Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Bangos mus gali nunešti į jūrą, bet kurią akimirką! — šnekėjo Ajovos Bobas, o Ronda Rei švytravo pirmyn ir atgal tarp Bobo ir ant gerai pritvirtintų kėdžių susėdusių Dejerio mokinių tėvų; ji dėliojo padėkliukus, servetėles kokteiliams, drėgnu rankšluostėliu vis perbraukdama staliukų kraštus. Frankas vogčiomis žvilgčiojo iš koridoriaus; mama ir abu Urikai atrodė lyg paralyžiuoti virtuvės tarpduryje; tėtis, visas tebešvytintis prie baro veidrodžio, žiūrėjo į savo tėvą, senąjį Ajovos Bobą, tarsi bijodamas, kad į pensiją išėjęs treneris tuoj visai nusišnekės.

— Žinoma, visos kėdės prisuktos! — sušuko Bobas, staiga iškeldamas rankas į dangų, tarytum būtų sakęs paskutinę kalbą per svarbiausių savo gyvenimo rungtynių pertrauką. — „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje, — tarė Ajovos Bobas, — nors rupūžėm lytų, visi lieka savo vietose!

— Valio! — vėl surėkė teksasietis, bet visi kiti tarytum liovėsi kvėpavę.

— Tik laikykitės savo kėdžių! — dar pasakė treneris Bobas. — Ir nieko blogo jums čia nenutiks.

— Valio! Ačiū Dievui, kad kėdės prisuktos! — šūktelėjo kilniaširdis teksasietis. — Dabar visi už tai ir išgerkim!

To vyriškio iš Konektikuto žmona garsiai, su palengvėjimu, atsiduso.

— Na, turbūt turėsim tiesiog kalbėti garsiau, jei visi čia norim susidraugauti ir pasišnekėti! — nusprendė teksasietis.

— Taip! — pritarė moteris iš Naujojo Džersio, jau kiek pridususi.

Tėtis nustebęs tebežiūrėjo į Ajovos Bobą, bet Bobas jautėsi puikiai — pasisukęs mirktelėjo koridoriaus tarpduryje stovinčiam Frankui, nusilenkė mamai ir Urikams; Ronda Rei, vėl eidama pro šalį, delnu žaismingai perbraukė senajam treneriui per skruostą, o teksasietis akimis sekė Rondą, nebekreipdamas dėmesio į visokias ten prisuktas ar neprisuktas kėdes. „Na ir kas, kad jų negalima patraukti?“ — tikriausiai galvojo jis, nes Ronda Rei buvo judresnė už Haroldą Svolou, be to, kaip ir visi, apimta šventiškos viešbučio atidarymo vakaro nuotaikos.

— Valio, — pašnibždėjo Franė man į ausį, bet aš sėdėjau prie baro ir žiūrėjau, kaip tėtis maišo gėrimus. Pirmą kartą mačiau jį tokį energingą ir susikaupusį; mane iš visų pusių supo vis garsėjantys balsai — taip bus visada: tą restoraną ir barą — tą „Naujojo Hampšyro“ viešbutį — prisiminsiu kaip vietą, kur nuolat skambėdavo garsios šnekos, net jeigu žmonių būdavo nedaug. Kaip sakė teksasietis, sėdėdami toli vienas nuo kito, jie turėjo kalbėti garsiai.

Netgi vėliau, kai „Naujojo Hampšyro“ viešbutis veikė jau gana seniai ir mes daugelį netoliese gyvenančių nuolatinių lankytojų jau vadinom savais, nes jie kiekvieną vakarą sėdėdavo bare iki pat uždarymo — iki to laiko, kai senasis Ajovos Bobas užsukdavo išlenkti stiklelio prieš naktį, — netgi tokiais jaukiais vakarais, su keliais pažįstamais žmonėmis, Bobui dar pavykdavo iškirsti mėgstamą pokštą.

— Ei, prisitrauk kėdę, — sakydavo jis kam nors, ir kas nors visada užkibdavo. Staiga pamiršęs, kur geria, žmogus mėgindavo kilstelėti savo kėdę, sustenėdavo, jo veidas iš nuostabos ištįsdavo, o Ajovos Bobas juokdamasis sušukdavo:

— Niekas nejuda „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje! Mes čia kaip prikalti — visam gyvenimui!

Tą pirmą vakarą, kai baras ir restoranas jau buvo uždaryti ir visi sugulė, Franė, Frankas ir aš susitikom prie unikaliosios garsiakalbių sistemos valdymo pulto, nusprendę prieš miegą patikrinti visus kambarius. Girdėjom, kas kietai įmigęs, kas knarkia; supratom, kas dar nemiega (skaito), ir labai nustebom (ir nusivylėm), kai paaiškėjo, kad nė viena pora nesikalba ir nesimyli.

