Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Nieko ypatinga, tiesiog paprastas, geras maistas, — labai rimtai pasakė ponia Urik; mudviem su Frane ji priminė tipišką internato dietologę, kokią turėjom Dejerio mokykloje: tvirtai įsitikinusią, kad maitinimasis — ne pramoga, o paprasčiausia būtinybė. Mes, kaip ir mama, nerimavom dėl virėjos, nes ji turėjo maitinti ir mus, tačiau tėtis neabejojo, kad poniai Urik viskas puikiai pavyks.

Jai buvo skirtas kambarys pusrūsyje. „Kad būčiau prie savo virtuvės“, — sakė ponia Urik; ji numanė, kad sultinio puodai kartais virduliuos per naktį. Maksas Urikas irgi turėjo atskirą kambarį — ketvirtame aukšte. Lifto nebuvo, todėl tėtis džiaugėsi galėdamas bent jau taip panaudoti viršutiniame aukšte įrengtus numerius. Ten buvo sumontuotos vaikiškos kriauklės ir klozetai, bet Maksas, daugybę metų atlikinėjęs savo reikalus ankštoje „Panelės Bebaimės“ išvietėje, dėl tos nykštukinės santechnikos neįsižeidė.

— Bus gerai širdžiai, — pasakė mums Maksas. — Bent kiek pravarinėsiu kraują — šitaip laipiodamas laiptais, — pridūrė ir sužalota ranka kaip reikiant trinktelėjo sau į diržingą, pražilusią krūtinę. Bet mes jautėm, jog Maksas pasirengęs viskam, kad tik atsidurtų kuo toliau nuo ponios Urik; todėl jam nesvarbu, kad reikės nuolat laipioti laiptais ir nežinia kaip šlapintis bei praustis. Jis sakėsi esąs nagingas ir galėsiąs taisyti visokius sugedusius daiktus, kai poniai Urik nereikės jo pagalbos virtuvėje. — Viską, nuo klozetų iki užraktų! — tvirtino Maksas; jis mokėjo taip pliaukštelėti liežuviu, kad atrodydavo, jog spynoje pasisuko raktas, ir taip pat kraupiai sušvilpti, kaip švilpdavo mažyčiai ketvirto aukšto klozetėliai, siųsdami savo turinį į ilgą, bauginančią kelionę.

— O kada bus kitas išankstinis rezervavimas? — paklausiau tėčio.

Žinojom, kad pavasarį bus Dejerio mokinių išleistuvių savaitgalis; ir gal dar kokių nors svarbių ledo ritulio rungtynių savaitgalis žiemą. O Dejerio mokyklos mokinių tėvams, kurie lankysis vos po kelis, nors gal ir nuolat, vargu ar reikės iš anksto rezervuoti kambarius.

— Per išleistuves, ar ne? — spėjo Franė. Bet tėtis papurtė galvą.

— Bus milžiniškos vestuvės! — sušuko Lili, ir mes nustebę sužiurom į ją.

— Kieno vestuvės? — paklausė Frankas.

— Nežinau, — atsakė Lili. — Bet milžiniškos — tikrai didelės. Didžiausios vestuvės visoje Naujojoje Anglijoje.

Mes niekaip negalėjom suprasti, kaip Lili visa tai ateina į galvą; mama sunerimusi pažvelgė į ją, paskui kreipėsi į tėtį:

— Neslapukauk. Mes visi norim žinoti: kada bus kitas išankstinis rezervavimas?

— Vasarą, ne anksčiau, — tarė tėtis. — Turėsim daug laiko pasirengti. O dabar sutelkim dėmesį į Ekseterio savaitgalį. Nesiblaškykim.

— Tikriausiai bus koks aklųjų suvažiavimas, — pasakė Franė Frankui ir man, kai kitą rytą ėjom į mokyklą.

— Arba raupsuotųjų, — šyptelėjau.

— Viskas bus gerai, — susirūpinęs tarė Frankas.

Mes nebevaikščiojom taku per už treniruočių aikštės plytintį mišką. Eidavom tiesiai per europietiškojo futbolo aikštes, kartais mėtydami obuolių graužtukus į vartus, arba žingsniuodavom pagrindiniu taku, pro mokyklos bendrabučius. Visaip sukomės, kad nesutiktume Ajovos Bobo galinių puolėjų; nė vienas iš mūsų nenorėjo susidurti akis į akį su Čiperiu Davu. Tėčiui apie tą incidentą nepasakojom — Frankas prašė mudviejų su Frane nieko jam nesakyti.

— Mama jau žino, — pasakė mums Frankas. — Na, žino, kad aš iškrypęs.

