Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

„Myliu tave dėl šimto tūkstančių priežasčių!“ — suokė Doris Vels.

Grįžo Egas, apsivilkęs didžiulio viščiuko kostiumu; paskui vėl kažkur pradingo. Buvo matyti, kad Pupulė Tak nuobodžiauja, bet nesiryžta perskirti Jaunėlio su Frane. Be to, ji buvo, pasak Franės, tokia išprususi, kad tiesiog nežinojo, apie ką kalbėti su Ronda Rei, kuri prie baro susiplakė kokteilį. Virtuvės tarpduryje mačiau žiopsantį Maksą Uriką.

— Švelnus kandžiojimas, ir dar šiek tiek liežuvio, — mokė mane Sabrina Džouns, — bet svarbiausia, kad lūpos judėtų.

— Nori išgerti? — paklausiau. — Na, tu gi suaugusi. Tėtis sniege, prie užpakalinių durų, pastatė dėžę alaus — mums, vaikams. Sakė, kad negali mums leisti gerti prie baro, bet tau juk galima.

— Parodyk, kur tos užpakalinės durys, — tarė Sabrina Džouns. — Išgersiu su tavimi alaus. Tik nesuįžūlėk.

Išėjom iš šokių aikštelės — kaip tik laiku, kad praleistume trankų Doris Vels perėjimą prie „Man nusispjaut, kad nešviečia saulė“. Tos dainos tempas paskatino Pupulę Tak trumpam perimti iš Franės Jaunėlį. Suniurusi Ronda palydėjo mane akimis.

Mudu su Sabrina išgąsdinom Franką, sisiojusį ant šiukšlių statinių prie užpakalinių durų. Frankas — kaip visada nerangus — apsimetė, kad tik rodo mums, kur padėta alaus dėžė.

— Turi atidariklį, Frankai? — paklausiau, bet Frankas jau buvo pradingęs miglotame Elioto parke — niūriame rūke, kuris žiemą pas mus beveik ir neišsisklaidydavo.

Mudu su Sabrina atsidarėm alaus butelius vestibiulyje, prie registratūros stalo, kur Frankas buvo įkalęs vinį ir ant ilgos virvutės visam laikui pakabinęs atidariklį; juo atsidarydavo pepsikolos buteliukus, kai budėdavo prie telefono. Nevykusiai sėsdamasis šalia Sabrinos, ant lagamino su Jaunėlio žieminiais drabužiais, alumi apliejau Pupulės Tak bagažą.

— Galėtum pelnyti Pupulės palankumą, — tarė Sabrina, — pasisiūlydamas užnešti į jos kambarį visus šituos lagaminus.

— O kur tavo lagaminai? — paklausiau Sabrinos.

— Vienai nakčiai, — pasakė ji, — aš nesipakuoju lagamino. Ir išvis gali manęs nelydėti į mano kambarį. Susirasiu pati.

— Gal vis tiek palydėsiu, — pasisiūliau.

— Na, gerai, — linktelėjo Sabrina. — Turiu pasiėmusi knygą. Kam man tas vakarėlis? — pridūrė. — Verčiau pasirengsiu ilgai kelionei atgal į Filadelfiją.

Paėjėjau su ja iki jos kambario antrame aukšte. Nė nemėginau jos „kabinti“, kaip ji sakė; šiaip ar taip, nebūčiau išdrįsęs.

— Labanakt, — sumurmėjau prie durų, ir ji užsidarė kambaryje. Bet neilgam.

— Ei, — pašaukė vėl pravėrusi duris, man dar nespėjus išeiti iš koridoriaus. — Niekada nieko nepeši, jei nemėginsi. Tu net nemėginai manęs pabučiuoti, — pridūrė.

— Atsiprašau, — murmtelėjau.

— Niekad neatsiprašinėk! — tarė Sabrina. Ji stovėjo koridoriuje, prie pat manęs, ir leidosi pabučiuojama. — Pradėsim nuo pradžios, — pasakė. — Kvapas iš tavo burnos labai malonus — tai jau šis tas. Bet liaukis tirtėjęs ir bent iš pat pradžių stenkis nesiliesti dantimis prie dantų; ir nebadyk manęs liežuviu. — Pamėginom dar kartą. — Rankas laikyk kišenėse, — paliepė Sabrina. — Nesiliesk dantimis prie dantų. Jau geriau, — pagyrė. — Netrauk rankų iš kišenių; stovėk tvirtai, ant abiejų kojų. — Staiga kažkaip pasvirau arčiau jos ir mes gana smarkiai susitrenkėm dantimis; Sabrina atsitraukdama atlošė galvą, ir kai į ją pažvelgiau, apstulbau pamatęs, kad ji rankoje laiko visą priekinių viršutinių dantų eilę. — Velnias! — suriko Sabrina. — Juk sakiau, kad nesiliestum dantimis! — Tą siaubingą akimirką pamaniau, kad išmušiau jai dantis, bet ji nusisuko ir tarė: — Nežiūrėk į mane. Čia dirbtiniai dantys. Išjunk šviesą. — Išjungiau, ir kambarys aptemo.

