Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Franė, žinoma, draugavo su daugybe vaikinų. Dauguma jų buvo už ją vyresni, vienas man patiko: aukštas raudonplaukis baigiamosios klasės mokinys — stiprus nešnekus mokyklos irkluotojų komandos pirmosios valties yrininkas. Tas vyrukas buvo pavarde Stratersas, užaugęs Meine; nors jo rankos buvo pūslėtos, nurudusios nuo benzojinės dervos, — kuria irkluotojai įsitrindavo delnus, kad sukietėtų, — ir nors kartais jis dvokdavo kaip šlapios kojinės, į jį palankiai žiūrėjo visi mūsų šeimos nariai. Netgi Frankas. Bėda urgzdavo, pamatęs Stratersą, bet tik dėl kvapo. Stratersas kėsinosi užgožti Bėdą mūsų namuose. Nežinojau, ar Stratersas — Franės mylimiausias vaikinas, bet jis ją dievino ir labai maloniai elgėsi su mumis visais.

Kai kurie kiti — pavyzdžiui, treneriui Bobui Bostone pasamdytų legionierių vadeiva — neatrodė tokie malonūs. Tiesą sakant, palyginti su tuo nusipirktu įžaidėju, Ralfas De Meo buvo tikras angelas. Tą įžaidėją, Sterlingą Davą, visi vadino Čipu arba Čiperiu; tai buvo žiaurus, šiurkščių manierų vaikinas iš vienos brangiausių Bostono priemiesčių mokyklų.

— Jis apsigimęs lyderis, tas Čipas Davas, — šnekėjo treneris Bobas.

„Apsigimęs kokios nors slaptosios policijos viršininkas“, — galvojau. Čiperis Davas buvo patrauklus blondinas, nepriekaištingos išvaizdos, gal netgi pernelyg dailus; o mes — tamsiaplaukių šeima, išskyrus Lili, kuri buvo ne tiek blondinė, kiek kažkokia išblukusi — nuo galvos iki kojų; net jos plaukai atrodė nubalę.

Būčiau norėjęs pažiūrėti, kaip Čipas Davas žaistų be jį patikimai pridengiančių linijos puolėjų, — jeigu jam reikėtų daugybę kartų perduoti kamuolį ir kaip nors atsigriebti už kelis priešininkų pelnytus taškus, — bet mokyklos priėmimo komisija treneriui Bobui įteikė gerą dovanėlę; Dejerio futbolo komanda niekada neatsilikdavo. Gavę kamuolį, tie vyrukai jo neprarasdavo, taigi Davas retai kada turėdavo mesti jį į priekį. Nors tai buvo pirmas pergalingas sezonas, kurį mes, vaikai, galėjom prisiminti, jis mums atrodė nuobodus — neįdomu žiūrėti, kaip jie stumiasi per aikštę, tempia laiką kuo ilgiau laikydami kamuolį ir pelno taškus prasiveržę bent tris ar keturis jardus į priekį. Jie nebuvo itin greiti, tiesiog stiprūs, atidūs ir puikiai treniruoti; jų gynyba nebuvo tokia gera — kitos komandos irgi pelnydavo taškų, bet ne per dažniausiai: kitos komandos retai kada gaudavo kamuolį.

— Jie išlaiko kamuolį, — džiūgavo Ajovos Bobas. — Pirmą kartą po karo turiu komandą, sugebančią išlaikyti kamuolį.

O dėl Franės ir Čiperio Davo santykių, tai aš guodžiausi tik tuo, kad Davas taip susigyvenęs su savo komanda, jog beveik ir nebūna su Frane be visos Dejerio gynybos linijos — ir dar bent vieno ar dviejų puolėjų. Tais metais jie baugino visą mokyklos miestelį, kaip kokia orda, ir Franė kartais sukiodavosi jų stovykloje; Franė traukė Davą — atrodė, kad ji traukia visus vaikinus, išskyrus Franką. Mergaitės su ja būdavo atsargios; ji jas tiesiog nustelbdavo ir turbūt nebuvo gera draugė. Franė nuolat mezgė naujas pažintis; ji gal pernelyg domėjosi dar nepažįstamais žmonėmis, kad galėtų būti tokia ištikima, kokios, mergaičių supratimu, turi būti draugės.

