Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

„Uraganas Doris“ lyg ir nelabai nusivylė, kai pamatė, kad didelės minios nebus; vaikinai gal netgi dėkojo Dievui, kad į juos, tampančius savo blizgančią, pigią aparatūrą nuo vieno elektros lizdo prie kito ir kaišiojančius kištukus, spokso palyginti nedaug žmonių.

Pirmiausia išgirdau Doris Vels sakant:

— Atitrauk mikrofoną, Džeikai, nebūk toks žioplas.

Bosine gitara grojantis vaikinas (vardu Džeikas), dar vienas tepaluotas gaišena su GULF marškinėliais, susigūžė prie mikrofono, tarytum labiausiai šiame pasaulyje būtų bijojęs elektros smūgio — ir apsižioplinti. Šlykštukas Velsas kitam ansamblio muzikantui meiliai stuktelėjo kumščiu į inkstus; storulis būgnininkas, vardu Denis, oriai atlaikė tą smūgį, bet buvo matyti, kad jam skauda.

Doris Vels, moteris šiaudų geltonumo plaukais, atrodė taip, lyg būtų išsimaudžiusi kukurūzų aliejuje, o paskui — visa šlapia — apsivilkusi suknelę. Suknelė buvo lipte prilipusi prie visų jos kūno iškilumų ir lindo į visus plyšelius; ant Doris krūtinės bei kaklo raudonavo bučinių ar įkandimų („čiulpiu“, kaip sakė Franė) žymės — galėjai pamanyti, kad ji išberta; įtemptos suknelės siūlės pūpsojo nelyginant nuo smūgių botagu likę rumbai. Lūpas Doris buvo pasidažiusi tamsiai violetiniais dažais — ne tik lūpas, bet ir dantis.

— Ar norit karštos šokių muzikytės, ar lėtos, kad galėtumėt pasiglamžyt? — paklausė ji Sabrinos Džouns ir manęs. — O gal ir tokios, ir tokios?

— Ir tokios, ir tokios, — nė nemirktelėjusi atsakė Sabrina Džouns, bet aš neabejojau, kad net jeigu pasaulyje nebebus karų, bado ir kitokių pavojų, žmonės dar galės varyti vienas kitą į kapus tiesiog versdami jaustis nesmagiai. Tada susinaikinsim gal ne taip greit, bet vis tiek visiškai ir galutinai.

Praėjus keliems mėnesiams po jos bendravardžio uragano, Doris Vels pirmą kartą išgirdo Elvio Preslio dainą „Sudaužytų širdžių viešbutis“ — ir tada kaip tik gyveno viešbutyje. Sabrinai ir man ji pasakojo, jog tai buvo tarytum apreiškimas.

— Suprantat? — šnekėjo Doris. — Buvau susimetus su tokiu vyruku, ir kaip tik viešbuty, kai per radiją pasigirdo ta daina. Ta daina man pasakė, kaip turiu jaustis, — paaiškino. — Tai buvo maždaug prieš pusmetį, — pridūrė. — Nuo tada labai pasikeičiau.

Galvojau apie vyruką, kuris buvo susimetęs su Doris Vels, kai ji sulaukė to apreiškimo; kur jis dabar? Ar jis nuo tada pasikeitė?

Doris Vels dainavo tik Elvio Preslio dainas; kur galėjo, įvardį „jis“ keitė į „ji“ (ir atvirkščiai); dėl tokių improvizacijų ir dėl to, kad ji, pasak Jaunėlio Džounso, pasirodė esanti „ne negrė“, klausytis jos buvo beveik neįmanoma.

Norėdamas susitaikinti su seserimi, Jaunėlis Džounsas pakvietė Sabriną pirmo šokio; prisimenu, kad skambėjo daina „Mažute, pažaiskim namus“ ir Šlykštukas Velsas savo elektrine gitara keliskart nustelbė motinos balsą.

— Dieve mano, — baisėjosi tėtis. — Ir kiek mes jiems mokam?

— Nesvarbu, — tarė mama. — Užtat visi kaip reikiant pasilinksmins.

Vargu ar galėjom to tikėtis, nors atrodė, kad Egui tikrai linksma; jis vilkėjo toga, buvo su mamos akiniais nuo saulės ir visaip vengė Franko, kuris jo tykojo ryškiai apšviesto restorano ploto pakrašty, tarp tuščių staliukų ir kėdžių, neabejotinai kažką niurnėdamas sau panosėje iš pasibjaurėjimo.

Pasakiau Pupulei Tak, jog labai gailiuosi, kad pavadinau ją Pape, — kad man tiesiog išsprūdo.

— Viskas gerai, Džonai, — tarė ji, dėdamasi abejinga — arba dar blogiau: gal ji tikrai buvo man abejinga.

Lili pakvietė mane šokti, bet aš nedrįsau; paskui pakvietė Ronda Rei, tada jau nedrįsau atsisakyti. Lili turbūt įsižeidė ir atsisakė šokti su galantiškai ją pakvietusiu tėčiu. Ronda Rei įnirtingai sukiojo ir tampė mane po aikštelę.

