Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Ei, jūs! — šūktelėjo.

— Hovardui Takui širdies priepuolis! — surėkiau jam, ir jis sustojo — kaip įbestas.

Mudu su Frane pro atvirus vartus — tokius, kokie būna kapinėse, — įpuolėm į Dejerio mokyklos sporto aikštyną; bėgdamas pro nusmailintus geležinius strypus, mėginau įsivaizduoti, kaip tie vartai atrodys rungtynių su Ekseteriu savaitgalį, kai aistruoliams bus pardavinėjamos vėliavėlės, antklodės ir visokie skambalai. Dabar tie vartai buvo niūroki, ir kaip tik tą akimirką, kai bėgom pro juos, prasilenkėm su priešinga kryptimi — iš mokyklos — lekiančių vaikų būreliu. Jie skuodė kiek įkabindami, persimainę keleto iš jų veidai buvo tokie pat baisūs kaip per stebuklą nepamestos kai kurių kitų kaukės. Jų plastikiniai juodos ir baltos arba moliūgų spalvos kostiumai plaikstėsi, sudraskyti į skutelius, ir klykė tie mažiai kaip visa vaikų ligoninės palata — snargliuodami, springdami iš siaubo.

— Dieve mano, — sumurmėjo Franė, ir jie spruko tolyn nuo jos — tarytum ji būtų vilkėjusi Helovino kostiumu, o aš būčiau buvęs su baisiausia kauke.

Sučiupau vieną mažą berniuką ir paklausiau:

— Kas atsitiko?

Bet jis raitėsi mano glėbyje, rėkė ir mėgino įkąsti man į riešą, — be to, buvo šlaputėlis, visas drebėjo ir kažkaip keistai dvokė, o jo skeleto kostiumas plyšo gabalais mano rankose, kaip sumirkęs tualetinis popierius ar sutrinta kempinė.

— Milžiniški vorai! — lyg pakvaišęs suspiegė tas berniukas. Aš jį paleidau.

— Kas čia darosi? — šūktelėjo vaikams Franė, bet jie dingo taip pat greitai, kaip ir pasirodė.

Priešais mus plytėjo sporto aikštės, tamsios ir tuščios; už jų, kaip didžiuliai laivai tiršto rūko apgaubtame uoste, dunksojo bendrabučiai ir kiti Dejerio mokyklos pastatai; vos keliuose languose degė šviesos — galėjai pamanyti, kad visi itin anksti sugulė miegoti ir tik keletas stropuolių kala iki išnakčių. Bet mudu su Frane žinojom, jog Dejerio mokykloje stropuolių labai nedaug ir netgi jie Helovino šeštadienį turbūt nesėdi prie knygų, — be to, mes tikrai nemanėm, kad tamsūs langai reiškia, jog tuose kambariuose žmonės miega. Gal jie ten, tamsoje, geria arba tyčiojasi vienas iš kito ir iš sučiuptų vaikų. O gal atsirado koks naujas kultas, dėl kurio visas mokyklos miestelis kraustosi iš proto, ir to kulto apeigos turi būti atliekamos visiškoje tamsoje, taigi Helovinas — tarytum paskutinio teismo diena.

Kažkas buvo ne taip. Balti mediniai vartai artimesniame europietiškojo futbolo aikštės gale man atrodė pernelyg balti, nors naktis buvo pati tamsiausia iš visų mano matytų naktų. Tie vartai stovėjo kažkokie lyg nuogi, per daug aiškiai matomi.

— Gaila, kad čia nėra Bėdos, — pasakė Franė.

„Bėda tuoj čia bus“ — pagalvojau — žinodamas tai, ko nežinojo Franė: tėtis šiandien nuvedė Bėdą pas veterinarą, kad šis senąjį mūsų šunį užmigdytų. Mes labai rimtai aptarėm, — kai nebuvo Franės, — kodėl turim taip pasielgti. Diskusijoje nedalyvavo ir Lili su Egu. Tėtis pasakė tik mamai, Frankui ir man — ir Ajovos Bobui.

— Franė nesupras, — tarė tėtis. — O Lili su Egu dar per maži. Nėra prasmės klausti, ką jie apie tai mano. Jų atsakymas vis tiek nebūtų racionalus.

Frankui Bėda nerūpėjo, tačiau tas mirties nuosprendis, regis, nuliūdino netgi Franką.

— Žinau, kad jis dvokia, — ginčijosi Frankas, — bet tai juk nėra mirtina liga.

— Viešbutyje — mirtina, — atšovė tėtis. — Tam šuniui pražūtingai kaupiasi dujos.

— Be to, jis tikrai senas, — įsiterpė mama.

— Kai jūs pasensit, — pasakiau mamai ir tėčiui, — mes jūsų neužmigdysim.

— O mane ? — paklausė Ajovos Bobas. — Po Bėdos turbūt prieis eilė man. Turiu žiūrėt, kad nebezdėčiau, kitaip išvešit į senelių namus!

