Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Bet Ronda gulėjo lovoje, o aš akimirksniu pasitraukiau, kai Egas pakėlė akis į jos langą.

— Jeigu tu labiau norėtum pabėgioti lauke, Džoniuk, — suniurzgė Ronda, — tai eik, pabėgiok.

Kai vėl pažvelgiau pro langą, Ego nebemačiau; nebebuvo ir Bėdos. Supratau, kad mėginimai prikelti Bėdą iš numirusių dar nesibaigė; galėjau tik spėlioti, kur tas žvėris vėl pasirodys.

Kai Franė persikraustė į Ajovos Bobo kambarį, mama kitur perkėlė ir mus. Mane įkurdino drauge su Egu, tame kambaryje, kur pirmiau gyveno Franė su Lili, o Lili gavo ne tik buvusį mano, bet ir greta esantį Ego kambarį, — tarytum, nepaisant logikos, dėl vadinamosios neūžaugystės Lili būtų reikėję ne tik vienumos, bet ir daugiau erdvės. Aš skundžiausi, tačiau tėtis pasakė, kad padėsiu Egui „subręsti“. Nuošalus Franko apartamentas nepasikeitė, o štanga ir svarmenys liko Ajovos Bobo kambaryje, taigi turčiau daugiau priežasčių lankytis pas Franę, kuri mėgo žiūrėti, kaip mankštinuosi. Dabar kilnodamas sunkumus galvodavau ne tik apie Franę — savo vienintelę žiūrovę! Šiek tiek pasistengęs susigrąžindavau trenerį Bobą. Kilnojau štangą už mus abu.

Manau, kad gelbėdamas Bėdą nuo neišvengiamos kelionės į sąvartyną Egas stengėsi prikelti Ajovos Bobą — taip, kaip galėjo. Tiesą sakant, nesupratau, kaip turėčiau padėti Egui „subręsti“, nors gyventi su juo viename kambaryje buvo sunkoka. Labiausiai mane nervino jo drabužiai; tiksliau sakant, ne patys drabužiai, o jo rengimosi įpročiai: Egas ne šiaip rengėsi, jis puošėsi. Persirengdavo keliskart per dieną, kaip koks teatro aktorius; jo nusimesti drabužiai visada dryksodavo pačiame mūsų kambario viduryje, po kelių dienų ten jų jau būdavo visa krūva, ir tada kaip viesulas Įsisukusi mama manęs klausdavo, ar negalėčiau paraginti Ego, kad jis bent kiek apsitvarkytų. Gal tėtis ir turėjo omenyje „apsitvarkyti“, kai sakė, kad padėsiu Egui „subręsti“.

Pirmą savaitę po to, kai buvau įkurdintas viename kambaryje su Egu, aš ne tiek nervinausi dėl Ego netvarkingumo, kiek stengiausi išsiaiškinti, kur jis paslėpė Bėdą. Nenorėjau vėl išsigąsti pamatęs tą mirties šmėklą, nors manau, kad mirusiųjų šmėklos mus visada baugina, — jos iš esmės baisios, — ir net iš anksto žinodamas, ką pamatysi, negali kaip reikiant tam pasirengti. Šiaip ar taip, tai tikrai galima buvo pasakyti apie Egą ir Bėdą.

Naktį prieš Naujųjų metų išvakares, kai po Ajovos Bobo mirties dar nebuvo praėjusi nė savaitė, o Bėda iš šiukšlių statinės buvo dingęs vos prieš dvi dienas, aš tamsiame mūsų kambaryje pašnibždomis užkalbinau Egą; žinojau, kad jis nemiega.

— Gerai, Egai, — sušnibždėjau. — Kur jis?

Bet su Egu tikrai nevertėjo kalbėti pašnibždomis.

— Ką? — suriko Egas.

Mama ir daktaras Bleizas tvirtino, kad Ego klausa gerėja, nors tėtis visada kalbėdavo apie Ego „kurtumą“, o ne apie jo „klausą“, ir kartą pareiškė, kad daktaras Bleizas turbūt ir pats kurčias, jei mano, kad Ego būklė „gerėja“. Panaši buvo ir daktaro Bleizo nuomonė apie Lili neūžaugystę: jos būklė atseit irgi gerėjo, nes Lili paaugo (šiek tiek). Bet mes, visi kiti, paaugom daug daugiau, todėl visiems atrodė, kad Lili mažėja.

— Egai, — kreipiausi jau garsiau. — Kur Bėda?

— Bėda negyvas, — atsakė Egas.

— Žinau, kad negyvas, velniai griebtų, — pyktelėjau, — bet kur jis, Egai? Kur Bėda?

— Bėda su seneliu Bobų, — tarė Egas; taip sakydamas jis, žinoma, neklydo, ir aš supratau, kad iš jo išpešti, kur dabar yra ta iškimšta pabaisa, man nepavyks.

— Rytoj Naujųjų metų išvakarės, — pasakiau.

— Kas? — nesuprato Egas.

