Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Ir... labas rytas, Ronda! — sušnibždėjo Franė, kai Frankas įjungė jos kambarį.

O, tie malonūs miegančios Rondos Rei skleidžiami garsai! Šilką plaikstantis jūros vėjelis! Pajutau, kad man ima prakaituoti pažastys.

— Greičiau varyk ten, — pasakė man Franė, — kol nenustojo lyti.

„Kur jau čia nustos!“ — galvojau žvilgčiodamas pro šalia paradinių durų esančius laiptinės langus: Elioto parkas buvo užtvindytas, vanduo sruvo per šaligatvio kraštą, išgrauždamas griovelius sporto aikštyne; pilkas dangus atrodė pritvinkęs lietaus. Dar pasvarsčiau, kad gal reikėtų keletą kartų sulakstyti laiptais į viršų ir žemyn, — na, ne vien tam, kad prisiminčiau, kaip bėgiodavau seniau; tiesiog įprasčiausiu būdu pažadinčiau Rondą. Bet kai stabtelėjau koridoriuje priešais jos duris, man iš susijaudinimo virpėjo pirštai, ir jau garsiai šnopavau — garsiau, negu man pačiam atrodė, kaip vėliau pasakė Franė; ji tvirtino, kad juodu su Franku girdėjo mano šnopštimą per vidaus telefoną dar prieš Rondai atsikeliant ir atidarant duris.

— Čia arba Džoniukas, arba kažkoks paklydęs traukinys, — sušnibždėjo Ronda prieš mane įsileisdama, bet aš negalėjau ištarti nė žodžio. Jau dusau, tarytum būčiau visą rytą lakstęs laiptais.

Jos kambaryje buvo tamsu, bet mačiau, kad ji vilki melsvaisiais naktiniais. Anksti rytą kvapas iš jos burnos man pasirodė rūgštokas, bet malonus; man apskritai patiko Rondos kvapas, nors, kaip vėliau pagalvojau, tai buvo tas pats Franės kvapas, tik gerokai smarkesnis.

— Dievulėliau, kokie šalti keliai — tai todėl, kad tu vis su trumpomis kelnėmis! — pasakė Ronda Rei. — Eikš, sušilk.

Vargais negalais nusimoviau šortus, ir ji tarė:

— Dievulėliau, kokios šaltos rankos — todėl, kad tavo marškiniai be rankovių!

Šiaip taip išlindau ir iš marškinėlių. Paskui nusiaviau sportbačius; banknotų pluoštą, kad Ronda nepamatytų, nukišau į vieno iš jų nosį.

Vis galvoju, kad gal tada, kai mylėjausi prie įjungtos garsiakalbių sistemos, ir formavosi keistokas mano požiūris į lytinį aktą. Netgi dabar, kai man beveik keturiasdešimt, lovoje aš linkęs šnibždėti. Prisimenu, jog ir Rondos Rei prašiau kalbėti pašnibždomis.

— Vos tau nesurėkiau, kad šnekėtum garsiau, — vėliau prisipažino Franė. — Taip įsiutau — dėl to tavo sumauto šnibždėjimo !

Bet aš gal dar daug ką būčiau pasakęs Rondai Rei, jei nebūčiau žinojęs, kad mūsų klausosi Franė. Apie Franką, tiesą sakant, išvis negalvojau, nors nuo tada — visą gyvenimą, ir kai mes būnam kartu, ir kai atskirai, — taip ir matau jį įsitaisiusį prie vidaus telefono pulto, kažkur besiklausantį meilės garsų. Įsivaizduoju nepatenkinto Franko veido išraišką, kai jis klausosi (Franko veide beveik visada būdavo galima įžvelgti nepasitenkinimą, kad ir ką jis darydavo): ta nenusakoma, bet viską apimanti antipatija labai panaši į bjaurėjimąsi.

— Tu greitas, Džoniuk, labai greitas, — pasakė man Ronda Rei.

— Būk gera, kalbėk pašnibždom, — paprašiau prislopintu balsu, įsikniaubęs į spalvingus jos plaukus.

Gal kaip tik dėl tokios iniciacijos aš mylėdamasis negaliu atsipalaiduoti — niekaip neatsikratau jausmo, kad turiu galvoti, ką sakau ir ką darau, nes kitaip, ko gero, nuvilčiau Franę. Ar todėl, kad suguliau su Ronda Rei tame pirmajame „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje, aš visada įsivaizduoju, kad Franė slapta klausosi?

— Viskas buvo tarytum prislopinta, — vėliau pasakė man Franė. — Bet manau, kad tau sekėsi neblogai — kaip pirmą kartą.

— Ačiū, kad nepradėjai man patarinėti iš šalies, — tariau.

— Negi tikrai manei, kad pradėsiu? — paklausė Franė, ir aš atsiprašiau; bet iš tikrųjų niekad nežinojau, kaip Franė kada galėtų ar negalėtų pasielgti.

