Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

„Gal dar ne per vėlu“, — tikėjosi tėtis; jis paliko Bėdą pas veterinarą prieš futbolo rungtynes. Jei veterinaras dieną buvo labai užsiėmęs, tai gal senasis bezdalius dar gyvas, tupi kokiame nors narve? Frankas apsiėmė nueiti ir pažiūrėti.

Tačiau tai buvo nelyginant Jaunėlio Džounso gelbėjimo misija; Frankas pavėlavo. Garsiai belsdamas į duris, pažadino veterinarą.

— Nekenčiu Helovino, — tikriausiai suniurzgė veterinaras, bet žmona jam pasakė, kad atėjo vienas iš Bėrių sūnų ir klausia, kaip Bėda. — Ajajai, — sudejavo veterinaras. — Man labai gaila, vaikeli, — tarė Frankui, — bet tavo šuo šiandien popiet iškeliavo į aną pasaulį.

— Noriu jį pamatyti, — paprašė Frankas.

— Ajajai, — apgailestavo veterinaras. — Šuo nebegyvas, sūnau.

— Jūs jį palaidojot? — paklausė Frankas.

— Kaip miela, — pasakė veterinarui žmona. — Tegu berniukas palaidoja savo šunį, jeigu nori.

— Ajajai, — murmėjo veterinaras, bet nusivedė Franką į galinį šunidės kambarėlį, kur į vieną krūvą buvo sumesti trys negyvi šunys, o į kitą — trys katės. — Savaitgaliais nelaidojam, — paaiškino Frankui veterinaras. — Kuris čia tavo Bėda?

Frankas iškart atpažino senąjį smirdžių; Bėda jau buvo pradėjęs stingti, bet Frankas šiaip taip sukišo negyvą juodąjį labradorą į didelį šiukšlių maišą. Veterinaras su žmona, be abejo, nežinojo, kad Frankas neketina Bėdos laidoti.

— Per vėlu, — pašnibždėjo Frankas tėčiui, kai mama, tėtis, Franė ir aš grįžom namo — į „Naujojo Hampšyro“ viešbutį.

— Dieve mano, aš gi galiu eiti pati, — pasakė Franė, nes mes visi grūdomės aplink ją. — Pas mane, Bėda! — pašaukė ji. — Nagi, eik šen!

Mama pravirko, ir Franė paėmė ją už parankės.

— Man viskas gerai, mam, — pasakė. — Tikrai. Niekas manęs iš tikrųjų nepalietė... turbūt.

Tada pravirko ir tėtis, Franė paėmė už parankės ir jį. Aš, regis, verkiau visą vakarą ir jau buvau išverkęs visas ašaras.

Frankas pasivedėjo mane į šalį.

— Ko, po galais, nori, Frankai? — paklausiau.

— Eikš, pažiūrėk.

Bėda, dar neištrauktas iš šiukšlių maišo, gulėjo po lova Franko kambaryje.

— Dievuliau, Frankai! — persigandau.

— Aš jį Franei sutvarkysiu, — tarė Frankas. — Kaip tik Kalėdoms!

— Kalėdoms, Frankai? — nustebau. — Sutvarkysi?

— Ketinu Bėdą iškimštu — paaiškino Frankas. Dejerio mokykloje jis labiausiai mėgo biologiją — keistoką kursą, kurį dėstė iškamšininkas mėgėjas, pavarde Foitas. Frankas, padedamas Foito, jau buvo iškimšęs voverę ir kažkokį keistą oranžinį paukštį.

— Po galais, Frankai, — pasakiau. — Nežinau, ar Franei patiks.

— Bus beveik tas pats, kas turėti jį gyvą, — tarė Frankas.

Aš tuo abejojau. Staiga išgirdę, kaip pratrūko Franė, mudu supratom, kad tėtis jai pranešė naujieną apie Bėdą. Paskui Franės dėmesį nuo širdgėlos šiek tiek atitraukė Ajovos Bobas. Jis sakėsi eisiąs ir pats surasiąs Čiperį Davą; buvo nelengva jį nuo to atkalbėti. Franė panoro dar kartą išsimaudyti vonioje; aš gulėjau lovoje ir klausiausi, kaip bėga vanduo. Paskui atsikėliau, priėjau prie vonios kambario durų ir paklausiau, ar ji nenorėtų, kad ko nors jai atneščiau.

— Ačiū, — sušnibždėjo Franė. — Sugrąžink man vakardieną ir beveik visą šiandieną, — tarė. — Noriu, kad šitos dienos sugrįžtų.

— Tai viskas? — paklausiau. — Tik vakardieną ir šiandieną?

— Taip, — atsakė Franė. — Ačiū.

— Tikrai sugrąžinčiau, jei galėčiau, Frane.

— Žinau, — tarė ji. Girdėjau, kaip ji iš lėto panyra į vandenį. — Man viskas gerai, — sušnibždėjo. — Niekas manęs, po velnių, iš tikrųjų nepasiekė.

— Myliu tave, — šnipštelėjau.

