Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Ei, tu gera mergaitė, aš apie tokius dalykus nutuokiu.

Bet Franė vis verkė.

— Ei, paklausyk, — toliau šnekėjo Jaunėlis Džounsas. — Žinai ką? Kai kas nors tave liečia, o tu nenori, kad liestų, tai iš tikrųjų ir negali paliesti — patikėk. Šitaip jie liečia ne tave; tavęs jie nepasiekia, supranti? Savęs tu nepraradai. Niekas tavęs nepalietė — iš tikrųjų. Tu tikrai gera mergaitė. Ar tiki manim? Savęs tu nepraradai. Ar tiki?

— Nežinau, — tebeverkdama sušnibždėjo Franė. Viena jos ranka tabalavo nusvirusi Jaunėliui prie šono ir aš paėmiau ją už tos rankos; ji suspaudė mano plaštaką, o aš — jos. Haroldas Svolou vedė mus, nardydamas tarp medžių; jis parodė mums kelią į medicinos kabinetą ir atidarė duris.

— Kas čia dabar? — apstulbo naktinė seselė, ponia Batler.

— Aš — Franė Beri, — tarė mano sesuo. — Mane sumušė.

„Sumušė“ buvo Franės eufemizmas — ji ir vėliau visiems taip sakė, nors visi suprato, kad ją išprievartavo. Franė pripažino tik tai, kad ją „sumušė“, ir nors esmė visiems buvo aiški, teisiškai tos esmės niekas taip ir neįvertino.

— Ji turi omeny, kad ją išprievartavo, — pasakė poniai Batler Jaunėlis Džounsas.

Bet Franė vis purtė galvą. Manau, kad jausdama Jaunėlio gerumą ir savaip suvokdama jo žodžius, kad iš tikrųjų jos niekas nepalietė, Franė apie lytinį prievartavimą kalbėjo kaip apie paprasčiausias pralaimėtas muštynes. Ji kažką pašnibždėjo Jaunėliui, kuris tebelaikė ją glėbyje, priglaudęs sau prie krūtinės, ir Jaunėlis, pastatęs ją ant grindų, tarė poniai Batler:

— Gerai, ją sumušė.

Ponia Batler žinojo, ką tai reiškia.

— Ją sumušė ir išprievartavo , — neištvėrė vietoje nenustygstantis Haroldas Svolou, bet Jaunėlis Džounsas žvilgsniu jį apramino ir pasakė:

— Gal tu jau skrisk, paukšteli Haroldai? Skrisk ir surask tą balandėlį“, poną Davą 4 .

Haroldui vėl sužibo akys ir jis išlėkė.

Aš mėginau prisiskambinti tėčiui, bet paskui prisiminiau, kad „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje nėra nė vieno veikiančio telefono. Tada paskambinau mokyklos apsaugininkams ir paprašiau, kad jie tėčiui praneštų: mudu su Frane medicinos kabinete; Franė „sumušta“.

— Čia tik dar vienas Helovinas, mažiau, — tarė Franė, laikydama mane už rankos.

— Pats baisiausias, Frane, — pasakiau.

— Kol kas baisiausias, — pritarė ji.

Ponia Batler išsivedė Franę, kad galėtų suteikti jai pagalbą ir prileisti vonią, o Jaunėlis Džounsas man paaiškino, kad jeigu Franė išsipraus, tai neliks įrodymų, kad ji buvo išprievartauta; tai išgirdęs aš nusekiau paskui ponią Batler pasakyti to jai, bet ponia Batler jau buvo viską paaiškinusi Franei, kuri nebenorėjo nieko apie tai girdėti.

— Mane sumušė, — tvirtino Franė, bet paklausė ponios Batler patarimo, kad vėliau turėtų pasitikrinti, ar nepastojo (paaiškėjo, kad ne) ir ar nebuvo užkrėsta kokia nors venerine liga (kažkuris jai kažką užnešė, bet tai nebuvo labai pavojinga, ir ji netrukus išsigydė).

Kai tėtis atlėkė į medicinos kabinetą, Jaunėlis Džounsas jau buvo išėjęs padėti draugams, gabenantiems Lenį Mecą pas dekaną; Haroldas Svolou kaip koks vanagas žvalgė visą mokyklos teritoriją, ieškodamas balandėlio, — o aš sėdėjau baltoje palatoje su Frane, ką tik išsimaudžiusia, plaukus apsukusia rankšluosčiu, prie kairio skruostikaulio laikančia pūslę su ledukais; jos dešinys bevardis pirštas buvo sutvarstytas (ji išsiplėšė nagą); Franė sėdėjo lovoje, apsivilkusi baltais ligoninės marškiniais.

— Noriu namo, — tarė ji tėčiui. — Pasakyk mamai, kad man tik reikia kokių nors švarių drabužių.

— Ką jie tau padarė, meilute? — paklausė tėtis ir prisėdo prie jos ant lovos.

— Sumušė, — atsakė Franė.

