Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Akimirką aplinkui buvo tylu, tarp dviejų sirenų pliūpsnių, ir mes išgirdom Franę. Vėl kūnų kontaktas, pagalvojau, — bet dabar jau kitoks. Iš Franės lūpų išsprūdo garsas, kurį išgirdęs Haroldas Svolou prisiminė, kas galėtų jai padėti.

— Jaunėlis Džounsas galėtų patvarkyti tuos bernus, — tarė Haroldas. — Jaunėliui Džounsui nieks nešika ant galvos.

— Tikrai! — sušukau. — Ir jis tavo draugas, ar ne? Tu jam patinki labiau negu jie, tiesa?

— Jam nieks nepatinka, — žavėdamasis pasakė Haroldas Svolou; bet staiga pajutau, kad jis nulipo man nuo peties ir ėmė apgraibomis vynioti nuo manęs tinklą. — Kelk šikną, — paragino. — Kai kas Jaunėliui vis dėlto patinka.

— Kas? — pasidomėjau.

— Jam patinka visų seserys, — tarė Haroldas Svolou, bet man nuo tos minties nepasidarė ramiau.

— Ką turi omeny? — paklausiau.

— Stokis! — vėl paragino mane Haroldas Svolou. — Jaunėliui Džounsui patinka visų seserys — jis pats man taip sakė, biče. Šnekėjo: „Visų seserys — geros mergaitės“, — štai ką jis sakė.

— Bet ką jis turi omeny ? — paklausiau, dabar stengdamasis neatsilikti nuo Haroldo — greičiausios žmogiškos būtybės visoje Dejerio mokykloje. Kaip mums ir sakė treneris Bobas, Haroldas Svolou, regis, mokėjo skraidyti.

Mudu bėgom pėsčiųjų tako gale matomos šviesos link; pro tą vietą, iš kur, kaip žinojau, paskutinį kartą atsklido Franės balsas, — pro papartyną, kur paeiliui darbavosi Ajovos Bobo galiniai puolėjai. Aš ten stabtelėjau; norėjau pulti į mišką ieškoti Franės, bet Haroldas Svolou nusitempė mane tolyn.

— Tiems bernams tu, biče, vis tiek nieko nepadarysi, — pasakė. — Mums reik atsivest Jaunėlį.

Nežinojau, kodėl Jaunėlis Džounsas turėtų mums padėti. Ir jau galvojau, — stengdamasis neatsilikti nuo Haroldo Svolou, — kad mirsiu taip to ir nesužinojęs; ir dar smilktelėjo mintis, kad jei Džounsui iš tikrųjų patinka „visų seserys“, kaip jis sakė, tai Franei iš to gal nebus nieko gero.

— Kaip jam patinka visų seserys? — švokšdamas paklausiau Haroldo Svolou.

— Taip pat kai p jo paties sesuo, — atsakė Haroldas. — Po galais, biče! — dar pridūrė. — Ko taip lėtai velkiesi? Jaunėlis Džounsas ir pats turi seserį, biče. Ir kažkokie šikniai ją išprievartavo. Velniai griebtų! — nusikeikė Haroldas. — Maniau, visi žino!

„Daug ko nesužinai, kai gyveni ne bendrabuty“, — nuolat sakydavo Frankas.

— Ar juos sugavo? — paklausiau Haroldo Svolou. — Na, tuos tipus, kurie išprievartavo Jaunėlio seserį?

— Velniai griebtų! — vėl nusikeikė Haroldas. — Juos sugavo Jaunėlis ! Maniau, visi žino.

— Ir ką jis jiems padarė? — pasidomėjau, bet Haroldas pirma manęs įlėkė į Jaunėlio Džounso bendrabutį. Jis jau skrido laiptais aukštyn, o aš vilkausi atsilikęs daugiau negu per pusę aukšto.

— Neklausk! — surėkė man iš viršaus Haroldas Svolou. — Velniai griebtų, — pridūrė. — Niekas nežino, ką jis jiems padarė, biče. Ir niekas neklausia.

„Kur, po galais, gyvena tas Jaunėlis Džounsas?“ — galvojau prašnopšdamas pro trečią aukštą ir kabarodamasis dar aukščiau, jau kone plyštančiais plaučiais; Haroldo nebemačiau. Jis manęs laukė viršutinio, penkto, aukšto aikštelėje.

„Jaunėlis Džounsas gyvena danguje “, — pagalvojau, tačiau Haroldas man paaiškino, kad dauguma juodaodžių Dejerio mokyklos sportininkų įkurdinti kaip tik šito bendrabučio viršutiniame aukšte.

— Kad nebūtume visiems po akių, supranti? — tarė Haroldas. — Kaip suknisti paukščiai lizduose pačiose medžių viršūnėse, biče. Va kur šitoj suknistoj mokykloj apgyvendinami juodukai.

Penktame bendrabučio aukšte buvo tamsu ir karšta.

