Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Dar niekad nepietavau taip triukšmingai, — pasakė Franė.

— Ką? — surėkė Egas.

— Dieve mano! — tarė tėtis.

— Lili, — įkalbinėjo mama, — būk gera, valgyk. Gal bent kiek paaugsi.

— Kas čia dabar? — susidomėjo garsusis suomių gydytojas, tik tai nuskambėjo kaip: „Kos šią dabar?“ Jis žiūrėjo į mamą ir Lili. — Kas neauga? — paklausė.

— O, tai niekis, — tarstelėjo mama.

— Aš, — pasakė Lili. — Aš nustojau augti.

— Ne, nenustojai, mieloji, — paprieštaravo mama.

— Jos augimas tarytum nutrūko, — įsikišo tėtis.

— Cho, nutrūko ! — tarė suomis, stebeilydamas į Lili. — Tai neaugi, a? — paklausė jos.

Ji vos pastebimai linktelėjo. Gydytojas uždėjo rankas jai ant galvos ir įsižiūrėjo į akis. Visi, išskyrus japoną ir korėjietes, liovėsi valgę.

— Kaip jūs čia vadinat? — paklausė gydytojas dukters ir pasakė kažkokį neištariamą žodį.

— Matavimo juostelė, — išvertė duktė.

— Cho, matavimo juostelė? — sušuko gydytojas. Maksas Urikas nubėgo ir atnešė. Gydytojas išmatavo Lili krūtinę, liemenį, riešus, kulkšnis, pečius ir galvą.

— Jai viskas gerai, — pasakė tėtis. — Nieko baisaus.

— Patylėk, — tarė mama.

Gydytojas užsirašė skaičius.

— Cho! — dar šūktelėjo.

— Valgyk, mieloji, — paragino mama Lili, bet Lili žiūrėjo į skaičius, kuriuos gydytojas užsirašė ant servetėlės.

— Kaip jūs čia vadinat? — vėl paklausė gydytojas dukters ir pasakė kažkokį kitą neištariamą žodį. Šįkart duktė sutriko. — Nežinai? — nustebo tėvas. Ji papurtė galvą. — Kur žodynas? — paklausė jis.

— Bendrabutyje, — atsakė duktė.

— Cho! — tarė gydytojas. — Tai eik ir atnešk.

— Dabar? — apstulbo duktė ir ilgesingai pažvelgė į savo lėkštę, kurioje kūpsojo antra žąsies, kalakuto ir jų įdaro porcija.

— Eik, eik! — paliepė jai tėvas. — Žinoma, kad dabar. Eik! Cho! Eik! — dar paragino, ir slidinėjimo megztiniu vilkinti storulė išėjo.

— Tai — kaip jūs čia vadinat? — patologiška būklė, — ramiai pasakė garsusis suomių gydytojas.

— Patologiška būklė? — pakartojo tėtis.

— Patologiškai sustojęs augimas, — paaiškino gydytojas. — Taip būna, dėl įvairių priežasčių.

— Patologiškai sustojęs augimas, — pakartojo mama.

Lili gūžtelėjo pečiais; ji mėgdžiojo odą nuo kulšelių lupančias korėjietes.

Netrukus sugrįžo uždususi šviesiaplaukė storulė ir pastebimai nuliūdo pamačiusi, kad Ronda Rei jau nunešė jos lėkštę; ji padavė tėvui žodyną.

— Cho! — sušnibždėjo priešais mane sėdinti Franė, ir aš jai įspyriau, po stalu. Tada ji įspyrė man, ir aš vėl spyriau jai, bet pataikiau Jaunėliui Džounsui.

— Oi, — krūptelėjo jis.

— Atsiprašau!

— Cho! — tarė suomių gydytojas, bedęs pirštu į reikiamą žodį. — Neūžaugystė! — paskelbė.

Prie stalo stojo tyla, tik japonas gana garsiai dorojo kukurūzus su grietinėle.

— Norite pasakyti, kad ji neūžauga ? — paklausė gydytojo tėtis.

— Cho, taip! Neūžauga, — tarė gydytojas.

— Paistalai, — pasipiktino Ajovos Bobas. — Kokia čia tau neūžauga? Čia maža mergaitė! Čia vaikas, mulki!

— Ką reiškia „mulki“? — paklausė gydytojas dukters, bet ši jam nesakė.

Ronda Rei atnešė pyragus.

— Nemanau, kad tu neūžauga, mieloji, — pašnibždėjo mama Lili, bet Lili tik gūžtelėjo pečiais.

— Na ir kas, jeigu neūžauga? — drąsiai pasakė. — Aš — geras vaikas.

— Bananai, — burbtelėjo Ajovos Bobas.

Niekas nesuprato, ar jis turi omenyje, kad bananai būtų tinkamas vaistas („Maitinkit ją bananais!“), ar tai tik toks jo eufemizmas, pavartotas vietoj žodžio „paistalai“6.