— Kaip tau ten sekasi su šunimi, Frankai? — vis klausinėjau artėjant Kalėdoms.

— O kaip tau sekasi šnibždėti? — atšaudavo Frankas. — Pastebėjau, kad pastaruoju laiku dažnai lyja.

Na, iš tiesų gal lijo ne taip jau dažnai, — tais metais, prieš pat Kalėdas, — bet aš, prisipažįstu, leisdavau sau ir sniegą pavadinti beveik lietumi, o kartais netgi debesuotą dangų, bet kurią akimirką galintį pratrūkti lietumi arba sniegu. Ir vieną tokį rytą, prieš pat Kalėdas, — kai aš jau seniai buvau Frankui ir Franei atidavęs anąkart į sportbačio nosį nukištą banknotų pluoštą, — Ronda Rei manęs paklausė:

— Ar žinai, Džoniuk, kad padavėjos paprastai gauna arbatpinigių ?

Iškart supratau, kur ji suka; man buvo įdomu, ar Franė tą rytą klausėsi — ar paskui išgirdo banknotų šlamesį.

Visus savo Kalėdų pinigus išleidau Rondai Rei.

Bet vis tiek, žinoma, nupirkau dovanėles mamai ir tėčiui. Brangių daiktų per Kalėdas mes vieni kitiems nedovanodavom — svarbiausia būdavo įteikti ką nors juokinga. Tėčiui, rodos, nupirkau prijuostę — prisijuosti prie baro „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje; tai buvo viena iš tų prijuosčių su kvailais užrašais. Mamai, kiek prisimenu, padovanojau porcelianinį meškiuką. Frankas tėčiui visada dovanodavo kaklaraištį, o mamai šaliką; mama tuos šalikus atiduodavo Franei, kuri visaip juos ryšėdavo, o tėtis kaklaraiščius — pačiam Frankui, kuriam kaklaraiščiai labai patiko.

Prieš penkiasdešimt šeštųjų Kalėdas parengėm ypatingą dovaną Ajovos Bobui: įrėminom padidintą Jaunėlio Džounso, per rungtynes su Ekseteriu pelnančio vienintelius Dejerio taškus, nuotrauką. Ta dovana gal nebuvo juokinga, bet visos kitos tai tikrai nei šiokios, nei tokios. Franė mamai nupirko labai seksualią suknelę, kuria mama nedrįso vilkėti. Franė tikėjosi, kad mama atiduos tą suknelę jai, bet mama ir Franei negalėjo leisti vilkėti tokia suknele.

— Galės apsivilkti, kai su tėčiu lankysis tame savo „3E“, — suniurusi pasakė man Franė.

Tėtis Frankui padovanojo autobuso vairuotojo uniformą, nes Frankas juk mėgo visokias uniformas; jis ja vilkėdavo, kai dėdavosi esąs „Naujojo Hampšyro“ viešbučio durininkas. Tais retais atvejais, kai pas mus nakvodavo daugiau negu vienas svečias, Frankui patikdavo elgtis taip, kad jie manytų, jog „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje yra nuolatinis durininkas. Tos vairuotojo uniformos — Dejeryje įprastos numirėliškai pilkos spalvos — kelnės ir švarko rankovės Frankui buvo trumpokos, o kepurė per didelė, todėl svečius prie durų pasitinkantis Frankas atrodydavo kaip koks nelaimę pranašaujantis nusmurgęs laidotuvių biuro darbuotojas.

„Sveiki atvykę į „Naujojo Hampšyro“ viešbutį!“ — vis repetuodavo pasveikinimą Frankas, tačiau tai kiekvieną kartą vis tiek nuskambėdavo kažkaip nenuoširdžiai.

Niekas nesugalvojo, ką reikėtų padovanoti Lili, — aišku buvo tik tai, kad ne nykštuką, ne elfą ir ne šiaip kokį mažą padarėlį.

— Padovanokit jai ką nors valgomai — pasiūlė Ajovos Bobas, kai iki Kalėdų buvo likusios vos kelios dienos.

Mūsų šeimoje niekas nerengdavo kvailų kalėdinių apsipirkimų. Visi viską atidėliodavo iki paskutinės akimirkos, bet šįkart Ajovos Bobas iš anksto pasirūpino, kad turėtume eglę: vieną rytą nusikirtęs parsinešė iš Elioto parko; ta eglė buvo per didelė — norėdami ją pastatyti „Naujojo Hampšyro“ viešbučio restorane, turėjome pjauti perpus.

— Nukirtote gražiausią parko medį! — baisėjosi mama.

— Parkas juk priklauso mums, ar ne? — pasakė treneris Bobas. — O kam dar reikalingi medžiai?

Šiaip ar taip, jis buvo iš Ajovos, kur kartais gali akimis aprėpti daugybę mylių ir nepamatyti nė vieno medžio.