— Karštis kyla aukštyn, negi nežinai? — tarė Haroldas Svolou. — Sveikas atvykęs į suknistas džiungles!

Šviesa visuose kambariuose buvo užgesinta, bet muzika grojo, veržėsi pro plyšius po durimis; penktas šito bendrabučio aukštas atrodė tarytum nedidelė naktinių klubų ir barų gatvelė užtemdytame mieste; iš kambarių sklido aiškiai girdimas kojų brūkšėjimas — kažkas ten, tamsoje, šoko.

Haroldas Svolou pasibeldė į vienas duris.

— Ko nori? — pasigirdo šiurpus Jaunėlio Džounso balsas. — Gal gyvent nusibodo?

— Jaunėli, Jaunėli! — šaukė Haroldas Svolou, dar smarkiau daužydamas duris.

— Tikrai nusibodo, ar ne? — tarė Jaunėlis Džounsas, ir mes išgirdom, kaip kambaryje, tarsi kalėjimo kameroje, sutraškėjo kelios iš vidaus atrakinamos spynos.

— Jei koks suskis ieško sau galo, — burbėjo Jaunėlis Džounsas, — aš padėsiu. — Trakštelėjo dar kelios spynos; mudu su Haroldu atsitraukėm nuo durų. — Kuris iš jūsų nori mirt pirmas? — paklausė Jaunėlis Džounsas. Iš jo kambario plūstelėjo karštis ir saksofono garsai; jam už nugaros degė žvakė, stovinti ant rašomojo stalo, kuris — nelyginant prezidento karstas — buvo užtiestas Amerikos vėliava.

— Mums reik tavo pagalbos, Jaunėli, — pasakė Haroldas Svolou.

— Tai jau tikrai, — burbtelėjo Jaunėlis Džounsas.

— Jie nusitempė mano seserį, — paaiškinau. — Franę, — pridūriau. — Ir ją prievartauja.

Jaunėlis Džounsas griebė mane už pažastų, kilstelėjo aukštyn, kad būtume akis į akį, ir atsargiai prispaudė mane prie sienos. Mano kojos tabalavo per kokį pusmetrį nuo grindų; aš nesipriešinau.

— Sakai, prievartauja, biče? — paklausė Jaunėlis.

— Aha, prievartauja, prievartauja! — įsikišo Haroldas Svolou, kaip kokia bitė besisukiojantis aplink mus. — Jie prievartauja jo seserį, brol. Tikrai.

— Tavo seserį ? — dar paklausė mane paleisdamas Jaunėlis, ir aš palei sieną nuslydau ant grindų.

— Mano seserį Franę, — linktelėjau staiga nusmelktas baisios minties, kad jis vėl pasakys: „Man ji tiesiog viena iš baltųjų merginų.“ Bet Jaunėlis nieko nesakė; jis verkė — didžiulis jo veidas nuo ašarų blizgėjo kaip lietuje paliktas karžygio skydas.

— Būk geras... — paprašiau. — Mums reikia skubėti.

Bet Jaunėlis Džounsas ėmė purtyti galvą, taškydamas ašaras ant Haroldo Svolou ir ant manęs.

— Vis tiek nesuspėsim, — pasakė Jaunėlis. — Tiesiog neįmanoma suspėt.

— Jie ten trys, — tarė Haroldas Svolou. — Trys kartai trunka ilgiau.

Pajutau, kad man darosi bloga, — kaip darydavosi per kiekvieną Heloviną, kai prisikimšdavau visokio šlamšto.

— Ir aš žinau, kas tie trys, ar ne? — paklausė Jaunėlis Džounsas. Pamačiau, kad jis rengiasi: iki tol nė nepastebėjau, jog Džounsas nuogas. Jis apsimovė duksliomis pilkomis treningo kelnėmis, didžiules basas pėdas įgrūdo, be kojinių, į baltus krepšinio batus. Užsidėjęs beisbolo kepuraitę, snapelį nusuko į užpakalį; daugiau, matyt, nieko neketino vilktis, nes, išėjęs į penkto aukšto koridorių, staiga suriko:

— „Juodoji įstatymo ranka“!

Visur atsivėrė durys.

— Liūtų medžioklė! — suriaumojo Džounsas. Į viršutinį bendrabučio aukštą suvaryti juodaodžiai sportininkai sužiuro į jį. — Pasivikrinkit, velniai griebtų, — paliepė Jaunėlis Džounsas.

— Liūtų medžioklė! — rėkavo Haroldas Svolou, lakstydamas koridoriumi. — Pasivikrinkit! „Juodoji įstatymo ranka“!

Kaip tik tada man dingtelėjo, kad nepažįstu nė vieno juodaodžio Dejerio mokyklos mokinio, kuris nebūtų sportininkas; žinoma: šita suknista mokykla jų išvis nepriimtų, jeigu jie nebūtų naudingi.