Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Man nebuvo malonu tai girdėti. Vėl privedžiau jį prie paradinių durų, bet jis pasilenkė, paėmė nuo grindų pašto ryšulėlį ir padavė man; paskubomis rengdamiesi pobūviui, mes tądien taip ir nepriėjom prie plyšio paradinėse duryse, pro kurį buvo metami laiškai; nepasiėmėm pašto.

Vos išėjęs pro duris, vyriškis sugrįžo atgal.

— Noriu pasikviesti taksi, — pareiškė. — Ten per daug smurto, — mostelėjo, turbūt kalbėdamas apie gyvenimą apskritai, ne apie Elioto parką — bent jau dabar, kai Doris Vels buvo jau seniai nuėjusi.

— Jūs neturite tiek pinigų, kad kviestumėtės taksi, — perspėjau.

— O, — tarė baltu smokingu vilkintis vyriškis. Ir atsisėdo ant laiptų — šaltame, ūkanotame ore. — Man reikia pagalvoti, — pasakė.

— Apie ką? — paklausiau.

— Turiu prisiminti, kur ėjau.

— Gal namo? — mėginau padėti, bet vyriškis tik mostelėjo ranka sau virš galvos.

Jis galvojo. Aš peržvelgiau gautą paštą. Įprastos sąskaitos ir — kaip visada — nė vieno nepažįstamų žmonių, prašančių rezervuoti jiems kambarius, laiško. Tik vienas vokas išsiskyrė iš kitų. Aplipdytas gražiais užsienietiškais pašto ženklais; Osterreich — buvo parašyta ant tų ženklų, ir dar kažkas, ko nesupratau. Tas laiškas atėjo iš Vienos ir buvo labai keistai adresuotas mano tėvui:

Vinui Bėriui

Harvardo absolventui

194? laidos

JAV

Laiškas keliavo ilgai, kol pasiekė mano tėvą, bet galiausiai tarp pašto darbuotojų, matyt, atsirado kažkas, kas žinojo, kur yra Harvardas. Tėtis vėliau sakydavo, jog tai, kad jis gavo tą laišką, buvo apčiuopiamiausia jo studijų Harvarde nauda; jeigu jis būtų mokęsis ne tokiame garsiame universitete, to laiško jam niekas nebūtų pristatęs. „Vien dėl to labai gaila, — burbėdavo Franė, — kad jis nepasirinko kurio nors kito, ne tokio garsaus universiteto.“

Bet buvusių Harvardo studentų tinklas, žinoma, platus ir veiksmingas. Mano tėvo vardo, pavardės ir tos nuorodos — „194? laidos“ — pakako, kad būtų išsiaiškinta, kelintais metais jis baigė universitetą (1946) ir koks dabar jo adresas.

— Kas ten darosi? — išgirdau tėčio balsą; jis šaukė stovėdamas laiptų aikštelėje, išėjęs iš antrame aukšte esančio mūsų šeimos buto.

— Nieko! — atsakiau, koja judindamas ant laiptų, priešais mane, sėdintį girtuoklį, nes jis atrodė vėl beužmiegąs.

— Kodėl lauke dega šviesa? — paklausė tėtis.

— Nagi, eikite! — paraginau baltu smokingu vilkintį vyriškį.

— Buvo malonu su tavimi susipažinti! — širdingai tarė jis. — Tai aš jau bėgsiu!

— Gerai, gerai, — sušnibždėjau.

Tačiau vyriškis tik nulipo laiptais žemyn ir ant apatinės pakopos vėl susimąstė.

— Su kuo ten kalbiesi? — pasidomėjo tėtis.

— Su niekuo! Čia tik kažkoks girtuoklis! — atsakiau.

— Dieve mano, — tarė tėtis. — Girtuoklis juk ne niekas!

— Aš susitvarkysiu! — šūktelėjau.

— Palauk, tuoj apsirengsiu, — tarė tėtis. — Dieve mano.

— Nagi, eikite! — surėkiau baltu smokingu vilkinčiam vyriškiui.

— Viso gero! Viso gero! — šaukė jis, linksmai mojuodamas man nuo apatinės „Naujojo Hampšyro“ viešbučio laiptų pakopos. — Puikiai praleidau laiką!

Tą laišką, žinoma, atsiuntė Froidas. Iškart tai supratau ir norėjau pirma pažiūrėti, ką jis ten rašo, tik paskui parodyti tėčiui. Norėjau aptarti tą laišką su Frane — ir netgi su mama — prieš atiduodamas tėčiui. Bet neturėjau tam laiko. Laiškas buvo trumpas ir dalykiškas.

JEI GAVAI ŠITĄ LAIŠKĄ, VADINASI, STUDIJAVAI HARVARDE, KAIP MAN IR ŽADĖJAI (rašė Froidas). ESI GERAS VAIKINAS!

— Labanakt! Telaimina tave Dievas! — sušuko baltu smokingu vilkintis vyriškis. Bet paėjo tik iki apšviesto ploto pakraščio; ten, kur prasidėjo tamsus Elioto parkas, sustojo ir vėl pamojavo.

