Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Valio ir tau, Džoniuk, — tarė ji. Aš šypsojausi, bėgdamas vietoje.

— Tu vėl šnopšti, — papriekaištavo Ronda.

— Stengiausi sulaikyti kvėpavimą, kad jums netrukdyčiau, — sušvokščiau, — bet dabar jau pavargau.

— Girdžiu tavo sumautą širdį, — pareiškė ji.

— Man tai naudinga, — pasakiau.

— O man — ne, — atšovė Ronda. Ji uždėjo ranką man ant krūtinės, lyg skaičiuodama tvinksnius. Aš lioviausi bėgęs; man reikėjo nusispjauti.

— Džoniuk, — tarė Ronda Rei, — jeigu tau patinka taip šnopšti ir versti širdį šitaip daužytis, kitą kartą, kai lis, užeik pas mane.

Tai išgirdęs aš dar kokių keturiasdešimt kartų subėgiojau laiptais aukštyn ir žemyn. Vis galvojau, kad gal daugiau niekada nebelįs. Pusryčiauti nuėjau pernelyg pavargęs, kad galėčiau valgyti.

— Suvalgyk bent jau bananą, — tarė Ajovos Bobas, bet aš nenorėjau nė žiūrėti į tą bananą. — Ir porą apelsinų, — pridūrė Bobas.

Atsiprašęs išėjau iš valgomojo.

Egas buvo vonioje ir nenorėjo įsileisti Franės.

— Ar negalėtų Franė su Egu maudytis drauge? — paklausė tėtis.

Buvo aišku, kad šešiametis Egas dar po metų, ko gero, jau drovėsis maudytis drauge su Frane. Dabar Egui patiko mirkti vonioje, nes jis turėjo daugybę guminių žaisliukų; po jo maudymosi vonia atrodydavo kaip dėl priešo lėktuvų antskrydžio staiga ištuštėjęs vaikų paplūdimys. Begemotai, laiveliai, narai, visokie paukščiai, driežai, krokodilai, ryklys prisukamais nasrais, ruonis prisukamais plaukmenimis, šiurpus geltonas vėžlys — įvairiausi šlapi vandens ir sausumos gyviai, kokius tik galima įsivaizduoti, gulėdavo vonioje ir traškėdavo ant kilimėlio, po kojomis.

— Egai! — surikdavau. — Eikš, susirink savo šlamštą!

— Kokį šlamštą? — šaukdavo Egas.

— Iš tikrųjų, kaip tu šneki! — sakydavo mama — nuolat, mums visiems.

Frankas įprato rytais šlapintis už šiukšlių statinių, prie užpakalinių durų; jis tvirtino niekad negalįs patekti į vonios kambarį, kai jam prireikia. Aš lipdavau į viršų ir užeidavau į vonią prie Ajovos Bobo kambario; ten, žinoma, ir mankštindavausi — kilnodavau štangą.

— Kasryt pabundu nuo triukšmo! — skundėsi senasis Bobas. — Ne taip įsivaizdavau pensininko gyvenimą. Turiu klausytis, kaip kažkas čiurškia ir kilnoja sunkumus. Tai bent žadintuvas!

— Tu juk, šiaip ar taip, mėgsti anksti keltis, — sakydavau.

— Svarbu ne kada, — atšaudavo senasis treneris, — o kaip.

Taip mes pragyvenom lapkritį — mėnesio pradžioje, neįprastai anksti, iškrito šiek tiek sniego: žinojau, kad iš tikrųjų tai tūrėjo lyti. „Ką reiškia tai, kad ne lijo, o snigo?“ — spėliojau, vis galvodamas apie Rondą Rei ir jos dienos poilsio kambarį.

Toliau visas lapkritis buvo sausas.

Egas keliskart sirgo ausų uždegimu ir beveik visą tą laiką atrodė apykurtis.

— Egai, kur nukišai mano žaliąjį megztinį? — kartą paklausė Franė.

— Ką? — išsižiojo Egas.

— Mano žaliąjį megztinį! — surėkė Franė.

— Aš neturiu žalio megztinio, — atsakė Egas.

— Mano žaliąjį megztinį! — šaukė Franė. — Vakar buvo juo apvilkęs savo meškiuką — pati mačiau, — pasiskundė mamai. — O dabar niekur nerandu.

— Egai, kur tavo meškiukas? — paklausė mama.

— Franė neturi meškiuko, — pasipiktino Egas. — Ten mano meškiukas.

— Kur mano bėgiojimo kepuraitė? — paklausiau mamos. — Vakar vakare buvo koridoriuje, ant radiatoriaus.

— Turbūt ją užsidėjo Ego meškiukas, — tarė Frankas. — Ir išėjo į parką pabėgioti.

— Ką? — susidomėjo Egas.

