Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Nežinau, apie ką galvojo Franė, bet ji staiga kreipėsi į Davą:

— Noriu su tavimi pasišnekėti. Akis į akį. Noriu pabūti su tavimi dviese, tuojau pat.

Haroldas Svolou taip plonai suprunkštė pro nosį, kaip galėjo suprunkšti tik drignių apsiėdęs asilas.

— Na, galima, — pasakė Davas Franei. — Be abejo, galim pasišnekėti. Akis į akį. Kada tik norėsi.

— Tuojau pat, — reikalavo Franė. — Noriu dabar — arba niekada.

— Na, gerai, dabar, — tarė Davas. Jis grįžtelėjo į savo komandos draugus ir užvertė akis. Česteris Pulaskis ir Lenis Mecas atrodė pažaliavę iš pavydo, o Haroldas Svolou susiraukęs žiūrėjo į žolės dėmę ant savo uniformos. Tai buvo vienintelė treniruotės žymė ant jo futbolo aprangos: nedidelė žalia dėmelė toje vietoje, kuria Haroldas Svolou, skriedamas kaip paukštis, prisilietė prie žemės. O gal jis raukėsi todėl, kad tysantis Frankas jam užstojo Franės pėdas?

— Paleiskit Franką, — pareikalavo Franė, žiūrėdama į Davą. — Ir tegu visi kiti eina — į sporto salę, — pridūrė.

— Žinoma, paleisim, — linktelėjo Davas. — Jau kaip tik ir norėjom paleisti, ar ne? — tarė jis, įžaidėjas, duodamas ženklą savo gynėjams. Jie paleido Franką. Frankas kluptelėjo atsistodamas ir mėgino prisidengti lytinius organus, storai aplipusius purvu. Paskui apsirengė, tūždamas, netardamas nė žodžio. Tą akimirką aš labiau bijojau jo negu visų kitų — jie, šiaip ar taip, jau darė ką liepiami: turseno taku į sporto salę. Lenis Mecas atsisukęs dar geidulingai pažvelgė į Franę ir pamojavo. Franė jam parodė vidurinį pirštą. Peršlapęs Frankas prasispraudė pro Franę ir mane ir jau buvo bedrimblinąs namo.

— Nieko nepamiršai? — paklausė jo Čipas Davas.

Franko cimbolai gulėjo krūmuose. Jis sustojo — atrodė labiau sutrikęs dėl to, kad pamiršo savo muzikos instrumentą, negu todėl, kad buvo taip bjauriai pažemintas. Mudu su Frane negalėjom pakęsti Franko cimbolų. Manau, jog tik todėl, kad visada svajojo vilkėti uniforma, bet kokia uniforma, Frankas pradėjo groti orkestre. Šiaip jis nebuvo visuomeniškas, bet kai Ajovos Bobo pergalingo sezono pradžioje atgimė ir mokyklos orkestras, — per Dejerį jau seniai nebuvo žygiavęs joks orkestras, gal nuo pokario laikų, — Franką tiesiog pakerėjo uniformos. Kadangi jis nemokėjo groti jokiu instrumentu, jam davė cimbolus. Kiti žmonės su tomis lėkštėmis turbūt jautėsi kvailai, bet tik ne Frankas. Jam patikdavo žygiuoti ratu ir daugiau nieko nedaryti, tik laukti savo didžiosios akimirkos, kada reikės garsiai TERKŠTELĖTI!

Tai nebuvo tas pats, kas turėti muzikalų šeimos narį, kuris nuolat repetuoja ir varo visus iš proto kokio nors instrumento čirpinimu, kliunkinimu ar tūtavimu. Frankas su cimbolais nerepetuodavo. Retkarčiais, visada netikėtai, išgirsdavom šiurpų jų žvangtelėjimą, atsklindantį iš užrakinto Franko kambario, ir mudu su Frane įsivaizduodavom, kad Frankas, apsivilkęs uniformą, visas išpiltas prakaito, žygiuoja vietoje prieš veidrodį, kol nebegali pakęsti savo šnopavimo, ir tada jam kyla noras visa tai užbaigti vienu dramatišku akordu.

Išgirdęs tą siaubą keliantį garsą, Bėda imdavo loti ir — tikriausiai — bezdėti. Mama ką nors išleisdavo iš rankų. Franė pripuldavo prie Franko durų ir garsiai padaužydavo. O aš tą žvangtelėjimą suvokdavau kitaip: man jis primindavo staiga nuaidėjusį šūvį, todėl kaskart, tą pirmą mūsų išgąsčio akimirką, mane nusmelkdavo mintis, kad Frankas ką tik nusižudė.

Ant tako, kur jo patykojo futbolininkai, Frankas išsitraukė iš krūmų purvinus cimbolus ir džerškindamas pasikišo po pažastimi.

— Tai kur eisim? — paklausė Čipas Davas Franės. — Kad galėtume pabūti dviese.

