Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Česterį Pulaskį kankins rasistiniai košmarai — beveik visą gyvenimą, kuris baigsis automobilyje. Policija sakys, kad jis tikriausiai kažką grabaliojo, užuot laikęs vairą. Ta moteris irgi žus, ir Lenis Mecas tvirtins, kad ją pažinojo. Kai tik sugijo lūžęs raktikaulis, Mecas vėl ėmė lakstyti su kamuoliu; žaidė futbolą kažkokiame Virdžinijos koledže — ten ir supažindino Česterį Pulaskį su ta moterimi, kurią Pulaskis užmušė per vienas Kalėdų atostogas. Meco taip ir nepaėmė nė viena profesionalų komanda, — dėl aiškiai matomos greičio stokos, — užtat jis buvo paimtas į Jungtinių Valstijų kariuomenę, — kuriai nerūpėjo, ar jis greitas, ar lėtas, — ir žuvo, kaip sakoma, už tėvynę, Vietname. Tiesą sakant, jo nepakirto priešo kulka; jis neužlipo ant minos. Lenis Mecas pralaimėjo kitokią kovą: jį nunuodijo apgauta prostitutė.

Haroldas Svolou buvo pernelyg pakvaišęs ir pernelyg greitas, kad suspėčiau su juo. Dievai žino, kas jam nutiko. Sėkmės tau, Haroldai, kad ir kur tu esi!

Gal todėl, kad tada buvo Helovinas ir Helovino dvasia įsiskverbė į mano atsiminimus apie Ajovos Bobo pergalingą sezoną, visi tie žmonės man dabar atrodo kaip vaiduokliai, burtininkai, velniai ir stebuklingos būtybės. Be to, nepamirškite: tada mes pirmą kartą nakvojom „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje — nors didžiąją tos nakties dalį praleidom nemiegodami. Pirmą naktį naujoje vietoje visada jautiesi nejaukiai — net lovos girgžda neįprastai. Ir Lili, kuri visada prabusdavo vienodai sausai kosėdama, kaip kokia sukriošusi senutė, — ir mes kaskart nustebdavom pamatę, kokia ji maža, — tą naktį užsikosėjo kitaip; tarytum silpna jos sveikata ją pačią būtų erzinusi beveik taip pat kaip ir mamą. Egas niekada nepabusdavo, kol jo kas nors nepažadindavo, o pakeltas elgdavosi taip, lyg būtų jau seniai išsibudinęs. Bet tą rytą po Helovino Egas pabudo pats — beveik ramiai. Aš daug metų girdėdavau, kaip Frankas savo kambaryje masturbuojasi, tačiau girdėti jį tai darant „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje buvo visai kas kita, — gal todėl, kad žinojau, jog po jo lova guli Bėda, įkištas į šiukšlių maišą.

Tą rytą po Helovino stebėjau aušrą Elioto parke. Buvo pašalę; staiga pamačiau Franką, per sustingusius suknežinto moliūgo žievės gabalus plumpuojantį į biologijos laboratoriją — su į šiukšlių maišą įkištu Bėda ant peties. Tėtis irgi jį matė, pro tą patį langą.

— Kur, po galais, Frankas eina su tom šiukšlėm? — paklausė tėtis.

— Tikriausiai nerado šiukšlių statinių, — pasakiau, norėdamas padėti Frankui pasprukti. — Na, juk neturim veikiančio telefono, nebuvo elektros. Gal nėra ir šiukšlių statinių.

— Yra, — tarė tėtis. — Stovi prie užpakalinių durų. — Jis nustebęs lydėjo Franką akimis ir purtė galvą. — Tas pusprotis turbūt vilksis iki pat sąvartyno, — pasakė. — Viešpatie, tas vaikas nenormalus.

Aš krūptelėjau, nes žinojau, jog tėtis nežino, kad Frankas tikrai nenormalus.

Kai Egas galiausiai išėjo iš vonios kambario, tėtis norėjo pasinaudoti patogumais, bet pamatė, kad jį jau aplenkė Franė. Ji vėl leidosi vonią, ir mama tarė tėčiui:

— Nieko jai nesakyk. Tegu maudosi, kiek tik norės.

Ir jie nuėjo, ginčydamiesi, nors šiaip ginčydavosi labai retai.

— Juk sakiau, kad mums reikia dar vieno vonios kambario, — šnekėjo mama.

Kurį laiką klausiausi, kaip Franė leidžiasi vandenį.

— Myliu tave, — sušnibždėjau prie užrakintų durų. Bet ten šniokštė gydančio vandens srovė — vargu ar Franė išgirdo, ką pasakiau.