— O kur tu buvai? — paklausė tėtis manęs.

— Jis bėgo prašyti pagalbos, — paaiškino jam Franė.

— Matei, kas atsitiko? — tardė mane tėtis.

— Jis nieko nematė, — patikino tėtį Franė.

Norėjau tėčiui pasakyti, kad mačiau trečią veiksmą, bet nors mes visi žinojom, ką reiškia „sumušė“, nusprendžiau ir toliau tai vadinti taip, kaip nori Franė.

— Aš tik noriu namo, — pasakė ji, nors man „Naujojo Hampšyro“ viešbutis atrodė pernelyg didelis ir svetimas, kad ten galėtum pasijusti jaukiai.

Tėtis išvažiavo atvežti Franei drabužių.

Gaila, kad jis nematė, kaip Lenis Mecas, pririštas prie lakroso lazdos, per visą mokyklos teritoriją buvo nešamas pas dekaną, tarsi nevykusiai ant iešmo užmautas mėsos gabalas. Taip pat gaila, kad tėtis negalėjo matyti, kaip stropiai Haroldas Svolou ieško Davo, lyg šešėlis prislinkdamas prie kiekvieno bendrabučio kambario. Galiausiai Haroldas įsitikino, kad Čiperis Davas gali būti tik mergaičių bendrabutyje. Tai supratęs jis pagalvojo, kad anksčiau ar vėliau vis tiek ras, kieno kambaryje Davas pasislėpė.

Berniukų dekanas, apgaubęs Česterį Pulaskį žmonos kupranugarių vilnos paltu, — tai buvo pirmas jam po ranka pasitaikęs drabužis, — sušuko:

— Česteri, Česteri, sūnau! Kodėl? Kai likusi tik savaitė iki rungtynių su Ekseteriu!

— Miškas pilnas negrų, — pasiskundė Česteris Pulaskis. — Jie perima valdžią. Bėkite, gelbėkitės.

Mergaičių dekanė užsirakino vonios kambaryje; išgirdusi, kad kažkas vėl brazdinasi ir baladoja į duris, ji šūktelėjo vyrui:

— Gal šįkart jau pats pažiūrėk, kas ten!

— Ten tie negrai, neįsileiskit! — surėkė Česteris Pulaskis, tvirčiau įsisupdamas į mergaičių dekanės paltą.

Berniukų dekanas drąsiai atvėrė duris; jis jau prieš kurį laiką buvo sudaręs savotišką sutartį su Jaunėlio Džounso slaptąja policija — Dejerio mokykloje puikiai besidarbuojančia pogrindine įstatymo ranka.

— Dėl Dievo meilės, Jaunėli, — tarė dekanas. — To jau per daug.

— Kas ten? — sušuko mergaičių dekanė iš vonios kambario, kai Lenis Mecas buvo įneštas į abiejų dekanų svetainę ir paguldytas ant akmeninių plytelių priešais židinį; jam baisiai skaudėjo lūžusį raktikaulį, o matydamas liepsnojantį židinį jis tikriausiai pamanė, kad tuoj atsidurs ugnyje.

— Prisipažįstu! — subliovė.

— Kurgi ne, — burbtelėjo Jaunėlis Džounsas.

— Aš kaltas! — rėkė Lenis Mecas.

— Žinoma, — pritarė Jaunėlis Džounsas.

— Ir aš! — suklykė Česteris Pulaskis.

— O kas buvo pirmas? — paklausė Jaunėlis Džounsas.

— Čiperis Davas! — sutartinai užgiedojo galiniai puolėjai. — Davas buvo pirmas!

— Štai, — tarė Jaunėlis Džounsas berniukų dekanui. — Supratot?

— Ką jie padarė... ir kam ? — paklausė dekanas.

— Jie trise išprievartavo Franę Beri, — pasakė Jaunėlis Džounsas, kaip tik tą akimirką, kai mergaičių dekanė išėjo iš vonios kambario; pamačiusi tarpduryje linguojančius juodaodžius sportininkus, tarsi kokį afrikiečių chorą, ji vėl sukliko — ir vėl užsidarė vonioje.

— Dabar atvešim jums Davą, — tarė Jaunėlis Džounsas.

— Tik švelniau, Jaunėli! — riktelėjo dekanas. — Dėl Dievo meilės, švelniau !

Aš buvau su Frane; mama su tėčiu atvežė jai drabužius. Trenerį Bobą jie paliko prižiūrėti Lili ir Ego — kaip senais laikais, pagalvojau. Bet kurgi Frankas?

Tėtis paslaptingai pasakė, kad Frankas išsiųstas „su specialia misija“. Išgirdęs, kad Franė „sumušta“, tėtis iškart suprato, jog atsitiko blogiausia. Jis žinojo, kad pagaliau grįžusi namo ir atsigulusi į gavo lovą Franė pirmiausia pareikalaus atvesti Bėdą. „Noriu namo“, — pasakys Franė. O paskui paprašys: „Noriu, kad Bėda miegotų su manimi.“