— Žinau, kad tavęs netenku, — pasakė. — Noriu tau patarti: kai rengiesi ką nors palikti, pirmiausia pasakyk tam žmogui, kurį palieki.

Tikėjausi, kad mus perskirs Franė, bet Ronda, sukdamasi ratu, nusitempė mane prie Jaunėlio ir Sabrinos, kurie jau ginčijosi.

— Keičiamės! — linksmai sušuko Ronda ir pasigriebė Jaunėlį.

„Uraganas Doris“ — niekad nepamiršiu tos padrikų garsų kakofonijos — tarytum perjungė pavarą, Doris šaižiu balsu uždainavo mums „Myliu tave todėl“ — lėtą dainą, tinkamą šokti apsikabinus, — ir aš šokau visas drebėdamas tvirtose Sabrinos Džouns rankose.

— Tau neblogai sekasi, — tarė ji. — Kodėl nekabini tos Tak — sesers draugės? — paklausė. — Ji maždaug tavo amžiaus.

— Jai aštuoniolika, — atsakiau, — be to, aš nemoku kabinti.

Norėjau Sabrinai pasakyti, kad nors mano santykiai su Ronda Rei ir lytiniai, aš beveik nieko neišmokau. Su Ronda apsieidavau be įžangos; seksas būdavo greitas ir grynai kūniškas, bet Ronda nesileisdavo bučiuojama į lūpas. „Taip ir plinta baisiausi mikrobai, — tikino mane Ronda. — Per burnas .“

— Aš net nemoku bučiuotis, — prisipažinau Sabrinai Džouns, kurią, regis, suglumino toks, jos supratimu, su niekuo nesusijęs mano pasakymas.

Franė, kuriai nepatiko, kaip Ronda Rei šoka lėtą šokį su Jaunėliu, priėjusi juos perskyrė, ir aš sulaikiau kvapą — tikėdamasis, kad Ronda nepasuks prie manęs.

— Atsipalaiduok, — tarė Sabrina Džouns. — Tu kaip styga.

— Atsiprašau, — murmtelėjau.

— Niekad neatsiprašinėk, kai bendrauji su moterimis, — pasakė Sabrina. — Na, jei nori prie ko nors prieiti.

— Prie ko nors prieiti? — nesupratau.

— Ne tik prie bučinių, — paaiškino Sabrina.

— Aš neprieinu ir prie bučinių, — pasiskundžiau.

— Tai nesunku, — tarė Sabrina. — Kad prieitum prie bučinių, turi tik elgtis taip, lyg mokėtum bučiuotis: tada kuri nors mergina tikrai leisis bučiuojama.

— Bet aš nemoku.

— Tai nesunku, — vėl tarė Sabrina. — Tik reikia pasipraktikuoti.

— Neturiu su kuo praktikuotis, — pasakiau — tačiau tą akimirką pagalvojau apie Franę.

— Pamėgink su Pupule Tak, — juokdamasi sušnibždėjo Sabrina.

— Bet turėčiau atrodyti taip, lyg žinočiau, kaip tai daroma, — tariau. — O aš taip neatrodau.

— Vėl grįžom prie to paties, — juokėsi Sabrina. — Aš per sena, kad leisčiau tau praktikuotis su manimi. Iš to nebūtų nieko gero nei tau, nei man.

Ronda Rei besisukinėdama po šokių aikštelę pastebėjo už tuščių staliukų stypsantį Franką, bet Frankas paspruko jai nespėjus pakviesti jo šokti. Ego restorane nebebuvo, taigi Frankas turbūt tik laukė kokios nors dingsties, kad galėtų eiti ir priremti Egą, kur niekas nemato. Lili stojiškai šoko su vienu iš mūsų tėvų bičiulių, ponu Metsonu, kuris, deja, buvo aukštas vyriškis, — kita vertus, net jei būtų buvęs žemaūgis, Lili vis tiek būtų atrodęs per aukštas. Žiūrėdamas, kaip jie šoka, galėjai pamanyti, jog tai kažkoks nevykęs gyvūnų cirko numeris.

Tėtis šoko su ponia Metson, o mama stovėjo prie baro ir kalbėjosi su senu pažįstamu, trenerio Bobo sugėrovu, ateinančiu į „Naujojo Hampšyro“ viešbutį kone kiekvieną vakarą; jis buvo pavarde Mertonas, lentpjūvės meistras. Mertonas — stambus, gerai įmitęs šlubas vyriškis stipriomis, patinusiomis rankomis — nelabai įdėmiai klausėsi, ką šneka mano motina; jo veide buvo galima įžvelgti liūdesį, kad nėra Ajovos Bobo, o iš akių, įsmeigtų į Doris Vels, nesunku suprasti, kad, jo manymu, mums nederėjo samdyti ansamblio taip greit po galutinio Bobo atsistatydinimo.

— Įvairovė, — sušnibždėjo man į ausį Sabrina Džouns. — Štai tau bučiavimosi paslaptis, — pridūrė.