Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Tačiau tėtis, kalbėdamas su mama, turbūt nupiešė visiškai kitokį vaizdą! Jis tikriausiai vedėsi mamą pro seniai sutrešusių guobų kelmus — butelių šukių traškėjimas po kojomis jiems turbūt priminė vandens nuzulintų akmenukų gurgždesį prabangiame paplūdimyje — ir tėtis, be abejo, šnekėjo:

— Nejaugi neįsivaizduoji? Šeimos viešbutis! Dažniausiai jame karaliausime vieni. Kadangi gerai pasiplėšime mokinių tėvų apsilankymo savaitgaliais, mums netgi nereikės reklamos — na, jeigu ir reikės, tai nedaug. Tik visą savaitę turės būti atidarytas restoranas ir baras, kad pritrauktume verslininkus — žmones, ateinančius papietauti ir vakarais išgerti kokteilio.

— Verslininkus? — turbūt garsiai nusistebėjo mama. — Kokius žmones, ateinančius papietauti ir išgerti kokteilio?

Bet netgi kai Bėda išbaidė iš krūmų visus paauglius, netgi kai patrulis privažiavęs paprašė mano tėvų prisistatyti, kas jie tokie, tėtis kalbėjo labai įtikinamai.

— A, čia tu, Vinai Beri, — tikriausiai pasakė policininkas. Naktimis patruliuodavo senasis Hovardas Takas; jis buvo žioplas, be to, smirdėjo palietame aluje užgesintais cigarais. Bėda turbūt suurzgė, kai jį užuodė: tas kvapas galėjo užgožti sodrų paties šuns dvoką. — Vargšui Bobui nekoks sezonas, — gal dar užjaučiamai tarė Hovardas Takas, nes visi žinojo, kad mano tėvas — Ajovos Bobo sūnus; tėtis buvo vienos iš Bobo treniruotų senųjų Dejerio mokyklos komandų, kurios visada laimėdavo, puolimo rikiuotės rėmėjas.

— Dar vienas nekoks sezonas, — turbūt pajuokavo mano tėvas.

— Ir ką gi čia darot ? — veikiausiai pasidomėjo Hovardas Takas.

Tada mano tėvas, be abejo, atsakė:

— Žinai, Hovardai, tarp mūsų kalbant, ketinam pirkti šitą pastatą.

— Pirkti?

— Taigi. Įrengsim čia viešbutį.

— Viešbutį?

— Taigi, — turbūt linktelėjo tėtis. — Ir restoraną, su baru, kad žmonės galėtų ateiti papietauti ar išgerti kokteilio.

— Papietauti ar išgerti kokteilio, — tikriausiai pakartojo Hovardas Takas.

— Manau, įsivaizduoji, — gal dar pridūrė tėtis. — Bus geriausias viešbutis visame Naujajame Hampšyre!

— Po galais! — tegalėjo pasakyti policininkas.

Šiaip ar taip, ne kas kitas, o tas miestelio naktinis patrulis, Hovardas Takas, pirmas paklausė mano tėvo:

— O kaip jūs jį pavadinsit?

Nepamirškite: tada buvo naktis, o naktis visada įkvėpdavo mano tėvą. Naktį jis pirmą kartą pamatė Froidą ir jo meškiną; naktimis juodu su Meino Valstija žvejodavo; naktis buvo vienintelis paros metas, kai pasirodydavo tas baltu smokingu vilkintis vyriškis; jau buvo sutemę, kai į „Arbutnotą“ atvyko vokietis su dūdų orkestru ir neteko šiek tiek kraujo; tikriausiai buvo tamsu ir tada, kai mano tėvai pirmą kartą sugulė; ir Froido Europa skendėjo visiškoje tamsoje. Taigi tą naktį Elioto parke, nušviestas policijos automobilio žibintų, mano tėvas pažvelgė į keturaukštę mūrinę mokyklą, kuri iš tikrųjų atrodė panaši į apygardos kalėjimą: buvo apraizgyta surūdijusiomis geležinėmis gaisrininkų kopėčiomis, kaip pastatas, norintis pavirsti kažkuo kitu, apraizgomas pastoliais. Tėtis, be abejo, paėmė mamą už rankos. Tamsoje, kur niekas nevaržo vaizduotės, tėčiui atėjo į galvą jo būsimo viešbučio — ir mūsų visų ateities — pavadinimas.

— O kaip jūs jį pavadinsit? — paklausė senasis policininkas.

— „Naujojo Hampšyro“ viešbučiu, — atsakė tėtis.

— Po galais! — tarė Hovardas Takas.

„Po galais“ gal būtų buvęs tinkamesnis pavadinimas, tačiau tėtis nusprendė: tai bus „Naujojo Hampšyro“ viešbutis.

Dar nemiegojau, kai mama su tėčiu grįžo namo, jie užtruko gerokai ilgiau negu penkiolika minučių, taigi aš supratau, kad pakeliui mano tėvai tikrai sutiko baltąjį burlaivį, o gal ir Froidą, ir tą baltu smokingu vilkintį vyriškį.

— Dievulėliau, Bėda, — išgirdau sakant tėtį. — Nejaugi negalėjai to padaryti lauke ?

