Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Jo paliktas šalmas man priminė Stratersą, stiprų ir nuobodų; žinojau, kad Franė jau senokai su juo nebesusitikinėja. Be to, žinojau, kad nė vienas iš draugų jai nepatinka labiau negu kiti, ir apskritai ji kažkaip labai jau niūriai į visa tai žiūrėjo. Franė man buvo sakiusi, jog tebėra nekalta — ne todėl, kad norėtų tokia būti, o dėl to, kad visoje Dejerio mokykloje nėra nė vieno vaikino, kuris (pasak jos) „būtų to vertas“.

— Nesakau, kad aš tokia jau nuostabi, — paaiškino ji man, — tiesiog nenoriu, kad koks mulkis man viską sugadintų, ir nenoriu tokio, kuris paskui iš manęs juoktųsi. Tai labai svarbu, Džonai, — pasakė, — ypač pirmas kartas.

— Kodėl? — paklausiau.

— Svarbu, ir tiek, — tarė Franė. — Todėl, kad pirmas, štai kodėl. To niekada nepamirši.

Aš tuo labai abejojau; tikėjausi, kad Franė klysta. Galvojau apie Rondą Rei: ką jai reiškė pirmas kartas? Prisiminiau jos naktinius marškinius, nuo kurių sklido tas pats — nenusakomas — kvapas: gal jos riešo po laikrodžio apyranke arba pakinklių.

Nei policijos patrulio automobilis, nei pats Hovardas Takas nepajudėjo iš vietos, kol mudu su Frane jungėm šviesas. Mes išsmukom į lauką; norėjom pažiūrėti, kaip nušvis visas viešbutis, kai atsiras elektra. Įlipom į ekskavatoriaus kabiną ir laukėm.

Hovardas Takas savo automobilyje sėdėjo nė nekrustelėdamas, tarytum norėdamas taip sulaukti pensijos. Ajovos Bobas, beje, dažnai pasijuokdavo, kad Hovardas Takas visada atrodo „kaip susirengęs į aną pasaulį“.

Kai Hovardas Takas paleido policijos automobilio variklį, viešbutis sutvisko visomis šviesomis, tarsi jis būtų jas uždegęs. Kai blykstelėjo automobilio priekiniai žibintai, viešbutyje atgijo visos lemputės, o Hovardas Takas lyg ir pavažiavo į priekį ir staiga sustojo, — galėjai pamanyti, kad jis apstulbo, pamatęs ryškiai nušvitusį viešbutį, ir jo koja nuslydo nuo akceleratoriaus arba sankabos pedalo. Tiesą sakant, to, kad visas „Naujojo Hampšyro“ viešbutis užsiplieskė kaip tik tą akimirką, kai jis užvedė automobilį, senajam Hovardui Takui jau buvo per daug. Jo gyvenimas prabėgo ne taip ryškiai apšviestame Elioto parke — tik retkarčiais jam pasitaikydavo pamatyti kokią sekso sceną, prožektoriaus šviesa užgriebdavo nepatyrusių paauglių porelę ar vandalą, atėjusį kokiu nors įprastu būdu daryti žalos Tompson mergaičių seminarijai. Kartą Dejerio mokyklos mokiniai slapta atsivedė vieną iš mokykloje simboliškai tebelaikomų karvių ir pririšo prie vartų mergaičių seminarijos žolės riedulio aikštės gale.

Užvedęs automobilį Hovardas Takas išvydo keturaukštį šviesos pliūpsnį — „Naujojo Hampšyro“ viešbutis tą akimirką atrodė taip, lyg ant jo būtų užmesta bomba. Iš atgijusio Makso Uriko radijo trenkė garsi muzika, Maksas riktelėjo iš išgąsčio; požeminėje ponios Urik virtuvėje suskambo viryklės laikmatis; Lili kažką sušuko per miegus; tamsiame veidrodyje krustelėjo Franko atvaizdas; Egas, sunerimęs dėl visame viešbutyje pasklidusio elektros zvimbesio, tvirtai užsimerkė; mudu su Frane ekskavatoriaus kabinoje rankomis prisidengėm ausis — tarytum bijodami, kad po tokio netikėto šviesos pliūpsnio neišvengiamai nuaidės sprogimas. O senasis patrulis, Hovardas Takas, pajuto, kad jo koja slysta nuo sankabos pedalo, — tą akimirką jo širdis sustojo ir jis iškeliavo iš pasaulio, kuriame taip paprastai atgyja viešbučiai.

Mudu su Frane pirmi pribėgom prie policijos automobilio. Pamatėm policininko kūną, užvirtusį ant vairo, ir išgirdom kaukiant signalą. Tėtis, mama ir Frankas išlėkė iš „Naujojo Hampšyro“ viešbučio, tarsi policininkas būtų paskelbęs dar vienas gaisrinio mokymo pratybas.

— Dieve mano, Hovardai, tu negyvas ! — pasakė tėtis senukui, sugriebęs jį ir purtydamas.

— Mes nenorėjom, mes nenorėjom, — kartojo Franė.