Ajovos Bobas miegojo kaip po žeme dundantis metro traukinys. Ponia Urik gal buvo palikusi ant lengvos ugnies pliupsintį sultinio puodą, o Maksas — kaip visada — tik traškėjo. Pora iš Naujojo Džersio skaitė, bent jau vienas iš jų: buvo girdėti lėtai verčiamų knygos lapų šlamesys ir tankus nemiegančio žmogaus kvėpavimas. Sutuoktiniai iš Konektikuto per miegus dūsavo, inkštė ir šūkčiojo; jų kambarys buvo tarsi koks garsų katilas. Masačūsetsas, Rod Ailandas, Pensilvanija, Niujorkas ir Meinas — visi skleidė savo įprastus poilsio garsus.

Tada įsijungėm teksasiečio kambarį.

— Valio, — tariau Franei.

— Ojė, — pašnibždomis atsakė ji.

Tikėjomės išgirsią jo kaubojiškų batų trepsėjimą, arba kaip jis geria iš savo skrybėlės, arba miega kaip arklys — mataruodamas ilgomis kojomis, lyg bėgdamas risčia po antklode, stambiomis rankomis tvirtai įsikibęs į lovą. Bet neišgirdom nieko.

— Jis negyvas! — tarė Frankas, mudu su Frane net pašokom.

— Dieve mano, Frankai, — pasakė Franė. — Gal jo tiesiog nėra kambaryje.

— Jį ištiko širdies priepuolis, — spėjo Frankas. — Juk toks storas ir per daug išgėrė.

Kurį laiką klausėmės. Nieko. Jokių arkliškų garsų. Jokio batų girgždėjimo. Jokio kvėptelėjimo.

Franė išjungė garso priėmimą ir paspaudė perdavimo mygtuką.

— Valio? — sušnibždėjo.

Tada mums pagaliau prišilo — visi trys (netgi Frankas) staiga suvokėm. Franė akimirksniu įjungė Rondos Rei „dienos poilsio kambarį“.

— Norėjai žinoti, kas yra dienos poilsio kambarys, Frankai? — paklausė.

Ir pasigirdo nepamirštami garsai.

Kaip sakė Ajovos Bobas, mes visi išplaukiam į ilgą kelionę, aplink pasaulį, ir bangos mus gali nunešti į jūrą, bet kurią akimirką.

Mes, aš, Frankas ir Franė, tvirčiau įsikibom į savo kėdes.

— Oooooooooo! — dejavo Ronda Rei.

— Cho, cho, cho! — šūkčiojo teksasietis.

Paskui jis pasakė:

— Aš tau tikrai dėkingas.

— Eik jau! — tarė Ronda.

— Ne, ne, iš tikrųjų, — patikino ją teksasietis. Išgirdom, kad jis šlapinasi — kaip arklys. Atrodė, kad tai trunka visą amžinybę. — Neįsivaizduoji, kaip man sunku pataikyti į tą klozetėlį ketvirtame aukšte, — pasiskundė Rondai. — Jis taip žemai, — pridūrė. — Taikausi, taikausi, ir tada jau varau.

— Cha! — nusijuokė Ronda Rei.

— Valio! — suriko teksasietis.

— Šlykštu, — tarė Frankas ir nuėjo gulti, o mudu su Frane nustojom klausytis tik tada, kai iš garsiakalbių sistemos jau sklido vien miego garsai.

Iš ryto lijo, ir aš kiekvieną kartą, bėgdamas pro antro aukšto laiptų aikštelę, stengiausi sulaikyti kvėpavimą — nenorėjau trukdyti Rondai, juo labiau kad žinojau jos nuomonę apie mano „šnopštimą“.

Jau pamėlynavusiu veidu pralėkiau pro teksasietį, lipantį laiptais tarp trečio ir ketvirto aukšto.

— Valio! — pasisveikinau.

— Labas rytas! Labas rytas! — šūktelėjo jis. — Palaikai formą, a? — tarė. — Gerai! Šitą kūną turėsi visą gyvenimą.

— Taip, pone, — pasakiau ir dar kelis kartus subėgiojau aukštyn ir žemyn.

Bėgdamas gal trisdešimtą kartą, prisiminiau „Juodąją įstatymo ranką“, ir kaip atrodė išplėštas Franės nagas, — galvojau, kiek daug skausmo buvo susitvenkę kraujuojančiame jos piršto galiuke, ir kad tai gal atitraukė jos dėmesį nuo kitų kūno dalių, — kai antrame aukšte Ronda Rei užtvėrė man kelią.

— Tpru, vaikine, — tarė ji; aš sustojau. Ji vilkėjo vienais iš savo naktinių marškinių, ir jei būtų plieskusi saulė, per plonytį audinį būtų persišvietęs visas jos kūnas, tačiau tą rytą buvo apsiniaukę ir aš apytamsėje laiptinėje beveik nieko neįžiūrėjau. Mačiau tik Rondos judesius ir užuodžiau viliojantį jos kvapą.

— Labas rytas, — pasisveikinau. — Valio!