Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Staiga tarp savo šlaunies ir turėklų stulpelio pajutau kažką šilta; tai buvo Lili, įdėmiai žiūrinti iš po paklodės.

— Žiurkė tu apsišikus, Frankai! — rėkė Franė.

Tada Frankas čiupo Franę už plaukų ir taip trūktelėjo, kad ji galva trenkėsi į stalo koją; paskui, nors aš krūtų neturiu, beveik pajutau krūtinėje skausmą, kai Frankas kumščiu smogė Franei į krūtį. Ji atleido kablį, ir Frankas dar du kartus stuktelėjo jos galvą į stalo koją, vyniodamas suveltus jos plaukus sau aplink kumštį, kol treneris Bobas, didžiulėmis letenomis sugriebęs tris iš keturių jų kojų, išvilko abu iš pastalės. Franė, mosuodama laisvąja koja, gerai užvažiavo Ajovos Bobui per nosį, tačiau senasis vidurio puolėjas tą smūgį atlaikė. Franė jau verkė, bet, nors ir laikoma už plaukų, kažkaip sugebėjo pasukti galvą ir įkąsti Frankui į skruostą. Frankas suėmė vieną jos krūtį ir, matyt, smarkiai suspaudė, nes Franė, paleidusi Franko skruostą, bejėgiškai goktelėjo. Tas garsas buvo kupinas nevilties, toks baisus, kad Lili su savo paklode spruko atgal į mano kambarį. Tėtis atplėšė Franko plaštaką nuo Franės krūties, o treneris Bobas kabliu suėmė Franę už galvos, kad ji nebekandžiotų Franko. Bet viena Franės ranka liko laisva, ir ji įsikibo į Franko „intymius organus“. Nesvarbu, ar tu prisidengęs kokiu kaušeliu, ar segi suspenzorijų, ar esi visai be nieko, lemiamą akimirką Franė vis tiek sučiups tave už tų organų. Frankui staiga sutrūkčiojo rankos ir kojos, ir jis taip gailiai sudejavo, kad aš net nušiurpau. Tėtis skėlė Franei antausį, bet ji nepaleido Franko; tada tėtis jėga atgniaužė jos pirštus. Treneris Bobas nutempė Franką toliau nuo jos, bet ilgakojė Franė dar mėgino paskutinį kartą įspirti broliui, taigi tėtis buvo priverstas vėl jai suduoti, šįkart smarkiai, per burną. Tuo viskas ir baigėsi.

Tėtis sėdėjo valgomajame ant kilimo, priglaudęs verkiančios Franės galvą sau prie krūtinės, ir supo ją glėbyje.

— Frane, Frane, — tyliai kalbėjo jis. — Kodėl visi būtinai turi tave užgauti, kad sustabdytų?

— Ramiai, sūneli, kvėpuok ramiai, — patarinėjo treneris Bobas Frankui, kuris susirietęs gulėjo ant šono; jo veidas buvo pilkas — kaip viena iš Dejerio mokyklos spalvų. Senasis Ajovos Bobas dažnai guosdavo vaikinus, pakirstus smūgių į kiaušius. — Šiek tiek pykina, ar ne? — švelniai paklausė treneris Bobas. — Kvėpuok ramiai, nejudėk. Tuoj praeis.

Mama nukraustė stalą, sustatė išvartytas kėdes; piktinimąsi tokiu šeimos smurto proveržiu ji išreiškė nepratardama nė žodžio, jos veide buvo galima įžvelgti ir apmaudą, ir skausmą, ir pasibaisėjimą.

— Dabar pamėgink įkvėpti smarkiau, — patarė Frankui treneris Bobas; Frankas pamėgino ir užsikosėjo. — Gerai, gerai, — tarė Ajovos Bobas. — Kurį laiką dar pakvėpuok negiliai. — Frankas sudejavo.

Tėtis apžiūrinėjo Franės apatinę lūpą; jos skruostais sruvo ašaros, krūtinę plėšė mėšlungiškas kūkčiojimas.

— Turbūt reikės susiūti, meilute, — pasakė tėtis, bet Franė energingai papurtė galvą. Tėtis abiem rankom suėmė jos veidelį ir du kartus pabučiavo į tarpuakį. — Atsiprašau, Frane, — tarė, — bet ką man su tavimi daryti, ką daryti?

— Nenoriu, kad siūtų, — sušniurkščiojo Franė. — Nereikia. Nė už ką.

Bet jos apatinė lūpa buvo pramušta, kyšojo odos atplaišėlė, ir tėtis turėjo pakišti jai po smakru delną, kad kraujas nelašėtų ant kilimo. Mama atnešė į rankšluostuką įvynioto ledo.

Grįžęs į savo kambarį, įkalbėjau Lili išlįsti iš spintos; ji norėjo likti su manimi, ir aš jai leidau. Lili iškart užmigo, o aš gulėjau lovoje ir galvojau, kad kiekvieną kartą, kai tik kas nors ištaria žodį „viešbutis“, liejasi kraujas ir staiga pasidaro labai liūdna. Tėtis su mama nuvežė Franę į Dejerio berniukų mokyklos medicinos kabinetą, kur jai turėjo susiūti lūpą; niekas dėl to, kas atsitiko, nekaltino tėčio — juo labiau Franė. Franė, žinoma, neabejojo, kad dėl visko kaltas Frankas, aš — tada — irgi buvau linkęs taip manyti. Pats tėtis nesijautė kaltas, — na, gal ir jautėsi, bet neilgai, — o mama, daug ilgiau ir nežinia kodėl, kaltino save.