— Naujųjų metų išvakarės! — pakartojau. — Rengiam pobūvį.

— Kur? — paklausė jis.

— Čia, „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje.

— Kuriame kambaryje? — pasidomėjo Egas.

— Pagrindiniame. Didžiajame. Restorane, kvailiuk.

— Tai šitame kambaryje pobūvio nebus, — padarė išvadą Egas.

Vargu ar mūsų kambaryje, primėtytame Ego drabužių, būtų pakakę vietos pobūviui, bet aš garsiai to nepasakiau. Jau beveik miegojau, kai Egas vėl prabilo.

— Kaip išdžiovinti šlapią daiktą? — paklausė jis.

Ir aš tuoj pat įsivaizdavau, kokia galėtų būti Bėdos būklė, — kai jis galai žino kiek valandų išbuvo atviroje šiukšlių statinėje, per lietų ir pūgą.

— O kas ten per šlapias daiktas, Egai? — pasidomėjau.

— Plaukai, — tarė jis. — Kaip išdžiovinti plaukus?

— Kalbi apie savo plaukus, Egai?

— Kieno nors plaukus, — pasakė Egas. — Daug plaukų. Daugiau negu mano.

— Na, manau, kad plaukų džiovintuvu, — patariau.

— Tokiu daiktu, kokį turi Franė? — pasitikslino Egas.

— Mama irgi turi, — pasakiau.

— Aha, — tarė Egas, — bet Franės didesnis. Turbūt ir karštesnis.

— Tai tau reikia išdžiovinti daug plaukų, a? — paklausiau.

— Ką? — surėkė Egas. Bet aš supratau, jog neverta kartoti to klausimo; Ego kurtumas buvo ypatingas tuo, kad Egas dažnai neišgirsdavo, ko nenorėdavo girdėti.

Iš ryto žiūrėjau, kaip jis nusivelka pižamą, po kuria dar vilkėjo dieną dėvimais drabužiais, — taip ir miegojo.

— Gerai, kai esi viskam pasirengęs, ar ne, Egai? — šyptelėjau.

— Kam? — nustebo jis. — Šiandien į mokyklą nereikia — dar atostogos.

— Tai kodėl nenusirengi, kai eini miegoti? — paklausiau, bet jis nuleido tai negirdomis, rausėsi visokių drabužių krūvose. — Ko ieškai? — pasidomėjau. — Juk tu jau apsirengęs. — Bet pajutęs, kad iš jo šaipausi, Egas išvis nebekreipdavo į mane dėmesio.

— Pasimatysim per pobūvį, — tarė jis.

Egui patiko „Naujojo Hampšyro“ viešbutis; gal netgi labiau negu tėčiui, nes tėtis labiausiai žavėjosi pačiu sumanymu turėti viešbutį; tiesą sakant, atrodė, kad tėtis kasdien vis labiau abejoja šio rizikingo žingsnio sėkme. Egui patiko visi kambariai, laiptinės, didžiulė tuščia buvusios mergaičių mokyklos erdvė. Tėtis suprato, kad mūsų viešbutis pernelyg dažnai būna tuščias, bet Egas dėl to nesijaudino.

Kartais, eidami pusryčiauti, svečiai mums atnešdavo kokį keistą numeryje rastą daiktą.

— Kambarys tikrai švarus, — paprastai sakydavo jie, — bet kažkas, matyt, paliko... šitą.

Dešinė guminio kaubojaus ranka; susiraukšlėjusi, plėvėta džiovintos rupūžės koja. Lošiamoji korta — būgnų valetas pagražintu veidu; kryžių penkakė su skersai užkeverzotu žodžiu „Fui“. Kojinytė, į kurią įdėti šeši stiklo rutuliukai. O „4G“ spintoje kabėjo drabužiai (Ego beisbolo uniforma su prisegtu policininko ženkleliu).

Naujųjų metų išvakarėse prasidėjo atodrėkis — Elioto parką apgaubė rūkas, vakarykštis sniegas tirpo ir jau buvo matyti pilkšvas prieš savaitę iškritusio sniego sluoksnis.

— Kur buvai šį rytą, Džoniuk? — paklausė manęs Ronda Rei, kai mes restorane ruošėmės Naujųjų metų sutikimo pobūviui.

— Juk nelijo, — pasakiau.

Žinojau, jog tai nekoks pasiteisinimas, — žinojo ir ji. Vargu ar buvo galima sakyti, kad aš neištikimas Rondai, — tiesiog neturėjau su kuo jos išduoti, — tačiau nuolat svajodavau apie kitą, įsivaizduojamą merginą, gal Franės amžiaus. Net prašiau Franės, kad ji sutartų man pasimatymą su kuria nors iš savo draugių, kurią ji rekomenduotų, nors Franė vis šnekėjo, kad jos draugės man per senos; taip sakydama ji turėjo omeny, kad joms jau šešiolika.

— Šįryt nekilnojai? — paklausė Franė. — Nebijai, kad prarasi formą?