— Žinau vieną tokią vietelę, — atsakė ji. — Netoliese, — pridūrė. — Visada žinojau.

Ir aš, be abejo, supratau, kad ji turi omenyje papartyną — mūsų papartyną. Kiek man buvo žinoma, Franė ten nesivedžiojo net Straterso. Pamaniau, kad ji taip aiškiai apie tą papartyną užsiminė tam, kad mudu su Franku suprastume, kur ji bus, ir ją išgelbėtume, bet Frankas jau ėjo namo, šliumpino taku nė žodžio nepasakęs Franei, net nepažvelgęs į ją, o Čipas Davas nusišypsojo man šaltomis kaip ledas melsvomis akimis ir tarė:

— Dink iš čia, mažiau.

Franė paėmė jį už rankos ir nusitempė tolyn nuo tako, o aš tuoj pat pasivijau Franką.

— Dieve mano, Frankai, — pasakiau, — kur eini? Turime jai padėti.

— Padėti Franei? — nustebo Frankas.

— Ji padėjo tau, — priminiau. — Išgelbėjo tavo užpakalį.

— Na ir kas? — tarė Frankas ir staiga pratrūko verkti. — Iš kur žinai, jog ji nori, kad jai padėtume? — šniurkščiojo. — Gal Franė nori pabūti su juo dviese.

Apie tai man buvo baisu net pagalvoti, — beveik taip pat baisu, kaip įsivaizduoti Čiperį Davą, darantį Franei tai, ko ji nenori, — todėl aš sučiupau Franką už jo vieno likusio epoleto ir nusitempiau paskui save.

— Nustok žliumbti, — dar sudraudžiau, nes nenorėjau, kad Davas išgirstų mus artinantis.

— Noriu su tavimi pasišnekėti, tik pasišnekėti ! — išgirdom Franės klyksmą. — Tu neraliuotas Šikniau! — šaukė ji. — Galėjai būt toks mielas, bet taip šūdinai elgiesi. Nekenčiu tavęs! — riktelėjo. — Nustok!

— Maniau, aš tau patinku, — atsklido Čiperio Davo balsas.

— Gal ir patikai, — atšovė Franė, — bet dabar tai jau ne. Niekada nebepatiksi, — pridūrė, tačiau jos balse nebebuvo pykčio; ji pravirko.

Kai mudu su Franku priėjom papartyną, Davas jau buvo nusismaukęs aptemptas futbolo kelnes žemyn, iki kelių. Jis taip pat vargo su šlaunų apsaugomis, kaip mes su Frane prieš keletą metų buvom matę vargstant Poindeksterį — tą storą futbolininką, kurį stebėjom šikantį. Franė tebebuvo apsirengusi, bet man ji pasirodė neįprastai pasyvi — sėdėjo tarp paparčių (kur jis ją parstūmė, kaip ji vėliau pasakojo) užsidengusi veidą rankomis. Frankas taip trenkė nelemtų savo cimbolų lėkštes vieną į kitą, kad aš tą akimirką persigandęs pagalvojau, jog mums virš galvų susidūrė du lėktuvai. Paskui jis tvojo dešinėje rankoje laikyta lėkšte Čipui Davui tiesiai į veidą. Tokio smūgio Dejerio komandos įžaidėjas nebuvo gavęs per visą sezoną; aiškiai matėm, kad jis prie to nepripratęs. Aišku buvo ir tai, kad jam trukdo ties keliais užstrigusios kelnės. Aš puoliau ant jo, kai tik jis parvirto. Frankas toliau trinksėjo savo cimbolais — lyg tai būtų buvęs koks ritualinis šokis, kurį mūsų šeima visada sušoka prieš nužudydama priešą.

Davas numetė mane į šalį, maždaug taip, kaip senasis Bėda vis dar galėdavo parmesti Egą, — gerai krestelėjęs savo didžiulę galvą, — tačiau Franko keliamas triukšmas tarytum paralyžiavo įžaidėją. Be to, tas trinksėjimas tarsi pažadino sustingusią Franę.

Ji iškart ėmėsi savo įprastinių, pergalingų veiksmų: čiupo Čiperį Davą už „intymių organų“, ir jis visas sutrūkčiojo, lyg atsisveikindamas su šiuo pasauliu, — Frankas tikrai turėjo atpažinti tą trūkčiojimą, o aš, be abejo, prisiminiau, kas kadaise nutiko Ralfui De Meo. Franė, matyt, gerai prigriebė Davą, o paskui, kai jis dar sėdėjo pašlijęs į šoną ant pušų spyglių, iki kelių nusmauktomis kelnėmis, Franė, suėmusi už apsauginio kaušelio, trūktelėjo jo suspenzorijų žemyn, iki šlaunų vidurio, ir staiga — plekšt! — paleido. Tik vieną akimirką Frankui, Franei ir man prieš akis šmėkštelėjo mažyčiai, susitraukę Davo lytiniai organai.