taip, kasmet susirenka vis silpnesni. Į Dejerio mokyklą stodavo vis mažiau vaikinų, todėl ir reikalavimai stojantiesiems dar sumažėjo; tai jau buvo viena iš tų mokyklų, į kurias gali tikėtis būti priimtas beveik tuoj pat, net jei tave ką tik išmetė iš kitur. Kai kurie mokytojai, tokie kaip mano tėvas, kurie manė, jog labai svarbu išmokyti žmones skaityti ir rašyti, ir netgi įkalti jiems į galvas skyrybos taisykles, graužėsi matydami, kad su tokiais mokiniais visos jų pastangos nueina veltui.

— Barstom perlus kiaulėms, — pompastiškai šnekėjo tėtis. — Taip pat sėkmingai galėtume juos mokyti grėbti šieną ir melžti karves.

— Jie ir futbolo žaisti nemoka, — gailavo treneris Bobas. — Nenori vienas kito blokuoti.

— Net bėgioti nesugeba, — stebėjosi tėtis.

— Nedrįsta niekam smogti, — tarė Ajovos Bobas.

— Dar ir kaip drįsta, — paprieštaravo Frankas, kuriam nuolat kliūdavo.

— Jie įsilaužė į šiltnamį ir nuniokojo visus augalus, — įsikišo mama, skaičiusi apie tą incidentą mokyklos laikraštyje, kurį, pasak tėčio, leido beraščiai.

— Vienas man parodė savo daiktą, — pranešė Franė, amžinai drumsčianti visiems ramybę.

— Kur? — paklausė tėtis.

— Už ledo ritulio čiuožyklos, — atsakė Franė.

— O ką tu apskritai veikei už čiuožyklos? — kaip visada bjaurėdamasis pasidomėjo Frankas.

— Ta čiuožykla niekam tikusi, — pareiškė treneris Bobas. — Jos niekas neprižiūri nuo tada, kai tas žmogus — kuo jis ten vardu? — išėjo į pensiją.

— Jis neišėjo į pensiją, jis mirė, — burbtelėjo tėtis. Jis dažnai suirzdavo kalbėdamasis su savo tėvu — dabar, kai Ajovos Bobas vis labiau seno.

Tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimtaisiais Frankui buvo dešimt, Franei — devyneri, man — aštuoneri, o Lili — ketveri; neseniai gimęs Egas dar nieko nesuvokė, todėl nejautė baimės, kuri apimdavo mus, kai tik pagalvodavom, kad kada nors turėsim lankyti tą nuolat keiksnojamą Dejerio mokyklą. Tėtis neabejojo, kad kai Franė sulauks reikiamo amžiaus, ten jau bus priimamos ir mergaitės.

— Ne dėl kokio nors pažangaus mąstymo, — sakydavo jis, — o tam, kad būtų išvengta bankroto.

Jis, žinoma, neklydo. Tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt antrais metais Dejerio mokykloje mokymo lygis buvo labai abejotinas; į ją stodavo vis mažiau vaikinų, o reikalavimai stojantiesiems kėlė dar daugiau abejonių. Be to, kadangi mokinių kasmet mažėjo, atitinkamai didėjo mokestis už mokslą, tai irgi atbaidydavo mokinius, todėl galiausiai reikėjo sumažinti mokomąjį personalą, o kai kurie mokytojai — principingi ir turintys kitą pragyvenimo šaltinį — iš darbo išėjo savo noru.

Per tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt trečių jų sezoną mokyklos futbolo komanda vienerias rungtynes laimėjo, devynerias prakišo; treneris Bobas sakė manąs, jog mokykla laukia nesulaukia, kada jis išeis į pensiją, kad galėtų išvis užraukti futbolą, — tas žaidimas pernelyg daug kainavo, o buvusiems mokiniams, kurie seniau rėmė futbolą (ir visą mokyklos sporto programą), dabar jau buvo gėda lankytis mokykloje ir žiūrėti rungtynes.

— Viskas dėl tų nelemtų uniformų, — šnekėjo Ajovos Bobas, o tėtis tik vartė akis ir stengėsi pakančiai žiūrėti į artėjančią Bobo senatvę. Tėtis jau žinojo, kas yra senatvė: buvo matęs, kaip karšta Erlas. Tačiau treneris Bobas, tiesą sakant, nelabai klydo, kalbėdamas apie uniformas.