Kai mes mušdavomės, tėtis dažniausiai surikdavo:

— Negi nesuprantat, kaip liūdinat savo mamą ir mane? Įsivaizduokit, kas būtų, jeigu mes visą laiką muštumėmės ir jūs turėtumėt taip gyventi. Bet ar mes su mama mušamės ? Ar mušamės? Ar jums patiktų, jei muštumėmės?

Mums tai, žinoma, nebūtų patikę; ir jie nesimušė — apskritai beveik nesipyko. Tik retkarčiais leisdavosi į seną ginčą dėl to, kad tėtis „gyvena ateityje“ ir visai nesidžiaugia dabartimi; treneris Bobas savo požiūrį į tai išsakydavo aistringiau negu mama, bet mes žinojom, kad ir ji yra tokios pat nuomonės apie mūsų tėvą (tačiau mano, kad tėtis kitaip negali).

Mums, vaikams, tai neatrodė labai svarbu. Tą vakarą aš paverčiau Lili ant šono, kad galėčiau išsitiesti aukštielninkas ir nė viena mano ausis nebūtų užspausta pagalvės, — kad girdėčiau, kaip Ajovos Bobas veda Franką laiptais į viršų.

— Ramiau, vaikine, atsiremk į mane, — šnekėjo Bobas. — Visa esmė — taisyklingas kvėpavimas. — Frankas proverksmiais kažką sumurmėjo, ir treneris Bobas tarė: — Bet juk negali, vaikine, suspaudęs mergaitei papuką tikėtis, kad ji nečiups tau už kiaušių.

Tačiau Frankas nesiliovė verkšlenęs: kad Franė bjauriai su juo elgiasi, vis prie jo lenda, nuteikia prieš jį kitus vaikus, nuolat stoja jam skersai kelio, nors jis visaip jos vengia.

— Ji būna prikišusi nagus prie visko, kas tik bloga man nutinka! — skundėsi Frankas. — Tu nežinai ! — sugargė. — Nežinai, kaip ji mane erzina.

Pagalvojau, kad aš tai žinau ir kad Frankas sako tiesą; jo kažkodėl niekas nemėgo, tai ir buvo blogiausia. Franė su juo iš tikrųjų elgėsi bjauriai, bet šiaip Franė nebuvo bjauri; o Frankas nė su vienu iš mūsų nesielgė blogai, bet jis pats buvo kažkoks bjaurus. Gulėjau lovoje ir niekaip negalėjau suprasti, kodėl taip yra. Lili užknarkė. Paskui išgirdau, kaip koridoriaus gale šniurkštelėjo Egas, ir man pasidarė įdomu, ką darys treneris Bobas, jeigu Egas prabus ir ims visa gerkle šauktis mamos. Bobas buvo ir taip jau labai užsiėmęs vonios kambaryje su Franku.

— Nagi, — drąsino jį Bobas. — Varyk, noriu pažiūrėti. — Frankas kūkčiojo. — Va! — šūktelėjo Ajovos Bobas, tarytum ką tik sučiupęs įskaitiniame plote priešininkų iš rankų išleistą kamuolį. — Matai? Jokio kraujo, vaikine, tik sisiukas. Viskas gerai.

— Tu nežinai, — vis kartojo Frankas. — Nežinai.

Nuėjau pažiūrėti, ko nori Egas; jam buvo treji, ir aš maniau, kad jis norės kokio nors neįmanomo dalyko, bet kai įžengiau į jo kambarį, jis, didžiausiai mano nuostabai, atrodė linksmas. Labai nustebo, pamatęs mane, ir kai sudėjau atgal į lovytę po visą kambarį išmėtytus minkštus žaisliukus, jis mane su kiekvienu iš jų supažindino: su nušiurusia vovere, kurią buvo apvėmęs, daug kartų; su aptrintu vienaausiu drambliu; su oranžiniu begemotu. Kelis kartus mėginau išeiti, bet Egas vis suirzdavo, todėl galiausiai pasiėmiau jį į savo kambarį ir paguldžiau į lovą greta Lili. Paskui nunešiau Lili į jos kambarį, nors nešti reikėjo tolokai ir ji prabudusi dar pasiožiavo, kol apklosčiau ją jos pačios lovoje.

— Niekad neleidi man likti tavo kambary, — pasakė ir tuoj pat užmigo.

Grįžęs į savo kambarį, atsiguliau prie Ego, kuris buvo visiškai išsibudinęs ir šnekėjo nesąmones. Bet atrodė patenkintas, ir aš įsiklausęs išgirdau, kad apačioje kažką sako treneris Bobas, — iš pradžių maniau, jog Frankui, bet paskui supratau, kad Bobas kalbasi su mūsų nukaršusiu šunimi, Bėda. Frankas tikriausiai jau buvo užmigęs ar bent jau nugrimzdęs į savo niūrius apmąstymus.