5 Linksmos tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt šeštųjų Kalėdos

Tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt šeštųjų pabaigą, nuo Helovino iki Kalėdų, prisimenu kaip laiką, per kurį Franė atprato maudytis vonioje triskart per dieną — ir vėl pamėgo sodrų savo pačios kvapą. Man visada patiko Franės kvapas, — nors kartais jis būdavo labai smarkus, — bet nuo penkiasdešimt šeštųjų Helovino iki Kalėdų jo negalėjo pakęsti pati Franė. Todėl ji vis prausėsi ir prausėsi, ir apskritai nebeskleidė jokio kvapo.

„Naujojo Hampšyro“ viešbutyje mūsų šeima užėmė dar vieną vonios kambarį ir tobulino įgūdžius pirmame tėčio šeimyniniame versle. Mama prisiėmė rūpesčius, susijusius su liguista ponios Urik savimana ir paprasta, bet gera jos virtuvės produkcija; ponia Urik prižiūrėjo Maksą, nors jis tikrai neblogai nuo jos pasislėpė ketvirtame aukšte. Ronda Rei pakliuvo į tėčio rankas — „ne tiesiogine prasme“, kaip sakydavo Franė.

Ronda buvo keistai energinga. Per vieną rytą ji spėdavo perkloti visas lovas; restorane aptarnaudavo keturis staliukus, nesupainiodama užsakymų ir nieko neversdama ilgai laukti; ji galėdavo pavaduoti prie baro stovintį tėtį (mūsų restoranas būdavo atviras lankytojams kiekvieną vakarą, išskyrus pirmadienį, iki vienuoliktos) ir padengti visus staliukus pusryčiams (septintą valandą). Bet kai ji nueidavo į savo dienos poilsio kambarį, tai galėdavai pamanyti, kad atgulė žiemos miego arba ją ištiko sunkios formos stuporas, ir netgi kai būdavo energingiausia, kai laiku atlikdavo visus darbus, ji vis tiek atrodydavo mieguista.

— Kodėl mes sakom, kad tai dienos poilsio kambarys? — nesuprato Ajovos Bobas. — Na, jeigu Ronda tikrai grįžta į Hampton Byčą, tai kada ? Turiu omeny, nieko blogo, kad ji čia gyvena, bet kodėl mes nesakom, kad ji gyvena čia, kodėl ji pati taip nesako?

— Ji dirba gerai, — tarė tėtis.

— Bet gyvena dienos poilsio kambaryje, — pasakė mama.

— Kas yra „dienos poilsio kambarys“? — paklausė Egas. Turbūt visi norėjome tai sužinoti.

Mudu su Frane per vidaus telefoną valandų valandas klausydavomės, kas darosi Rondos Rei kambaryje, bet tik po kelių savaičių supratom, kas yra „dienos poilsio kambarys“. Rytais, jau gerokai įdienojus, nuspausdavom garso priėmimo mygtuką ir Franė, kurį laiką pasiklausiusi Rondos kvėpavimo, sakydavo:

— Miega.

O kartais:

— Rūko cigaretę.

Vėlai vakare mudu su Frane ilgokai klausydavomės ir galiausiai aš spėdavau:

— Gal skaito.

— Juokauji? — sakydavo Franė.

Apimti nuobodulio pasiklausydavom ir kitų kambarių, vieno po kito arba visų iš karto. Patikrindavom, ar Makso Uriko kambaryje vis dar girdėti tik visokie trukdžiai, — kartais pro juos prasimušdavo Makso radijas. Įsitikindavom, kad pusrūsyje, ponios Urik virtuvėje, vis dar virduliuoja sultinio puodai. Žinojom, kad „3F“ priklauso Ajovos Bobui; retkarčiais išgirsdavom iš ten sklindantį štangų žvangėjimą, — ir dažnai neiškęsdavom nepakomentavę, pavyzdžiui: „Nagi, seneli, guviau! Kilstelėk tą mažylę — nelėtink tempo.“

— Nelemti vaikigaliai! — niurnėdavo Bobas; arba trinktelėdavo du geležinius svarmenis, vieną į kitą, prie pat vidaus telefono siųstuvo ir imtuvo dėžės — taip, kad mudu su Frane net pašokdavom, susiėmę už spengiančių ausų. — Cha! — surikdavo treneris Bobas. — Šįkart aš jus, velniūkščiai, pričiupau!

— Pamišėlis kambaryje „3F“, — paskelbdavo Franė visam viešbučiui. — Užsirakinkite duris. Pamišėlis kambaryje „3F“!

— Cha! — sukriokdavo Ajovos Bobas — kilnodamas štangą, darydamas atsispaudimus, atsilenkimus arba mankštindamasis su svarmenimis. — Juk šitas viešbutis ir įkurtas pamišėliams!

Kaip tik Ajovos Bobas mane ir paskatino kilnoti sunkumus. Po to, kas atsitiko Franei, panorau būti stipresnis. Iki Padėkos dienos jau bėgiojau po šešias mylias per dieną, nors Dejerio mokyklos kroso trasa buvo tik dviejų su ketvirčiu mylios. Bobas man paskyrė daugybės bananų, pieno ir apelsinų dietą.