Dejerio mokyklos spalvos, gal nusižiūrėtos nuo dabar jau išnykusios veislės karvių, turėjo būti tamsiai šokoladinė ir švytinti sidabrinė. Bet ilgainiui, kai į audinius buvo įmaišoma daugiau sintetinio pluošto, tos sodrios kakavos ir sidabro spalvos darėsi vis blankesnės ir niūresnės.

— Kaip purvo ir debesų, — sakydavo tėtis.

Dejerio mokyklos mokiniai, kurie žaisdavo su mumis, vaikais, — kai nerodydavo Franei savo „daikčiukų“, — mums pasakė, kaip dar vadina tas mokykloje itin populiarias spalvas. Vienas vyresnis vaikinas, pavarde De Meo, — Ralfas De Meo, vienas iš vos kelių Ajovos Bobo žvaigždžių ir tėčio žiemos bei pavasario trumpų nuotolių bėgimo varžybų žvaigždė, — Frankui, Franei ir man paaiškino, ką iš tikrųjų simbolizuoja Dejerio mokyklos spalvos.

— Pilka — kaip lavono veido spalva, — pasakė De Meo.

Man buvo tik dešimt, aš jo labai bijojau; Franei — vienuolika, bet su juo ji elgėsi taip, lyg būtų vyresnė; dvylikametis Frankas bijojo visų.

— Pilka — kaip lavono veido spalva, — iš lėto pakartojo De Meo, žiūrėdamas į mane. — O ruda — karvių rudumo, kaip mėšlas, — pridūrė. — Na, kaip šūdas, Frankai.

— Suprantu, — tarė Frankas.

— Parodyk man dar kartą, — paprašė Franė; ji turėjo omenyje De Meo „daiktą“.

Taigi merdinčios Dejerio mokyklos spalvos buvo kaip šūdo ir mirties. Taryba, norėdama atsikratyti šito kryžiaus — ir kitų sunkumų, slegiančių mokyklą dar nuo anų ūkinio lavinimo laikų ir susijusių su ne itin žavaus Naujojo Hampšyro miestelio, kuriame ji buvo įkurta, praeitimi, — nutarė priimti ir mergaites.

Dėl to turėjo bent jau padaugėti mokinių.

— Futbolui tai jau bus galas, — pasakė senasis treneris Bobas.

— Mergaitės futbolą žais geriau negu dauguma tavo vyrukų, — tarė tėtis.

— Tai ir turėjau omeny, — linktelėjo Ajovos Bobas.

— Ralfas De Meo žaidžia tikrai neblogai, — pareiškė Franė.

— Kuo jis žaidžia tikrai neblogai? — paklausiau, ir Franė įspyrė man po stalu. Frankas sėdėjo paniuręs, didesnis už mus visus, pavojingai arti Franės ir tiesiai priešais mane.

— De Meo bent jau greitas, — tarė tėtis.

— De Meo bent jau sugeba smogti, — pasakė treneris Bobas.

— Tai jau tikrai, — burbtelėjo Frankas; jis jau buvo kelis kartus nukentėjęs nuo Ralfo De Meo.

Mane nuo Ralfo apgindavo Franė. Vieną dieną, kai mudu žiūrėjom, kaip kalkėmis dažomos futbolo aikštės linijos, — tik Franė ir aš, mes slėpėmės nuo Franko (dažnai nuo jo slapstydavomės), — prie mūsų priėjęs De Meo mane pastūmė, ir aš atsitrenkiau į blokavimo treniruoklį. De Meo vilkėjo apsaugine apranga: šūdo ir mirties spalvų, su užrašytu numeriu: 19 (kaip tik tiek jam buvo metų). Jis nusiėmė šalmą, išspjovė antdantį ant šlaku nupilto tako ir nusišypsojo Franei, blykstelėdamas baltais dantimis.

— Varyk iš čia, — metė man, tebežiūrėdamas į Franę. — Turiu kietai pasišnekėt su tavo seserim.

— Nereikia jo stumdyti, — tarė Franė.

— Jai tik dvylika, — pasakiau.

— Varyk iš čia, — iškošė De Meo.

— Nereikia jo stumdyti, — pakartojo Franė. — Jam tik vienuolika.

— Noriu tau pasakyt, kad man labai gaila, — kreipėsi De Meo į Franę. — Manęs čia nebebus, kai tu mokysies šitoj mokykloj. Jau būsiu baigęs.

— Ką turi omeny? — paklausė Franė.

— Priims ir mergaites, — pranešė naujieną De Meo.