Na, nežinau; man ji apie tai nieko nepasakojo. Kartais Franė man sutardavo kokį pasimatymą, bet mergaitės dažniausiai būdavo vyresnės, taigi nieko iš to neišeidavo.

— Visos mano, kad tu labai patrauklus, — sakė Franė, — tačiau turėtum bent kiek pasikalbėti su žmonėmis, žinai, negali iš karto pulti glamonėtis.

— Aš ir nepuolu glamonėtis, — teisinausi. — Niekada neprieinu prie glamonių.

— Na, — pareiškė Franė, — taip yra todėl, kad tu tiesiog sėdi ir kažko lauki. Visos žino, apie ką galvoji.

— Tu nežinai, — paprieštaravau. — Gal kartais žinai, bet ne visada.

— Nori pasakyti, kad apie mane ? — paklausė Franė, bet aš tylėjau. — Klausyk, mažiau, — pridūrė ji, — žinau, kad per daug galvoji apie mane, jeigu tai turi omeny.

Kaip tik tada, mokydamasi Dejerio mokykloje, ji pradėjo mane vadinti „mažiumi“, nors buvo tik vieneriais metais vyresnė. Didžiausiai mano gėdai, tas kreipinys taip ir prilipo.

— Ei, mažiau, — sporto salės dušinėje kreipėsi į mane Čipas Davas. — Tavo sesers užpakalis — gražiausias šitoj mokykloj. Ar ji su kuo nors barškinasi?

— Su Stratersu, — atsakiau, nors tikėjausi, kad tai netiesa. Stratersas buvo bent jau geresnis už Davą.

— Su Stratersu! — nustebo Davas. — Su tuo sušiktu yrininku ? Tuo irkluojančiu asilu?

— Jis labai stiprus, — pasakiau; tai buvo teisybė — irkluotojai stiprūs, o Stratersas buvo pats stipriausias.

— Aha, bet tikras asilas, — burbtelėjo Davas.

— Perdien mojuoja savo irklu! — pridūrė Lenis Mecas, bėgantysis gynėjas, kuris visada stovėdavo Čipui Davui prie dešinio šono, netgi dušinėje, tarytum ir ten tikėdamasis kamuolio perdavimo. Jis buvo kvailas kaip plūgas — ir toks pat tvirtas.

— Na, mažiau, — tarė Čipas Davas, — pasakyk Franei, jog manau, kad jos užpakalis — gražiausias šitoj mokykloj.

— Ir papai! — sušuko Lenis Mecas.

— Na, papai neblogi, — nesiginčijo Davas. — Bet užpakalis tiesiog pasakiškas.

— Ir labai graži šypsena, — pridūrė Mecas.

Čipas Davas, pasisukęs į mane, sąmokslininkiškai užvertė akis — lyg norėdamas parodyti, kad supranta, koks bukas tas Mecas, o jis pats tai daug, daug protingesnis.

— Nepamiršai išsimuilinti, a, Lėni? — paklausė Davas ir kyštelėjo slidų muilo gabalėlį, kurį Mecas instinktyviai — akimirksniu — sugriebė ir meškiška letena prisispaudė prie pilvo.

Aš užsukau savo dušą, nes kažkas kitas, didesnis, palindo po čiurkšlėmis šalia manęs. Jis stumtelėjo mane į šalį ir vėl atsuko vandenį.

