Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Snarglius! — riktelėjo Doris, jau iš toli.

— Kekšė! — dar surėkė vyriškis, paskui neteko pusiausvyros ir klestelėjo į pliurzą. — Velnias, — pasakė, turbūt pats sau; manęs jis negalėjo matyti.

Tik tada atkreipiau dėmesį į tai, kaip jis apsirengęs. Juodos laisvo kirpimo kelnės ir batai, juoda juosmens juosta ir varlytė — ir baltas smokingas. Aš, žinoma, supratau, kad čia ne tas vyriškis baltu smokingu; jis neatrodė toks orus. Kad ir kur jis keliavo, kad ir iš kur grįžo, jo kelionė tikrai nebuvo egzotiška. Be to, Naujųjų metų išvakarėse — Naujojoje Anglijoje — vyriškiai paprastai nevilki baltais smokingais. Šis tipas buvo netinkamai apsirengęs, ir aš žinojau, jog ne todėl, kad būtų buvęs koks ekscentrikas, mėgstantis išsiskirti iš kitų. Dejeryje, Naujojo Hampšyro valstijoje, tokia apranga galėjo reikšti tik tai, kad tas mulkis į smokingų nuomos punktą nuėjo tada, kai visi juodi švarkai jau buvo išgraibstyti. Arba jis nežinojo, kuo mūsų mieste žiemą dėvimi šventiniai drabužiai skiriasi nuo vasarinių; jis buvo arba jaunas kvailys, grįžtantis iš vidurinės mokyklos šokių vakaro, arba šiek tiek vyresnis kvailys, grįžtantis iš vyresnių žmonių šokių (tokių pat nykių ir beprasmių kaip ir viskas, kas rengiama vidurinėse mokyklose). Šis tipas tikrai nebuvo mūsų vyriškis baltu smokingu, bet man jį priminė.

Paskui pamačiau, kad tas vyriškis išsitiesė pliurzoje po gatvės žibintu ir užmigo. Temperatūra lauke turbūt buvo nulinė.

Pagaliau pajutau, kad šią Naujųjų metų naktį kažkas vyksta; supratau, kad yra kažkoks mano dalyvavimo tikslas, kad aš ne šiaip sau čia stoviu, apimtas neaiškaus, bet kartu ir kone apčiuopiamo geismo. Pakėliau tą baltu smokingu vilkintį tipą nuo žemės ir atsinešiau į „Naujojo Hampšyro“ viešbučio vestibiulį; jį nešti buvo lengviau negu Pupulės Tak bagažą; jis daug nesvėrė, nors buvo suaugęs vyras, ne paauglys, — tiesą sakant, atrodė vyresnis už mano tėvą. Kai jį apieškojau, tikėdamasis rasti kokį nors asmens dokumentą, pamačiau, kad dėl drabužių nuomos tikrai neklydau. ČESTERIO VYRIŠKŲ DRABUŽIŲ PARDUOTUVĖS NUOSAVYBĖ — buvo parašyta etiketėje, prisiūtoje prie baltojo smokingo pamušalo. Tas vyriškis, nors iš pažiūros gana respektabilus, neturėjo piniginės, užtat turėjo sidabrines šukas.

Gal Doris Vels tamsoje jį apiplėšė, todėl jie ir rėkavo. Bet ne, pagalvojau: Doris būtų pasičiupusi ir sidabrines šukas.

Man dingtelėjo, kad galėčiau iškrėsti pokštą: paguldyčiau tą baltu smokingu vilkintį vyriškį „Naujojo Hampšyro“ viešbučio vestibiulyje, ant sofos, o anksti rytą nustebinčiau tėvus. „Naktį atėjo toks žmogus, — pasakyčiau, — tikėjosi, kad spės sušokti paskutinį šokį, bet šiek tiek pavėlavo. Jis nori pasimatyti su jumis, laukia vestibiulyje.“

Maniau, jog tai puiki mintis, bet paskui — kadangi buvau pusgirtis — pagalvojau, kad bus geriau, jei pažadinsiu Franę ir parodysiu jai tą vyriškį baltu smokingu, taikiai drybsantį ant sofos; Franė man pasakytų, jeigu jai pasirodytų, kad ta mintis niekam tikusi. Bet jai patiks, tuo neabejojau.

Pataisiau tam tipui varlytę, rankas sunėriau ant krūtinės, užsegiau vidurinę smokingo sagą, timptelėjau juosmens juostą, kad nebūtų apsipešęs. Trūko tik įdegio, juodos cigarečių dėžutės — ir balto vienstiebio burlaivio priešais „Arbutnotą prie jūros“.