Iš pradžių mudu su Frane nustebom, bet pagalvoję suvokėm, jog tai savaime suprantama. Jei tu turi kokią paslaptį, mama ją išsaugos; jei nori demokratiškos diskusijos, — kad visa šeima tai aptarinėtų valandų valandas, gal keletą savaičių ar netgi mėnesių, — sakyk viską, kad ir kas tai būtų, tėčiui. Jis paslapčių ilgai neišlaikydavo, nors šį kartą mums buvo sunku iš jo ką nors išpešti apie antrą išankstinį rezervavimą.

— Bus visų garsiausių Europos rašytojų ir dailininkų susitikimas, — spėjo Lili.

Tai išgirdę mudu su Frane spirtelėjom vienas kitam po stalu ir užvertėm akis; mūsų akys sakė: „Lili kažkokia keista, Frankas iškrypęs, o Egui tik šešeri. Taigi esam visiškai vieni šitoje šeimoje — tik mudu.“

— Atvažiuos cirkas, — tarė Egas.

— Iš kur žinai? — piktai paklausė jo tėtis.

— O ne, Vinai, — aiktelėjo mama. — Tikrai cirkas?

— Nedidelis, — pasakė tėtis.

— Ne F. T. Barnumo palikuonys? — pasidomėjo Ajovos Bobas.

— Žinoma, kad ne, — atšovė tėtis.

— Broliai Kingai! — sušuko Frankas; jis savo kambaryje turėjo pasikabinęs brolių Kingų numerio su tigrais plakatą.

— Ne, tai tikrai nedidelis cirkas, — tarė tėtis. — Lyg ir privatus.

— Kažkokia mėgėjų trupė, ar tai turi omeny? — paklausė treneris Bobas.

— Tik jau ne su tais išsigimusiais gyvūnais! — susiraukė Franė.

— Kokiais „išsigimusiais gyvūnais“? — nesuprato Lili.

— Na, arkliais, turinčiais per mažai kojų, — paaiškino jai Frankas. — Arba dvigalve karve, kuriai papildoma galva užaugusi ant nugaros.

— Kur tu tokią matei? — paklausiau.

— O tigrų ir liūtų bus? — susidomėjo Egas.

— Jei bus, apgyvendinsim ketvirtame aukšte, — nusijuokė Ajovos Bobas.

— Ne, geriau prie ponios Urik! — paprieštaravo Franė.

— Vinai, — įsikišo mama. — Koks cirkas?

— Na, supranti, jie galės įsikurti sporto aikštyne, — pasakė tėtis. — Ten pasistatys savo palapines, galės valgyti restorane, be to, kai kurie gal gyvens viešbutyje, nors dauguma tų žmonių, manau, turi namelius ant ratų.

— O kokie bus gyvūnai? — paklausė Lili.

— Na, — tarė tėtis, — nemanau, kad jie turi daug gyvūnų. Tas cirkas mažas, supranti. Gal keli gyvūnėliai ir bus. Jie turbūt rodo kelis ypatingus numerius, supranti, o kokie bus gyvūnai, tai nežinau.

— Kokius numerius ? — sukluso Ajovos Bobas.

— Čia tikriausiai bus vienas iš tų šlykščių cirkų, — pareiškė Franė. — Kur būna tik ožkos, vištos ir šiaip visokie nususę gyvūnai, kokius ir taip kasdien matom, ir dar keli kvaili elniai ar kalbanti varna. Nieko didelio, suprantat, nieko egzotiško.

— Kaip tik egzotiškų gyvūnų man čia ir nereikia, — tarė mama.

— Kokius numerius jie rodo? — paklausė Ajovos Bobas.

— Na... — numykė tėtis. — Aš nelabai ir žinau. Gal ant trapecijos?

— Nežinai, kokie gyvūnai, — neištvėrė mama. — Nežinai, kokie numeriai. Tai ką tu žinai ?

— Tas cirkas nedidelis, — atsakė tėtis. — Jie tik norėjo iš anksto užsisakyti keletą kambarių ir gal pusę restorano. Pirmadieniais pasirodymų nerengia.

— Pirmadieniais? — vėl sukluso Ajovos Bobas. — Kuriam laikui tu jiems rezervavai kambarius?

— Na... — pasimuistė tėtis.

— Vinai! — pyktelėjo mama. — Kiek savaičių jie čia gyvens?

— Visą vasarą, — atsakė tėtis.

— Oho! — sušuko Egas. — Cirkas!

— Cirkas, — burbtelėjo Franė. — Kažkoks sumautas cirkas.

— Kvaili numeriai, kvaili gyvūnai, — pridūriau.

— Kažkokie keisti numeriai, keisti gyvūnai, — tarė Frankas.

— Ką gi, tu puikiai pritapsi, Frankai, — nusišiepė Franė.

— Liaukitės, — sudraudė mus mama.

— Nėra jokio pagrindo nerimauti, — pasakė tėtis. — Tai tik nedidelis privatus cirkas.