Tėtis kaip reikiant stuktelėjo senajam Hovardui Takui į krūtinę ir paguldė jį ant priekinės automobilio sėdynės; paskui dar kartą sudavė į krūtinę.

— Kam nors paskambinkit! — paliepė mums, bet nelemtame mūsų name juk nebuvo nė vieno veikiančio telefono. Tėtis žvilgtelėjo į painų laidų raizginį ir daugybę policijos automobilio salone įtaisytų jungiklių, ausinių ir mikrofonų. — Alio? Alio! — sušuko į kažkokį prietaisą, spaudydamas mygtukus. — Kaip, po velnių, šitas daiktas veikia? — riktelėjo.

— Kas čia? — pasigirdo kažkieno balsas iš automobilio garsiakalbių.

— Atsiųskit greitosios pagalbos automobilį į Elioto parką! — paprašė tėtis.

— Pavojaus signalas iš Helovino? — paklausė balsas. — Kažkas atsitiko Helovino šventėj? Alio! Alio!

— Dievulėliau, šiandien gi Helovinas! — prisiminė tėtis. — Prakeiktas, niekam tikęs daiktas! — suriko, viena ranka daužydamas policijos automobilio prietaisų skydą, o kita vėl gerai trinktelėjo Hovardui Takui į sustingusią krūtinę.

— Mes galim pakviesti greitąją! — pasisiūlė Franė. — Mokyklos greitąją!

Ir aš puoliau bėgti su ja per Elioto parką, dabar nutviekstą stulbinamos iš „Naujojo Hampšyro“ viešbučio plūstančios šviesos.

— Dievuliau aukštielninkas! — sušuko Ajovos Bobas, kai susidūrėm su juo, ką tik įėjusiu į parką iš Pušų gatvės; jis įtariai žiūrėjo į nušvitusį viešbutį, tarsi šis būtų atidarytas be jo. Matydamas Ajovos Bobą toje neįprastoje šviesoje, pagalvojau, kad jis atrodo staiga gerokai senstelėjęs, bet iš tikrųjų jis turbūt atrodė taip, kaip pagal savo metus ir turėjo atrodyti kelių vaikų senelis ir į pensiją išeinantis treneris, kurio komandai dar reikia sužaisti vienerias — paskutines — rungtynes.

— Hovardui Takui sustojo širdis! — riktelėjau jam, ir mudu su Frane nuskuodėm tolyn, į Dejerio mokyklą, kuri visada būdavo pasirengusi širdį stingdantiems pokštams, ypač per Heloviną.

4 Franė pralaimi muštynes

Tą Helovino vakarą Dejerio miesto policijos skyrius pasiuntė senąjį Hovardą Taką į Elioto parką, kaip visada; be to, valstijos policija davė dar du automobilius, kad patruliuotų privačios Dejerio mokyklos teritorijoje, ir pati mokykla padvigubino apsaugininkų pajėgas; nors Dejerio mokykla šiaip jau beveik neturėjo jokių tradicijų, Helovino pokštais ji buvo kaip reikiant pagarsėjusi.

Kaip tik per Heloviną Dejerio mokyklos mokiniai pririšo vieną iš savo laikomų karvių prie Tompson mergaičių seminarijos žolės riedulio vartų. Per kitą Heloviną kita karvė buvo įtempta į Dejerio mokyklos sporto salę ir į uždarą plaukymo baseiną, kur vargšas gyvulys nuskendo, ištiktas smarkios alerginės reakcijos į vandenyje esantį chlorą.

Helovino vakaras buvo ir tada, kai keturi maži miestelio vaikai padarė baisią klaidą: prašinėdami saldumynų užsuko į vieną Dejerio mokyklos bendrabutį. Jie ten buvo pralaikyti visą naktį; budelio kostiumu vilkintis mokinys nuskuto jiems galvas, paskui vienas iš tų vaikų gal savaitę nepratarė nė žodžio.

— Nekenčiu Helovino, — pasakė Franė, kai pastebėjom, kad miestelio gatvėse labai nedaug saldumynų prašinėtojų; Dejerio vaikai bijojo Helovino. Kažkoks popierinį maišelį ar kaukę ant galvos užsimaukšlinęs pyplys susigūžė iš baimės, kai mudu su Frane bėgom pro jį; kitoje vietoje mažų vaikų grupelė — ragana, vaiduoklis ir du robotai iš neseniai rodyto filmo apie marsiečių įsiveržimą — spruko į saugų, ryškiai apšviestą tarpdurį, kai mes, skuosdami šaligatviu, pasukom jų link. Vienur kitur palei gatvę stovinčiuose automobiliuose sėdėjo susirūpinę tėvai — žiūrėjo, kad kas neužpultų jų vaikų, atsargiai besiartinančių prie kaimynų durų ir spaudžiančių skambučius. Tų tėvų galvose, be abejo, šmėkščiojo įprastos nerimastingos mintys apie skutimosi peiliukus obuoliuose ir arseniką šokoladiniuose pyragaičiuose. Vienas toks įsibaiminęs tėvelis staiga plykstelėjo mudviem su Frane į akis priekiniais žibintais ir, iššokęs iš automobilio, jau buvo mus besivejąs.