Puikiai įsivaizdavau, kaip jie ėjo namo: Bėda šniukštinėdamas išlandžiojo visas gyvatvores prie medinių miestelio namų, pakėlė iš lovų jautriai miegančius senukus. Nesusigaudydami, kelinta valanda, senukai turbūt žvilgčiojo pro langus, matė mano tėtį su mama, susikibusius už rankų, ir pamiršę, kiek metų prabėgo, sliūkino atgal į patalus burbėdami: „Vėl tas Ajovos Bobo berniūkštis su Beitsų mergiote ir tuo nukaršusiu meškinu .“

— Aš tik štai ko nesuprantu, — šnekėjo mama. — Ar turėsim parduoti šitą namą ir iš jo išsikraustyti anksčiau, negu bus galima įsikelti ten ?

Nes tėtis, žinoma, tik taip galėjo pertvarkyti seną mokyklą į viešbutį. Miestas jam mielai atiduos Tompson mergaičių seminariją, pusvelčiui. Kam reikia tos akį rėžiančios tuščios griuvenos, kurioje vaikai gali susižaloti, daužydami langus arba laipiodami gaisrininkų kopėčiomis? Bet čia buvo mano mamos namai — prabangus Beitsų namas — ir kaip tik už jį gautais pinigais tėtis tikėjosi padengti mokyklos pertvarkymo išlaidas. Gal apie tai Froidas ir kalbėjo, kai sakė, kad mama turėtų atleisti tėčiui.

— Galbūt turėsim jį parduoti prieš įsikeldami ten, — pasakė tėtis, — bet išsikraustyti iškart gal nereikės. Tai jau smulkmenos.

Tas (ir kitas) smulkmenas mes aptarinėjome ne vienerius metus, ir kaip tik dėl tų smulkmenų Franė vėliau, — kai jai iš lūpos jau seniai buvo ištraukti siūlai ir randelis pasidarė toks plonytis, jog atrodė, kad galėtum jį nutrinti pirštu arba geru bučiniu, — pasakė:

— Jei tėtis būtų galėjęs nusipirkti kitą meškiną, jam nebūtų reikėję pirkti viešbučio.

Tačiau mano tėvas klydo manydamas, kad meškos gali gyventi kaip žmonės, tai buvo pirma jo iliuzija; o antra — kad žmonės gali nuolat gyventi viešbučiuose.

3 Ajovos Bobo pergalingas sezonas

Tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt ketvirtais metais Franką priėmė į privačios Dejerio mokyklos pirmą klasę — tas gyvenimo pokytis jo tarytum nepaveikė, tik jis dar daugiau laiko praleisdavo savo kambaryje, vienas. Buvo kažkoks homoseksualus incidentas, bet į jį įsipainiojo keli berniukai, visi iš vieno bendrabučio, vyresni už Franką, taigi visiems atrodė, kad Frankas tapo internatinėse mokyklose gana įprasto pokšto auka. Šiaip ar taip, jis juk gyveno namuose; nieko keista, kad naiviai įsivaizdavo gyvenimą bendrabučiuose.

Tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt penktaisiais ir Franė pradėjo mokytis Dejerio mokykloje; tai buvo pirmi metai, kai ten priėmė ir mergaites, ir pereinamasis laikotarpis nepraėjo sklandžiai. Franės gyvenime apskritai jokie pokyčiai nebūdavo sklandus, tačiau tuo atveju iš tikrųjų buvo daug visokių nenumatytų sunkumų — nuo diskriminacijos klasėse iki dušų trūkumo prie mergaitėms atitvertos sporto salės dalies. Be to, kai tarp mokytojų staiga atsirado ir moterų, iširo kelios netvirtos šeimos, o Dejerio mokyklos berniukų vaizduotė dabar buvo šimtąkart lakesnė.

Penkiasdešimt šeštaisiais priėjo eilė ir man. Tais metais mokykla treneriui Bobui nupirko visus galinius ir tris linijos puolėjus; visi žinojo, kad Bobas tuoj išeis į pensiją, o jis jau seniai, nuo pokario laikų, neturėjo progos pasidžiaugti pergalingu sezonu. Mokyklos vadovybė nusprendė įteikti jam dovanėlę — sustiprinti jo komandą papildomus metus besimokančiais futbolininkais iš „kiečiausių“ Bostono mokyklų. Treneris Bobas bent kartą turėjo ne tik gerą gynybą, bet ir kelis raumenų kalnus priekyje, sugebančius blokuoti, ir nors senukui nepatiko mintis, kad jo komanda „nupirkta“, — tokius žaidėjus net ir tais laikais jau vadinom legionieriais, — jis tikrai jautėsi dėkingas. Bet Dejerio mokykla norėjo ir dar kai ko, ne tik pasirūpinti, kad paskutinis Ajovos Bobo sezonas būtų pergalingas. Jie darė viską, ką tik galėjo, kad prisiviliotų daugiau rėmėjų, buvusių auklėtinių, ir naują, jaunesnį, futbolo trenerį kitiems metams. Bobas žinojo, kad dar vienas nesėkmingas sezonas, ir Dejerio mokykla visam laikui atsisakys futbolo. Treneriui Bobui būtų buvę maloniau laimėti su savo komanda, kurią pats surinko per keletą metų, bet kam gi nesinori laimėti beveik bet kokia kaina?