Na, tai buvo tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt šeštųjų Padėkos diena; taip mes ir stūmėmės iki Kalėdų: mąstydami apie ūgį, klausydamiesi meilės garsų, vis rečiau maudydamiesi vonioje, mėgindami parinkti tinkamą pozą negyvam šuniui, bėgiodami, kilnodami sunkumus ir laukdami lietaus.

Vieną gruodžio pradžios rytą mane pažadino Franė. Mano kambaryje dar buvo tamsu, pro tuščią tarpdurį sklido kažkoks kliurksintis Ego parpimas, lyg jis būtų plaukiojęs po vandeniu ir kvėpavęs pro vamzdelį; Egas tebemiegojo. Bet dar arčiau buvo girdėti ir tylesnis, prislopintas kito žmogaus kvėpavimas, užuodžiau Franės kvapą — pirmą kartą po gana ilgo laiko: tas kvapas buvo sodrus, tačiau ne toks, kad riestų nosį; ir sūrokas, ir salsvas, smarkus, bet ne šleikštus. Ir tada, tamsoje, supratau, kad Franė nebejaučia poreikio nuolat maudytis vonioje. Išgijo slapta pasiklausiusi, ką daro tėtis su mama; manau, kaip tik todėl Franei jos pačios kvapas vėl atrodė visiškai normalus.

— Frane? — sušnibždėjau, nes jos nemačiau. Ji ranka perbraukė man per skruostą.

— Aš čia, — pasakė. Sėdėjo susirangiusi kamputyje tarp sienos ir mano lovos galvūgalio; nesuprantu, kaip ten įsispraudė manęs nepabudinusi. Pasisukau į ją ir užuodžiau, kad ji išsivaliusi dantis. — Paklausyk, — sušnibždėjo. Girdėjau dviejų širdžių plakimą, savo ir Franės, ir Ego kliurksėjimą gretimame kambaryje. Ir dar kažkokį garsą, tokį pat tylų kaip Franės kvėpavimas.

— Lietus, kvailiuk, — pasakė Franė ir įbedusi pasukiojo krumplį man tarp šonkaulių. — Lauke lyja, mažiau, — tarė. — Šiandien tau šventė!

— Dar tamsu, — sumurmėjau. — Aš dar miegu.

— Jau aušta, — sušnypštė Franė man į ausį, paskui krimstelėjo į skruostą ir ėmė mane kutenti po antklode.

— Atstok, Frane! — gyniausi.

— Lietus, lietus, lietus, — dainavo ji. — Nebūk bailys. Mes su Franku seniai atsikėlę.

Ji pasakė, kad Frankas jau prie pulto, žaidžia su garsiakalbiais. Franė ištraukė mane iš lovos, privertė išsivalyti dantis ir apsivilkti bėgimo drabužiais, tarytum būčiau rengęsis lakstyti laiptais, kaip visada. Paskui ji mane nusivedė į pulto kambarėlį, kur laukė Frankas; ten juodu man atskaičiavo kažkiek pinigų ir liepė paslėpti sportbatyje — nemažą banknotų pluoštą, daugiausia po vieną ir po penkis dolerius.

— Kaip aš bėgiosiu su pinigais bate? — paklausiau.

— Tu gi nebėgiosi, prisimeni? — pasakė Franė.

— Kiek čia? — dar paklausiau.

— Pirma sužinok, ar ji išvis ima, — tarė Franė. — Paskui jau jaudinkis, ar pakaks.

Frankas sėdėjo prie pulto kaip koks pamišęs skrydžių valdymo bokšto dispečeris priešų puolamame oro uoste.

— O ką jūs čia darysit? — pasidomėjau.

— Mes tik pasaugosim tave, — tarė Frankas. — Jeigu matysim, kad susimauni, paskelbsim gaisro pavojų ar dar ką nors.

— O, nuostabu! — sušukau. — Man to tikrai nereikia.

— Supranti, mažiau, — pasakė Franė, — mes gavom pinigų, taigi turim teisę klausytis.

— To betrūko, — atsidusau.

— Tau puikiai pavyks, — ėmė raminti mane Franė. — Nesijaudink.

— O jeigu aš kažką ne taip supratau? — paklausiau.

— Tiesą sakant, man taip ir atrodo, — tarė Frankas. — Na, tada tiesiog išsiimk iš bato pinigus ir lakstyk laiptais.

— Koks tu nuobodus, Frankai, — susiraukė Franė. — Užsičiaupk ir patikrinkim miegamuosius.

Spragt, spragt, spragt, spragt: Ajovos Bobas vėl dundėjo kaip po žeme lekiantis metro traukinys; Maksas Urikas miegojo prisidengęs savo trukdžiais; ponia Urik pliupsėjo drauge su vienu ar dviem sultinio puodais; viešnios, įkurdintos kambaryje „3H“, — niūrokos Dejerio mokyklos mokinio, pavarde Baueris, tetulės, — knarkimas priminė galandamo kalto žviegsmą.