Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Oho! — tarė Franė. — Labai įdomu, ką apie „Uraganą Doris“ pasakys Jaunėlis Džounsas.

Aš išleidau iš rankų kelias stiklines pelenines, kurias turėjau išdėlioti ant staliukų; man buvo labai įdomu, ką Jaunėlio Džounso sesuo pasakys apie mane.

— Kiek jai metų? — paklausiau Franės.

— Jeigu tau pasiseks, mažiau, — paerzino mane Franė, — jai bus maždaug dvylika.

Frankas nunešė plaušinę šluotą ir grindų šepetį į pirmame aukšte esantį valytojų sandėliuką ir ten, sandėliuke, rado Bėdos buvimo pėdsaką — gražiai išpjautą storą medinę lentą, ant kurios dar neseniai stovėjo pulti pasirengęs Bėda. Buvo matyti keturios dailiai išgręžtos skylutės ir šuns letenų žymės — tose vietose, kur Bėdos letenos buvo varžtais pritvirtintos prie lentos.

— Egai! — surėkė Frankas. — Tu, vagišiau! Egai!

Supratau, kad Egas nuėmė Bėdą nuo medinio pagrindo ir gal kaip tik dabar mėgina pakeisti jo pozą, kad senasis mūsų augintinis būtų panašesnis į tokį, kokį Egas jį prisimena.

— Gerai, kad į Ego rankas nepakliuvo Meino Valstija, — tarė Lili.

— Gerai, kad Meino Valstija nepakliuvo į Franko rankas, — pataisė ją Franė.

— Bus nedaug vietos šokiams, — atsiduso Ronda Rei. — Negalim patraukti kėdžių.

— Šoksim aplink kėdes! — optimistiškai sušuko tėtis.

— Kaip prikalti — visam gyvenimui, — sumurmėjo Franė, bet tėtis išgirdo; jis dar nebuvo pasirengęs vėl išgirsti, ką nuolat sakydavo Ajovos Bobas; kol kas dar ne. Buvo matyti, kad jam labai skaudu, paskui jis nusuko akis. Apskritai prisimenu, kad mes visi paskutinę tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt šeštųjų dieną vis sukom akis į šalį.

— Velniai griebtų, — sušnibždėjo man Franė ir atrodė — iš tikrųjų — susigėdusi.

Ronda Rei spustelėjo Franę glėbyje.

— Tau tiesiog reik dar truputį paaugt, brangute, — pasakė. — Tada pati pamatysi: suaugusieji atsigauna ne taip greit kaip vaikai.

Girdėjom Franko, šaukiančio Egą, stūgavimą laiptinėje. Pagalvojau, kad ir Frankui ne taip lengva atsigauti. Bet Frankas tam tikra prasme niekada ir nebuvo vaikas.

— Nustokit ten triukšmaut! — riktelėjo Maksas Urikas iš ketvirto aukšto.

— Ateikit ir padėkit, mums ruoštis pobūviui — abu! — sušuko tėtis.

— Vaikai! — dar subliovė Maksas.

— Ką jis žino apie vaikus? — burbtelėjo ponia Urik.

Tada paskambino Haroldas Svolou, iš Detroito. Pranešė vis dėlto nusprendęs negrįžti į Dejerį anksčiau, negu reikia; taigi mūsų pobūvyje nedalyvausiąs. Ką tik prisiminęs, jog Naujųjų išvakarės jį slegia ir viskas visada baigiasi tuo, kad jis tiesiog žiūri televizorių.

— Galiu tai daryt ir Detroite, — pasakė Haroldas. — Nėr prasmės lėktuvu skrist į Bostoną, paskui dar važiuot automobiliu su Jaunėliu Džounsu ir visa kompanija vien tam, kad pagyvenčiau jūsų juokingam viešbuty ir Naujųjų naktį žiūrėčiau televizorių.

— Mes išvis neįsijungsim televizoriaus, — tariau. — Šiaip ar taip, trukdytų ansambliui.

— Na, — galutinai nusprendė Haroldas, — tada aš nedalyvausiu. Geriau pabūsiu Detroite.

Pokalbiuose su Haroldu Svolou logikos būdavo nedaug; aš niekada nežinodavau, ką jam atsakyti.

— Užjaučiu dėl Bobo, — dar pasakė Haroldas; aš jam padėkojau ir viską persakiau kitiems.

— Nebus ir Pikčiurnos, — pranešė Franė.