— Pasitrauk, biče, — tyliai pasakė. Tai buvo vienas iš linijos puolėjų, kurie žiūrėdavo, kad kiti futbolininkai nesužeistų Čiperio Davo. Jis buvo vardu Samiuelis Džounsas jaunesnysis, bet visi jį vadino Jaunėliu Džounsu. Jaunėlis Džounsas buvo toks pat juodas kaip tos naktys, kurios žadindavo mano tėvo vaizduotę; vėliau Džounsas žaidė futbolą viename Pensilvanijos koledže ir profesionalų komandoje Klivlande, kol jam kažkas sutrupino kelį.

Tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt šeštaisiais man buvo keturiolika, o Jaunėlis Džounsas buvo didžiausias mano kada nors matytas žmogaus raumenų kalnas. Aš pasitraukiau toliau, bet Čiperis Davas paklausė:

— Ei, Jaunėli, negi nepažįsti šito mažiaus?

— Ne, pirmąkart matau, — atsakė Jaunėlis Džounsas.

— Čia Franės Beri brolis, — pristatė mane Čipas Davas.

— Na, tai sveikas, malonu susipažinti! — pasisveikino Jaunėlis Džounsas.

— Labas! — tarstelėjau.

— Treneris Bobas — šito mažiaus senelis, Jaunėli, — dar pridūrė Davas.

— Puiku, — tarė Jaunėlis Džounsas. Jis siurbtelėjo mažyčio muiliuko, kurį laikė rankoje, putų, paskui atlošė galvą ir išsiskalavo gerklę, stovėdamas po dušu. Pagalvojau, kad jis gal visada taip daro, užuot valęsis dantis.

— Mes čia aptarinėjom, kuo mums patinka Franė, — pasakė Davas.

— Gražiausia jos šypsena, — pareiškė Mecas.

— Sakei, kad ir papai, — priminė jam Čiperis Davas. — O aš sakiau, kad jos užpakalis gražiausias visoje mokykloje. Šito mažiaus dar neklausėm, kuo jam patinka sesuo, bet dabar, manau, pirmiau paklausim tavęs, Jaunėli.

Jaunėlis Džounsas sumuilino visą savo muiliuką; didžiulė jo galva buvo aplipusi baltomis putomis; kai jis vėl palindo po dušu, muilinas vanduo apsėmė jam kulkšnis. Aš žvilgtelėjau į savo kojas ir pajutau, kad čia pat stovi ir kiti du Ajovos Bobo galiniai puolėjai. Vaikinas nusvilusiu veidu buvo Česteris Pulaskis, jis nuolat svilindavosi soliariume, bet jam ant kaklo vis tiek raudonavo supūliavę inkštirai; jais buvo nusėta ir kakta. Pulaskis dažniausiai blokuodavo priešininkus — ne todėl, kad jam tai būtų labiausiai patikę; tiesiog jis bėgiojo ne taip greitai kaip Lenis Mecas. Česteris Pulaskis buvo blokuotojas iš prigimties: linkęs bėgti tiesiai į priešininkus, o ne nuo jų. Šalia jo, ir prie pat manęs, kaip kokia sparva sukiojosi kitas vaikinas, toks pat juodas kaip Jaunėlis Džounsas; bet tik odos spalva jie ir buvo panašūs, daugiau niekuo. Tas vaikinas kartais žaisdavo kraštinio puolėjo pozicijoje ir išbėgdavo iš gynybos linijos į priekį tik tam, kad sugautų Čiperio Davo saugiai, iš gana arti, perduodamą kamuolį. Jis buvo vardu Haroldas Svolou, atrodė ne didesnis už mane, bet Haroldas Svolou, regis, mokėjo skraidyti. Judėjo žvitriai kaip paukštis, kaip ir derėjo žmogui, turinčiam tokią pavardę3. Sugriebę priešininkai galėjo perlaužti jį perpus, tačiau jis, kai negaudydavo kamuolio ir nelėkdavo į priekį, slėpdavosi už kitų galinių puolėjų — paprastai už Česterio Pulaskio arba Jaunėlio Džounso.