— Tu visai nepadedi, — tarė tėtis treneriui Bobui. — Juk iš tikrųjų tik Franė myli tą šunį. Ji vienintelė tikrai nulius, todėl turim kaip galėdami stengtis, kad jai būtų lengviau.

Tėtis, be abejo, manė, kad išankstinis įspėjimas apie būsimą netektį keleriopai padidina kančias: Franės nuomonės jis neklausė ne todėl, kad būtų bijojęs; jis, aišku, žinojo, ką ji atsakytų, bet žinojo ir tai, kad būtinai turime atsikratyti Bėdos.

Taigi aš galvojau, kiek laiko mes pragyvensim „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje, kol Franė pastebės, kad nėra senojo smirdžiaus, kol ji ims uosdama orą ieškoti Bėdos, — ir tėtis pagaliau turės atversti kortas.

„Na, Frane, — įsivaizdavau jį sakant, — tu gi žinai, kad Bėda nejaunėjo ir jau visai nebesivaldė.“

Eidamas pro numirėliškai baltus europietiškojo futbolo vartus, po juodu dangumi, net nušiurpau pagalvojęs, kaip Franė į tai reaguos. „Žudikai!“ — užrėks ant mūsų visų. Ir mes visi atrodysim nusikaltę. „Frane, Frane“, — ramins ją tėtis, bet Franė pakels baisų triukšmą. Man jau buvo gaila „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje apsistosiančių atvykėlių, kurie pabus nuo visokiausių Franės skleidžiamų garsų.

Netrukus supratau, kas atsitiko futbolo vartams: jie buvo be tinklo. Baigėsi sezonas? — pagalvojau. Ne, juk dar likusi viena amerikietiškojo futbolo savaitė; vadinasi, dar savaitę bus žaidžiamas ir europietiškasis. Tada prisiminiau, kad pastaraisiais metais vartų tinklai išbūdavo nenukabinti iki pirmojo sniego, — galėjai pamanyti, kad tik išvydę pirmą pūgą sporto aikštyno prižiūrėtojai susigriebia, ką pamiršo. Vartų tinklai būdavo apnešti sniegu — atrodydavo kaip tankūs, dulkėmis aplipę voratinkliai.

— Vartai be tinklo, — pasakiau Franei.

— Na ir kas? — tarstelėjo ji, ir mes pasukom į mišką.

Netgi tamsoje mudu su Frane be vargo radom trumpiausią taką, kuriuo vaikščiodavo futbolininkai, — visi kiti mokiniai kaip tik dėl jų to tako vengė.

Helovino pokštas? — galvojau. Nukniso futbolo vartų tinklą... Ir staiga mudu su Frane, žinoma, tiesiai į jį ir įkliuvom. Tinklas apgaubė mus iš visų pusių ir iš apačios; jame jau buvo dvi anksčiau sugautos aukos: pirmus metus Dejerio mokykloje besimokantis vaikinas apskritu kaip padanga ir minkštu kaip lydytas sūris veidu, pavarde Fajerstounas, ir kažkoks nedidukas saldumynų prašinėtojas iš miesto. Tas vaikelis vilkėjo gorilos kostiumu, nors atrodė smulkutis kaip kabiauodegė koata. Gorilos kaukė buvo nusisukusi jam ant pakaušio, taigi žiūrėdamas į jį iš užpakalio matei beždžionę, o iš priekio — persigandusį, klykiantį mažą berniuką.

Tai buvo spąstai, kaip džiunglėse, ir beždžionėlė blaškėsi juose lyg išprotėjusi. Fajerstounas norėjo atsigulti, tačiau siūbuojantis tinklas vis mestelėdavo jį į kurią nors pusę; atsitrenkęs į mane, jis sumurmėjo:

— Atsiprašau.

Paskui, užvirtęs ant Franės, tarė:

— Dieve, baisiai atsiprašau.

Kaskart, kai tik mėgindavau atsistoti, tinklas susvyruodavo man po kojomis arba sutrūkčiodavo virš galvos, ir aš, per daug atloštas, vėl parvirsdavau. Franė stovėjo ant visų keturių — stengėsi išlaikyti pusiausvyrą. Tinkle, kartu su mumis, vartaliojosi didelis rudas popierinis maišelis, iš jo byrėjo gorilos kostiumu vilkinčio berniuko iš žmonių išprašytos Helovino vaišės: saldūs kukurūzai ir lipnūs kukurūzų spragėsiu rutuliukai, traškantys po mūsų kojomis ir užpakaliais, ir į raukšlėtą celofaną įvynioti ledinukai ant pagaliukų. Gorila persirengęs vaikas isteriškai spiegė, vos atgaudamas kvapą, — atrodė, kad tuoj uždus, — todėl Franė jį apglėbė ir mėgino nuraminti.

— Nebijok, čia tik toks bjaurus pokštas, — pasakė ji jam. — Mus paleis.