Lili irgi pasirodė esanti ne visai sveika. Prieš pat Padėkos dieną, kaip kasmet, šeimos gydytojas — toks senas išvėpėlis, daktaras Bleizas, kurio liepsna5, pasak Franės, jau buvo beveik užgesusi, — patikrino mūsų sveikatą; tada ir paaiškėjo, kad Lili per metus nė kiek nepaaugo. Nė trupučio nepadidėjo nei jos svoris, nei ūgis. Ji visiškai nepasikeitė nuo to laiko, kai jai sukako devyneri, o ir tada jos ūgis bei svoris buvo nekiek didesni negu dar seniau, kai ji buvo aštuonerių ar netgi (kaip gydytojas pamatė peržvelgęs įrašus) septynerių metų.

— Ji neauga? — paklausė tėtis.

— Aš jau daug metų tai sakau, — tarė Franė. — Lili neauga — ji tiesiog yra.

Pačios Lili tokia patikrinimo išvada tarytum nesujaudino; ji tik gūžtelėjo pečiais.

— Na, aš maža. Visi visada taip sako. Tai kas čia blogo, kad maža?

— Nieko, mieloji, — tarė mama. — Gali sau būti tokia maža, kokia tik nori, bet vis tiek reikėtų augti — nors trupučiuką.

— Ji turbūt iš tų vaikų, kurie kaip reikiant ūgteli per vieną vasarą, — pasakė Ajovos Bobas, tačiau buvo matyti, kad net jis pats tuo abejoja. Neatrodė, kad Lili galėtų staiga „kaip reikiant ūgtelėti“.

Mes privertėm ją atsistoti ir susiglausti nugaromis su Egu; šešiametis Egas buvo beveik tokio pat ūgio kaip dešimtmetė Lili; be to, Egas atrodė neabejotinai tvirtesnis.

— Stovėk ramiai! — subarė Lili Egą. — Nesistiebk!

— Ką? — nesuprato Egas.

— Nesistok ant pirštų galų, Egai! — pasakė Franė.

— Čia mano pirštai! — suirzo Egas.

— Gal aš mirštu, — garsiai pagalvojo Lili, ir visi nušiurpom, ypač mama.

— Tu nemiršti, — griežtai tarė tėtis.

— Čia miršta tik Frankas, — pareiškė Franė.

— Ne, — paprieštaravo Frankas. — Aš jau numiriau. Ir gyvieji man įkyrėjo iki gyvo kaulo.

— Liaukitės, — sudraudė juos mama.

Nuėjau į Ajovos Bobo kambarį pakilnoti štangos. Kiekvieną kartą, kai diskai nuslysdavo nuo strypo ir nuriedėdavo tolyn, kuris nors iš jų atsitrenkdavo į sieninės spintos duris, šios atsiverdavo ir iš spintos kas nors iškrisdavo. Treneris Bobas visai netvarkė savo spintos; tiesiog mesdavo viską į ją — bet kaip. Ir vieną rytą, kai Ajovos Bobui nuslydo keli diskai, vienas iš jų įriedėjo į spintą ir iš ten išvirto Ego meškiukas. Jis buvo su mano bėgiojimo kepuraite, apvilktas žaliuoju Franės megztiniu ir apmautas mamos nailoninėmis kojinėmis.

— Egai! — riktelėjau.

— Ką? — sušuko Egas.

— Radau tavo sumautą meškį!

— Ten mano meškis!

— Dievulėliau, — tarė tėtis, ir Egas vėl ėjo pas daktarą Bleizą, nes reikėjo dar kartą patikrinti jo ausis, o Lili ten ėjo tam, kad daktaras Bleizas vėl pamatuotų jos ūgį.

— Jeigu jau ji nė kiek nepaaugo per dvejus metus, — pasakė Franė, — tai vargu ar bus paaugusi per šitas dvi dienas.

Bet Lili dar reikėjo padaryti tyrimus, ir senasis daktaras Bleizas turbūt mėgino išsiaiškinti kokius.

— Tu per mažai valgai, Lili, — pasakiau. — Dėl to nesijaudink, tik pamėgink valgyti šiek tiek daugiau.

— Man nepatinka valgyti, — atsakė Lili.

Lietaus nebuvo nė vieną rytą — nė lašelio! Lydavo tik po pietų arba vakare. Tada sėdėdavau algebros, Tiudorų laikų Anglijos istorijos ar lotynų kalbos pradmenų pamokose, girdėdavau lietaus šnaresį, ir mane apimdavo neviltis. Arba gulėdavau lovoje, aplinkui būdavo tamsu — mano kambaryje ir visame „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje, ir Elioto parke, — o aš girdėdavau, kaip lietus lyja ir lyja, ir galvodavau: „Rytoj!“ Bet iš ryto lietus jau būdavo pavirtęs sniegu arba tiesiog išsekęs; arba oras vėl būdavo sausas ir vėjuotas, ir aš eidavau bėgioti į Elioto parką; netrukus pro mane pražingsniuodavo Frankas, išsirengęs į biologijos laboratoriją.