Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Ką aš padariau? — išsigando Poindeksteris, sunkiai gaudantis kvapą, beviltiškai storas. („Tas storumas jo genuose“, — vėliau pasakė Franė, kai sužinojo, kas yra genai.)

— Ar būtinai reikėjo pridergti ant tako, Šikniau? — paklausė Poindeksterio bėgantysis gynėjas.

— Čia ne aš! — gynėsi Poindeksteris.

— Nuvalyk man batus, šūdgalvi, — paliepė bėgantysis gynėjas. Tokiose mokyklose kaip Dejerio puolėjai, nors ir stambesnio sudėjimo, būdavo iš tiesų silpnesni, nutukę, jaunesni vaikinai, dažnai paaukojami dėl kelių gerų sportininkų, — treneris Bobas kamuolį patikėdavo geriesiems.

Dabar keli kiečiausi Ajovos Bobo gynėjai apsupo ant tako stovintį Poindeksterį.

— Mergų čia kol kas dar nepriėmė, Poindeksteri, — pasakė bėgantysis gynėjas iš Bostono, — taigi daugiau nėra nieko, kas nuvalytų šūdą man nuo batų, tik tu.

Poindeksteris padarė ką liepiamas; šiaip ar taip, tas darbas jam buvo įprastas.

Mudu su Frane grįžom į namus pro apgriuvusiuose mokyklos tvartuose simboliškai tebelaikomas karves, pro trenerio Bobo namo užpakalines duris, prie kurių, prieangyje, gulėjo apverstos surūdijusios trisdešimt septintųjų „Indian“ apsauginės grotelės — nusivalyti kojoms. Tos motociklo grotelės buvo vienintelis Bobo kieme likęs daiktas, primenantis Erlą.

— Kai mums bus laikas pradėti lankyti Dejerio mokyklą, — pasakiau Franei, — tikiuosi, kad jau gyvensime kur nors kitur.

— Ai tai niekam nevalysiu šūdo nuo batų, — pareiškė Franė. — Nieku gyvu!

Treneris Bobas, kuris su mumis vakarieniaudavo, skundėsi pasibaisėtina savo komanda.

— Paskutiniai metai, daugiau nebedirbsiu, prisiekiu, — tarė senukas, tačiau jis visada taip šnekėdavo. — Štai šiandien Poindeksteris pridergė tiesiai ant tako — per treniruotę.

— Mačiau Franę ir Džoną be drabužių, — pranešė Lili.

— Nematei, — burbtelėjo Franė.

— Ant tako, — paskundė Lili.

— Ir ką jie ten darė? — paklausė mama.

— Tą, ką sakė senelis Bobas, — paskelbė visiems Lili.

Frankas sušnarpštė iš pasibjaurėjimo; tėtis liepė mudviem su Frane eiti į savo kambarius. Viršuje Franė man pašnibždėjo:

— Matai? Tik tu ir aš. Ne Lili. Ne Frankas.

— Ne Egas, — pridūriau.

— Egas kol kas dar niekas, kvailiuk, — pasakė Franė. — Egas dar ne žmogus.

Egui buvo tik treji.

— Dabar jau du sekioja paskui mus, — piktinosi Franė. — Frankas ir Lili.

— Nepamiršk De Meo, — priminiau.

— Man jis nerūpi, — atšovė Franė. — Turėsiu šimtus tokių kaip De Meo, kai užaugsiu.

Ši mintis sukėlė man nerimą, ir aš nutilau.

— Nesijaudink, — sušnibždėjo Franė, bet aš nieko neatsakiau, ir ji, iš koridoriaus įslinkusi pas mane į kambarį, įlipo į mano lovą; duris palikom atviras, kad girdėtumėm, ką jie ten visi kalba prie vakarienės stalo.

— Ji netinkama mano vaikams, šita mokykla, — pasakė tėtis. — Tikrai žinau.

— Na, — tarė mama, — neabejoju, kad visos tavo šnekos apie ją juos tuo įtikino. Jie bijos ją lankyti, kai ateis laikas.

— Kai ateis laikas, — pareiškė tėtis, — išsiųsime juos į gerą mokyklą.

— Man nereikia jokios geros mokyklos, — įsikišo Frankas, ir mudu su Frane mintyse jam pritarėm; mus purtė vien nuo minties, kad reikės lankyti Dejerio mokyklą, bet dar labiau sunerimom išgirdę, kad galim būti „išsiųsti“.

— Išsiusite? Kur? — paklausė Frankas.

— Kas čia išvažiuoja? — susidomėjo Lili.

— Cit! — nutildė ją mama. — Niekas niekur nevažiuos. Mes neturim tam pinigų. Jeigu ir yra kokia nauda iš tavo mokytojavimo Dejeryje, tai bent jau ta, kad į šitą mokyklą galim leisti vaikus nemokamai.

— Į mokyklą, kuri niekam tikusi, — tarė tėtis.

— Geresnė už paprastas mokyklas, — paprieštaravo mama.

— Klausykit, — pasakė tėtis. — Mes užsidirbsim pinigų.

Tai mums buvo naujiena; mudu su Frane pastatėm ausis. Franką turbūt irgi sujaudino tokie ateities planai.

— Gal galėčiau jau eiti? — paklausė jis.

— Žinoma, mielasis, — atsakė mama. — O kaip mes užsidirbsim pinigų? — kreipėsi į tėtį.