Išjungiau šviesą, kad tėtis, jei ateis, nepastebėtų to šventiškai apsirengusio vaiduoklio.

— Nieko nematau! — pasiskundė nusilakėlis, ir aš vėl uždegiau lauko žibintą.

— Dink iš čia, arba iškaršiu tau kailį! — riktelėjau.

— Taip tai jau negerai, — išgirdau šaukiant tėtį.

— Labanakt! Telaimina Dievas jus visus! — sušuko baltu smokingu vilkintis vyriškis; jis tebestovėjo apšviestame plote, kai dar kartą išjungiau šviesą, bet šįsyk nebereiškė nepasitenkinimo. Tamsoje baigiau skaityti Froido laišką.

PAGALIAU TURIU PROTINGĄ MEŠKĄ (rašė Froidas). DABAR VISAI KAS KITA. TURĖJAU GERĄ VIEŠBUTĮ, BET PASENAU. ŠITAS VIEŠBUTIS DAR GALĖTŲ BŪTI PUIKUS, JEIGU JUDU SU MERI ATVYKTUMĖTE IR MAN PADĖTUMĖTE JĮ PRIŽIŪRĖTI. TURIU PROTINGĄ MEŠKĄ, BET MAN DAR REIKIA IR PROTINGO VAIKINO IŠ HARVARDO, TOKIO KAIP TU!

Tėtis kaip viesulas įlėkė į apšepusį „Naujojo Hampšyro“ viešbučio vestibiulį; kadangi avėjo šlepetėmis, vos nesuklupo ant pasipainiojusio alaus butelio ir nuspyrė jį į šalį, jo chalatas plaikstėsi pro atviras duris pučiančiame vėjyje.

— Jau nuėjo, — pasakiau tėčiui. — Kažkoks girtuoklis.

Bet tėtis spragtelėjo elektros jungiklį, uždegė šviesą lauke, — ir ten, apšviesto ploto pakrašty, mojavo baltu smokingu vilkintis vyriškis.

— Viso gero! — viltingai šaukė. — Viso gero! Sėkmės! Viso gero!

Tas vaizdas buvo pribloškiantis: baltu smokingu vilkintis vyriškis žingtelėjo iš šviesos rato ir pradingo, tarytum išplaukė į jūrą, o mano tėvas spoksojo į tamsą jam pavymui.

— Ei! — šūktelėjo tėtis. — Ei! Sugrįžkite! Kur jūs?

— Viso gero! Sėkmės! Viso gero! — atsklido baltu smokingu vilkinčio vyriškio balsas, ir tėtis, tik su šlepetėmis ir chalatu, stovėjo stebeilydamas į tamsą, kol sužvarbo nuo vėjo; tik tada, visas drebantis, leidosi įtempiamas į vidų.

Kaip visiems pasakotojams, man buvo suteikta galia užbaigti tą istoriją, ir tikrai galėjau tai padaryti. Bet aš nesunaikinau Froido laiško; aš padaviau jį tėčiui, kai jis prieš akis tebematė tą baltu smokingu vilkintį vyriškį. Padaviau tėčiui Froido laišką — kaip kiekvienas pasakotojas, daugmaž žinodamas, kur mes visi keliausim.

7 Bėda vėl puola

Sabrina Džouns, kuri išmokė mane bučiuotis, — kurios gilios ir judrios burnos niekada nepamiršiu, — rado žmogų, sugebėjusį atskleisti jos išimamų dantų paslaptį; ji ištekėjo už vieno iš tos firmos, kurioje dirbo sekretore, teisininkų ir pagimdė tris sveikus vaikus („Bumbt, bumbt, bumbt“, kaip sakė Franė).

Pupulė Tak, kuri nualpo dėdamasi gaubtuką, — kurios nuostabios krūtys ir šiuolaikiškos manieros man vėliau nebedarė tokio įspūdžio kaip tada, tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt šeštaisiais, — išliko gyva po netikėto susitikimo su Bėda; tiesą sakant, girdėjau (visai neseniai), kad ji iki šiol netekėjusi ir vis dar mėgsta visokius vakarėlius.

O toks Frederikas Vorteris, keturiasdešimt vienerių metų, gal tik metro ir dvidešimt dviejų centimetrų ūgio, mūsų šeimai geriau žinomas kaip Fricas, — to cirko, „Frico numerio“, iš anksto užsisakiusio kambarius vasarai, kurios mes, apimti smalsumo ir baimės, nekantriai laukėm, savininkas, — tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt septintųjų žiemą iš tėčio nusipirko pirmąjį „Naujojo Hampšyro“ viešbutį.

— Šuns kaina, galvą guldau, — šnekėjo Franė.

Bet mes, vaikai, taip ir nesužinojom, už kiek tėtis pardavė „Naujojo Hampšyro“ viešbutį; kadangi tik „Frico numeris“ ir buvo iš anksto užsisakęs kambarius penkiasdešimt septintųjų vasarai, tėtis pirmiausia parašė Fricui — įspėjo mažąjį cirko karalių, kad mūsų šeima persikelia į Vieną.