— Atsiprašau, — pasakiau, apimtas nevilties.

— Niekad neatsiprašinėk, — sumurmėjo Sabrina. — Mane išprievartavo.

— Taip, — tarstelėjau; iš pat pradžių žinojau, jog tai iškils į paviršių. — Franę irgi.

— Girdėjau, — pasakė Sabrina Džouns. — Bet jai vamzdžiu neišmušė dantų? Ar ne?

— Ne.

— Labiausiai siutina, kai reikia bučiuotis, kiekvieną kartą, velniai griebtų, — niršo Sabrina Džouns. — Kai tik įsijaučiu, viršutiniai ir atsikabina... arba jei koks mulkis smarkiau stukteli dantimis.

Nebeatsiprašinėjau; ištiesiau ranką, mėginau ją paliesti, bet ji mane sustabdė:

— Rankas laikyk kišenėse. — Paskui priėjo prie pat manęs ir tarė: — Aš tau padėsiu, jeigu tu padėsi man. Išmokysiu tave bučiuotis, bet turėsi man pasakyti, ką visada norėjau žinoti. Niekad nebuvau su žmogum, kurio būčiau išdrįsusi paklausti. Stengiuosi laikyti tai paslaptyje.

— Gerai, — sutikau išsigandęs — nežinodamas, su kuo sutinku.

— Noriu žinoti, ar be šitų suknistų dantų geriau, — pasakė Sabrina, — o gal bjauru? Visada maniau, kad būtų bjauru, todėl niekad nemėginau.

Ji nuėjo į vonios kambarį, o aš laukiau jos tamsoje, žiūrėdamas į duris įrėminusį šviesos ruoželį, kol šviesa vonioje užgeso ir Sabrina vėl išdygo šalia manęs.

Jos burna, šilta ir judri, buvo tarytum ola pasaulio širdyje. Liežuvis ilgas ir apvalus, dantenos kietos, bet man neskaudėjo, kai ji švelniai kandžiojosi.

— Šiek tiek mažiau lūpų, — murmėjo Sabrina, — daugiau liežuvio. Ne, ne tiek daug. Tai šlykštu! Taip, gali truputį prikąsti. Labai malonu. Rankas atgal į kišenes — aš nejuokauju. Tau patinka?

— O, taip, — sušnibždėjau.

— Tikrai? — paklausė ji. — Taip tikrai geriau?

— Giliau! — pasakiau.

Ji nusijuokė.

— Bet ir geriau! — paklausė.

— Nuostabu, — prisipažinau.

— Rankas atgal į kišenes, — paliepė Sabrina. — Neužsimiršk. Būk atidesnis. Oi!

— Atsiprašau.

— Neatsiprašinėk. Tik nekandžiok taip smarkiai. Rankas į kišenes. Nejuokauju. Nesuįžūlėk. Į kišenes!

Ir taip toliau, kol ji galiausiai pareiškė, kad aš įšventintas ir pasirengęs bendrauti su Pupule Tak — ir su visu pasauliu; tada buvau išsiųstas iš Sabrinos Džouns kambario; kadangi rankas tebelaikiau kišenėse, išeidamas atsitrenkiau į „2B“ duris.

— Ačiū! — šūktelėjau Sabrinai.

Apšviestame koridoriuje, be dantų, ji išdrįso man nusišypsoti — rausvai ruda, rausvai mėlyna šypsena, kuri atrodė daug gražiau negu tas keistas, perlamutrinis dirbtinių jos dantų spindesys.

Ji nučiulpė man lūpas, kad pabrinktų, taip man ir pasakė, ir aš jas papūtęs įėjau į „Naujojo Hampšyro“ viešbučio restoraną — jausdamas, kokia galinga mano burna, ir pasirengęs bučiuotis su Pupule Tak. Bet „Uraganas Doris“ stūgavo „Pamiršau prisiminti, kad reikia pamiršt“; Ronda Rei lyg be sąmonės kėpsojo prie baro, naujoji mamos suknelė buvo užsismaukusi iki pačios raumeningos Rondos šlaunies storumos, iš kur į mane žiūrėjo nykščio atspaudo formos mėlynė. Mertonas, tas lentpjūvės meistras, šnekučiavo su mano tėvu — supratau, kad apie Ajovos Bobą.

„Pamiršau prisiminti, kad reikia pamiršt“, — virkavo Doris Vels.

Vargšė Lili, kuri visą gyvenimą bus per maža, kad jaukiai jaustųsi vakarėliuose, — nors visada nekantriai jų lauks, — jau buvo nuėjusi miegoti. Egas, apsivilkęs paprastais drabužiais, niurksojo ant vienos iš prisuktų kėdžių; jo veidelis buvo išblyškęs, lyg jis būtų suvalgęs kažką, nuo ko jį supykino, lyg būtų iš paskutiniųjų stengęsis neužmigti iki vidurnakčio, — lyg būtų netekęs Bėdos.