Pikčiurna buvo Franės draugės Ernestinos Tak, gyvenančios Grinviče, Konektikuto valstijoje, vaikinas iš Bostono. Ernestiną visi, išskyrus Franę ir Jaunėlį Džounsą, vadino Pupule. Matyt, kadaise, gal baisią naktį, ją taip pavadino mama, ir ta pravardė, kaip sakoma, prilipo. Neatrodė, kad Ernestinai ji nepatiktų; tačiau Ernestina nesipiktino ir Jaunėlio Džounso jai sugalvota pravarde: kadangi ji turėjo nuostabias krūtis, Jaunėlis Džounsas ją vadino Pape Tak — ne tik jis, bet ir Franė. Pupulė Tak taip garbino Franę, kad būtų pakentusi bet kokį įžeidinėjimą; ir vargu ar kas nors, kaip man tada atrodė, galėjo reikšti nepasitenkinimą įžeidinėjamas Jaunėlio Džounso. Pupulė Tak buvo turtinga ir graži aštuoniolikmetė, tikrai nebloga mergina, tik ją visiems kažkodėl labai norėjosi erzinti; ji žadėjo atvažiuoti pas mus sutikti Naujųjų, nes, pasak Franės, mėgo visokius vakarėlius ir buvo vienintelė Franės draugė Dejerio mokykloje. Kaip aštuoniolikmetė, Pupulė buvo labai išprususi — Franės nuomone. Franė man sakė, jog jie susitarė, kad Jaunėlis Džounsas su seserimi, važiuojantys savo automobiliu iš Filadelfijos, Grinviče — pakeliui — paims Papę Tak, o paskui, Bostone, ir jos vaikiną Piterį Raskiną, visų vadinamą Pikčiurna. Bet, kaip pasakojo Franė, paaiškėjo, kad Pikčiurnai neleidžiama važiuoti, — nes jis per giminaičių vestuves įžeidė kažkokią tetą. Tačiau Papė nusprendė vis tiek atvykti su Jaunėliu ir jo seserimi.

— Vadinasi, bus laisva mergina — Frankui, — tarė tėtis, kaip visada geranoriškai, ir staiga stojo mirtina tyla.

— Gerai, kad nėra merginos man, — pasakė Egas.

— Egai! — surėkė Frankas, visi net pašokom. Iki tol nė vienas nematėm, kad Egas šalia mūsų, nė nepastebėjom, kada jis atėjo, bet Egas jau buvo persirengęs ir dėjosi norįs dar kai ką greitosiomis patvarkyti restorane, tarytum visą dieną būtų dirbęs drauge su mumis.

— Noriu su tavimi pasišnekėti, Egai, — tarė Frankas.

— Ką? — atseit neišgirdo Egas.

— Nešauk ant Ego! — pasakė Lili ir labai jau motiniškai nusitempė Egą į šalį. Visiems krito į akis, kad kai Egas praaugo Lili, ji pajuto norą jį globoti. Frankas nusekė paskui juos šnypšdamas kaip gyvačių lizdas.

— Žinau, kad jį turi, Egai, — šnypštė Frankas.

— Ką?

Prie čia pat, restorane, esančio tėčio Frankas nedrįso sakyti „Bėdą“, be to, nė vienas iš mūsų nebūtų jam leidęs bauginti Ego; Egas buvo saugus ir tai žinojo. Jis vilkėjo pėstininko žygio uniforma; Franė man buvo sakiusi, kad, jos manymu, Frankas irgi norėtų tokios, gal todėl ir siunta kaskart, kai tik Egas apsivelka kuria nors iš kelių savo uniformų. Tai, kad Franką taip žavi uniformos, atrodė keista, o kad jas mėgsta Egas — visiškai normalu; Frankas, be abejo, niršo ir dėl to.

Paskui Franės paklausiau, kaip Jaunėlio Džounso sesuo grįš į Filadelfiją, kai Naujieji metai jau bus sutikti ir Dejerio mokykloje prasidės pamokos. Franė lyg ir suglumo, ir aš paaiškinau, jog nemanau, kad Jaunėlis ketina parvežti seserį atgal į Filadelfiją ir iškart vėl atvažiuoti į Dejerį mokytis; juo labiau kad jam čia niekas neleistų laikyti automobilio. Tai prieštarautų mokyklos taisyklėms.

— Ji turbūt parvažiuos pati, — pasakė Franė. — Na, automobilis juk jos — bent jau manau, kad jos.

Tada aš ir suvokiau, kad Jaunėlio Džounso sesuo, jeigu jie atvažiuoja jos automobiliu, turėtų būti tokio amžiaus, kokio jau galima vairuoti.

— Jai turėtų būti mažiausiai šešiolika! — tariau Franei.

— Nebijok, — atsakė Franė. — O kiek, tavo manymu, Rondai? — dar sušnibždėjo.

Bet jau pati mintis, kad mergina vyresnė, mane baugino, ką jau kalbėti apie tai, kad ji dar ir milžiniška: didesnė, vyresnė ir kadaise išprievartauta.

— Be to, galima nuspėti, kad ji bus juodaodė, — pasakė man Franė. — O gal tau tai nė neatėjo į galvą?

— Dėl to nesijaudinu, — tariau.

— Oi, tu jaudiniesi dėl visko, — paprieštaravo Franė. — Papei Tak aštuoniolika, dėl jos tu dar ir kaip jaudiniesi, o ji irgi bus čia.

Tai buvo tiesa: Papė Tak mane viešai vadindavo „žaviu“ — kalbėdavo maloniai, bet tarytum iš aukšto. Tačiau svarbiausia ne tai; ji buvo miela, tik niekada iš tikrųjų į mane nežiūrėdavo, nebent norėdavo su manimi pajuokauti; ji man kėlė nerimą, kokį kartais kelia žmonės, niekaip neįsimenantys tavo vardo.