— Dėl Dievo meilės, pasakyk man , — pagyvėjo treneris Bobas. — Juk aš ketinu išeiti į pensiją.

— Klausykit, — tarė tėtis. Mes klausėmės. — Šita mokykla gal ir niekam tikusi, bet ji plėsis; bus priimamos ir mergaitės, nepamiršot? O jeigu ir nesiplės, vis tiek nežlugs. Ji čia įkurta pernelyg seniai, kad dabar būtų uždaryta; vienintelis jos tikslas — išlikti, ir ji išliks. Šita mokykla niekad nebus gera; ji išgyvens tiek daug visokių raidos tarpsnių, kad kartais gal atrodys išvis neatpažįstama, bet ji čia bus — tuo galit neabejoti.

— Ir kas iš to? — paklausė Ajovos Bobas.

— Taigi čia bus mokykla, — kalbėjo tėtis. — Privati mokykla čia išliks, šitame miesteliūkštyje. O Tompson mergaičių seminarijos nebebus, nes čionykštės mergaitės lankys buvusią Dejerio berniukų mokyklą.

— Visi tai žino, — tarė mama.

— Gal galėčiau jau eiti? — paklausė Lili.

— Taip, taip, — murmtelėjo tėtis. — Klausykit, — pasakė mamai ir Bobui, — tuoj pamatysit. — Mudu su Frane tai nematėm nieko, tik koridoriumi praslenkantį Franką. — Kas nutiks tam senam pastatui, kuriame įsikūrusi Tompson seminarija? — iškėlė klausimą tėtis. Štai tada mama ir pareiškė, kad tą pastatą reikėtų sudeginti. Treneris Bobas manė, kad ten galėtų būti apygardos kalėjimas.

— Tas pastatas pakankamai didelis, — pasakė Bobas. Kažkas jau buvo pateikęs tokį pasiūlymą miestelio susirinkime.

— Niekas čia nenori kalėjimo, — prieštaravo tėtis. — Tik jau ne miesto centre.

— Ta mokykla ir dabar jau atrodo kaip kalėjimas, — burbtelėjo mama.

— Tik reikėtų įtaisyti daugiau grotų, — pridūrė Ajovos Bobas.

— Klausykit, — nekantriai tarė tėtis. Mudu su Frane sustingom; Frankas stoviniavo pritykinęs prie mano kambario durų, kažkur netoliese švilpčiojo Lili. — Klausykit, klausykit, — toliau šnekėjo tėtis. — Ko šitam miestui tikrai reikia, tai viešbučio.

Valgomajame, prie stalo, stojo tyla. Mudu su Frane, gulėdami mano lovoje, galvojom, kad ne kas kitas, o „viešbutis“ pražudė senąjį Erlą. Viešbučiu buvo vadinami didžiuliai žuvimi pradvisę griuvėsiai, saugomi žmogaus su šautuvu.

— Kodėl viešbučio? — galiausiai prabilo mama. — Juk nuolat sakai, kad čia nusmurgęs miesteliūkštis. Kas norės čia atvykti?

— Gal nenorės, — atsakė tėtis, — bet turės atvykti. Dejerio mokyklos mokinių tėvai. Jie juk lanko savo vaikus, ar ne? Ir žinot ką? Tie tėvai bus vis turtingesni, nes mokestis už mokslą didės ir didės, nebebus mokinių, gaunančių stipendijas. Čia mokysis tik turčių vaikai. O jeigu dabar lankytumėt šitoje mokykloje besimokantį savo vaiką, mieste jums nebūtų kur apsistoti. Reikėtų važiuoti į pajūrį, kur visi moteliai, arba dar toliau, kalnų link, nes čia nėra, visiškai nėra kur pernakvoti.

Toks buvo jo sumanymas. Nors Dejerio mokykla vargiai išgalėjo nusisamdyti pakankamai patalpų prižiūrėtojų, tėtis kažkodėl tikėjosi, kad ji aprūpins klientais vienintelį Dejerio viešbutį, — tai, kad miesteliūkštis apšepęs ir kad niekam kitam neatėjo į galvą mintis čia įrengti kokią nors pastogę atvykėliams, mano tėvui nerimo nekėlė. Naujajame Hampšyre turistai vasarą važiuoja į pajūrį — iki paplūdimių tik pusvalandis kelio. Ir tik valanda iki kalnų — ten keliauja slidininkai, be to, ten galima vasaroti prie kurio nors ežero. O Dejerio miestas buvo slėnyje, labiau į krašto gilumą, bet ne kalnuose: pakankamai arti jūros, kad jaustum jos drėgmę, bet pernelyg toli, kad galėtum mėgautis bent šiokia tokia pajūrio gaiva. Nuo vandenyno arba iš kalnų pučiantis vėsus vėjelis neprasiskverbdavo pro virš Skvomskoto upės slėnio tvyrančią dulsvą miglą; Dejeris buvo Skvomskoto slėnio miestas, kur žiemą kaulus suko drėgnas šaltis, o vasarą būdavo baisiai tvanku. Ne gražus kaip paveikslėlis Naujosios Anglijos kaimas, o miesteliūkštis, įsikūręs prie malūno, prie užterštos upės, — beje, malūnas dabar atrodė toks pat apleistas, toks pat atgrasus kaip ir Tompson mergaičių seminarija. Dejeris buvo miestas, visas viltis dedantis į privačią mokyklą; miestas, į kurį niekas nenorėjo važiuoti.