Ji nieko neatsakė; aš grįžau į lovą.

Kurį laiką klausiausi, kaip treneris Bobas savo kambariuose, virš mūsų, daro atsispaudimus, paskui kelis atsilenkimus, vėliau jis kiek pakilnojo svarmenis — viena ranka, paskui kita (buvo girdėti ritmingas štangos dzingsėjimas ir padažnėjęs įpykusio senuko kvėpavimas), — ir aš jau gailėjausi, kad neleidom jam eiti ieškoti Čiperio Davo, kuris tikrai nebūtų atsilaikęs prieš senąjį Ajovos vidurio puolėją.

O prieš Jaunėlį Džounsą ir „Juodąją įstatymo ranką“ Davas, deja, atsilaikė. Jis nulėkė tiesiai į mergaičių bendrabutį, pas jį įsimylėjusią komandos šokėją Melindą Mičel. Visi ją vadino Mindė, dėl Davo ji kraustėsi iš proto. Jis jai pasakė, kad „truputį pakvailiojo“ su Frane Beri, bet paskui ja pasibjaurėjo, kai ji susiuostė ir su Leniu Mecu, ir su Česteriu Pulaskiu. „Padraika“, — pasakė apie mano seserį Davas, ir Mindė Mičel jam pritarė. Ji jau seniai pavyduliavo Franei.

— O dabar Franė ant manęs užsiundė tą juočkių gaują, — pasakojo Mindei Davas. — Ji su jais susiburkavusi. Ypač su Jaunėliu Džounsu, — pridūrė, — tuo juodasnukiu geruoliu, kuris visus skundžia dekanui.

Taigi Mindė Mičel pasiguldė Davą į savo lovą, o kai Haroldas Svolou, pašnibždomis klausinėdamas, kur Davas, prislinko prie jos durų („Davas, Davas — ar nematei Davo? Klausia „Juodoji Įstatymo ranka“), ji atšovė, kad į savo kambarį niekad neįsileidžia jokių vaikinų, todėl neįsileis ir Haroldo.

Taigi jie jo nerado. Kitą rytą jis buvo išmestas iš Dejerio mokyklos — kartu su Česteriu Pulaskiu ir Leniu Mecu. Prievartautojų tėvai, kai viską sužinojo, jautėsi dėkingi, kad jų sūnūs išvengs baudžiamosios bylos, ir į jų pašalinimą iš mokyklos žiūrėjo kaip į malonę. Kai kurie mokytojai — ir dauguma tarybos narių — atrodė nepatenkinti: jų manymu, tą incidentą buvo galima kol kas laikyti paslaptyje ir kaltininkus nubausti tik po rungtynių su Ekseteriu. Bet jiems buvo paaiškinta, kad geriau jau netekti Ajovos Bobui nupirktų galinių puolėjų negu paties Ajovos Bobo, — nes senukas tikrai atsisakytų per rungtynes vadovauti komandai, jeigu joje tebebūtų tie trys prievartautojai.

Tas incidentas buvo nuslėptas pagal geriausias privačių mokyklų tradicijas; atrodė tikrai nuostabu, kad tokia paprasta mokykla kaip Dejerio kartais, kai reikia nutylėti nemalonius dalykus, sugeba taip tiksliai sekti išorinio padorumo kauke prisidengti seniai išmokusių rinktinių mokyklų pavyzdžiu.

Už tai, kad „sumušė“ Franę Beri, — atseit pernelyg įsisiautėję per Dejerio mokykloje visada audringai švenčiamą Heloviną, — Česteris Pulaskis, Lenis Mecas ir Čiperis Davas buvo išmesti. Davas, kaip man atrodė, apskritai išbrido sausas. Bet mudu su Frane jį matėm ne paskutinį kartą, ir Franė tai, ko gero, nujautė. Ne paskutinį kartą matėm ir Jaunėlį Džounsą; jis tapo Franės draugu, gal netgi buvo jos asmens sargybinis, kol mokėsi Dejerio mokykloje. Jie visur eidavo kartu, ir aš mačiau, kad Jaunėlio Džounso dėka Franė jaučiasi esanti tokia, kokia ji iš tikrųjų ir buvo: gera mergaitė, — juk jis nuolat jai tai sakydavo. Ir vėliau, baigę Dejerio mokyklą, mes ne visam laikui atsisveikinom su Džounsu; jis dar kartą išgelbėjo Franę, nors ir vėl pavėluotai. Jaunėlis Džounsas, kaip jūs jau žinote, vėliau žaidė futbolą viename Pensilvanijos koledže ir Klivlando Browns profesionalų komandoje — kol kažkas jam sutrupino kelį. Tada jis įstojo į teisės fakultetą ir tapo aktyviu vienos Niujorko organizacijos, — kuri jo siūlymu buvo pavadinta „Juodąja įstatymo ranka“, — nariu. Kaip nuolat sakys Lili, — ir galiausiai mums aiškiai įrodys, — viskas tarytum pasaka.