Prie „Naujojo Hampšyro“ viešbučio, žinoma, nepliuškeno jūros bangos; buvo girdėti tik skystos pliurzos — stingstančio, atitirpstančio ir vėl stingstančio purvyno — žliugsėjimas Elioto parke, iš kurio sklido ne kirų klyksmas, o šunų lojimas — benamių šunų, knaisiojančių visur besimėtančias šiukšles. Tik dabar, paguldęs ant sofos tą baltu smokingu vilkintį vyriškį, pastebėjau, koks apšepęs mūsų vestibiulis, — senoji mergaičių mokyklos dvasia tebebuvo juntama šiame pastate: mokinių baimė, kad visuomenė jas atstums, laikys antrarūšėmis (vien dėl lyties), kad jos turės pernelyg anksti ištekėti ir šiaip daug kuo gyvenime nusivils. Beveik elegantiškas baltu smokingu vilkintis vyriškis čia — „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje — atrodė kaip ateivis iš kitos planetos, ir aš staiga supratau, jog nenoriu“ kad tėtis jį pamatytų.

Nubėgau į restoraną šalto vandens; Doris Vels prie baro buvo sudaužiusi stiklinę, o po vienu staliuku gulėjo labai jau keisti, nei moteriški, nei vyriški, Rondos Rei darbiniai bateliai — ji ten juos tikriausiai nusispyrė, kai ėjo šokti ir kabinti Jaunėlio Džounso.

Pagalvojau, kad jei pažadinsiu Franę, ji, ko gero, supras, kad Jaunėlis su Ronda, o tada jai juk būtų skaudu.

Pasiklausiau, ar nieko negirdėti laiptinėje, ir man vėl parūpo Pupulė Tak, — panorau pamatyti ją miegančią, — bet kai prisėdau prie vidaus telefono pulto, ji knarkė (sodriai šliurpsėdama, kaip kiaulė purvyne). Išankstinio rezervavimo žurnale neradau įrašytos nė vienos pavardės; visiškai nieko iki pat vasaros, kai turėjo atvykti tas cirkas — mus visus neabejotinai apstulbinsiantis „Frico numeris“. Smulkių pinigų dėžutė ant registratūros stalo stovėjo net neužrakinta, o ant krėslo ranktūrio Frankas, turbūt nuobodžiaudamas prie telefono, smailiuoju butelių atidariklio galu buvo išraižęs savo vardą.

Nykiame pošventiniame pirmosios Naujųjų metų dienos tvaike pajutau, jog tikrai bus geriau, jei neleisiu tėčiui pamatyti to baltu smokingu vilkinčio vyriškio. Man į galvą atėjo mintis, kad jei pavyktų tą tipą pažadinti, galėčiau paprašyti Jaunėlio Džounso, kad jį išgąsdintų, tada gal išsinešdins, — bet man būtų buvę nepatogu trukdyti Jaunėliui, kai jis su Ronda Rei.

— Ei, kelkitės! — šnipštelėjau tam baltu smokingu vilkinčiam tipui.

— Fui! — surėkė jis per miegus. — Ai! Kekšė!

— Tyliau! — piktai sušnibždėjau.

— Ik? — žagtelėjo jis. Apglėbiau jį per krūtinę ir suspaudžiau. — Ui! — sudejavo. — Dieve saugok.

— Jums nieko blogo nenutiko, — pasakiau. — Bet dabar turite išeiti.

Jis atmerkė akis ir atsisėdo.

— Koks jaunas galvažudys, — tarė. — Kur tu mane atitempei?

— Jūs ten nusmigote, lauke, — paaiškinau. — Įnešiau į vidų, kad nesušaltumėte. Bet dabar jau turite išeiti.

— Man reikia į vonią, — oriai pasakė jis.

— Susitvarkysite lauke, — tariau. — Ar galite paeiti?

— Žinoma, kad galiu paeiti, — atšovė jis. Ir jau buvo bežengiąs pro užpakalines duris, bet ant slenksčio sustojo. — Ten tamsu, — pareiškė. — Nori mane pakišti, ar ne? Kiek jų ten?

Nuvedžiau jį prie paradinių durų ir įjungiau šviesą lauke. Ta šviesa turbūt ir pažadino tėtį.

— Viso gero! — pasakiau baltu smokingu vilkinčiam vyriškiui. — Laimingų Naujųjų metų!

— Čia Elioto parkas! — pasipiktinęs sušuko jis.

— Taip, — linktelėjau.

— Vadinasi, čia tas keistas viešbutis, — padarė išvadą vyriškis baltu smokingu. — Jeigu jau viešbutis, man reikia kambario šiai nakčiai.

Man atrodė, kad bus geriau, jeigu jam nesakysiu, kad jis neturi pinigų, todėl tik tarstelėjau:

— Visi kambariai užimti. Nė vieno laisvo.

Baltu smokingu vilkintis vyriškis apžvelgė nykų vestibiulį, kurį laiką spoksojo į tuščias laiškų lentynėles ir į aptriušusių laiptų papėdėje paliktą lagaminą su Jaunėlio Džounso žieminiais drabužiais.

— Visi užimti ? — paklausė, tarytum staiga kažką suvokęs apie gyvenimą, ko pirmiau nežinojo. — Čia tai bent, — tarė. — O aš girdėjau, kad šitas viešbutis žlunga.