Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Atrodo kaip „Monopolio“ lenta, — pasakė Lili.

Matėm katedras, muziejus, rotušę, universitetą, parlamento rūmus.

— Įdomu, kur trainiojasi gaujos, — tarė Jaunėlis Džounsas, tyrinėdamas miesto planą drauge su mumis.

— Gaujos? — nesuprato Egas. — Kas?

— Kieti vyrukai, — paaiškino jam Jaunėlis Džounsas. — Su pistoletais ir peiliais, biče.

— Gaujos, — pakartojo Lili, ir visi įsistebeilijom į žemėlapį, tarsi jame galėjo būti pažymėti tamsiausi skersgatviai.

— Ten juk Europa , — pasipiktinęs burbtelėjo Frankas. — Gal ten nėra gaujų.

— Bet čia juk miestas, ar ne? — tarė Jaunėlis Džounsas.

Tačiau man tas miestas, kurį mačiau žemėlapyje, atrodė tarytum žaislinis — su gražiomis lankytinomis vietomis ir daugybe žalių plotelių, kur gamta sutvarkyta taip, kad būtų malonu.

— Tikriausiai parkuose, — pasakė Franė ir prikando apatinę lūpą. — Gaujos trainiojasi parkuose.

— Velniai griebtų, — tariau.

— Nebus ten jokių gaujų! — sušuko Frankas. — Ten daug muzikos! Ir pyragaičių! Ten žmonės vis lankstosi ir kitaip rengiasi!

Nustebę sužiurom į jį, bet žinojom, kad jis kaip reikiant visko prisiskaitęs apie Vieną; Frankas pirmas pasičiupdavo knygas, kurias tėtis nešė ir nešė į namus.

— Pyragaičių ir muzikos, ir žmonės vis lankstosi, Frankai? — paklausė Franė. — Ar taip ten viskas ir yra?

Lili, žiūrėdama per didinamąjį stiklą, toliau tyrinėjo žemėlapį, lyg ant popieriaus būtų galėję staiga atgyti miniatiūriniai žmonės: besilankstantys, apsirengę kitaip negu mes, arba susibūrę į gaujas.

— Na, — pasakė Franė, — aišku bent jau tai, kad juodukų gaujų ten nebus. — Franė vis dar pyko ant Jaunėlio Džounso, permiegojusio su Ronda Rei.

— Po velnių, — nusikeikė Jaunėlis. — Jūs geriau tikėkitės, kad ten bus juodukų gaujų. Juodukų gaujos — pačios geriausios. Baltų jų gaujos turi visokių nevisavertiškumo kompleksų, — paaiškino. — Nėra nieko blogiau už gaują, turinčią nevisavertiškumo kompleksą.

— Ką? — nesuprato Egas. Jis, be abejo, pamanė, kad nevisavertiškumo kompleksas — kažkoks ginklas; man, beje, atrodo, kad kartais taip ir yra.

— Na, manau, kad ten gyventi bus malonu, — niauriai pasakė Frankas.

— Taip, bus malonu, — linktelėjo Lili, nė kiek nejuokaudama, kaip ir Frankas.

— Aš neįsivaizduoju, — labai rimtai tarė Egas. — Neįsivaizduoju, todėl ir nežinau, kaip ten kas bus.

— Viskas bus gerai, — pareiškė Franė. — Nemanau, kad nuostabu, bet viskas bus gerai.

Atrodė, kad kaip tik Franę labiausiai paveikė filosofiška Ajovos Bobo pažiūra į gyvenimą, kurios dabar iš esmės laikėsi ir tėtis. Tai buvo keista, nes Franė dažnai pašiepdavo tėtį — ir ypač jo ateities planus. Tačiau kai Franę išprievartavo, tėtis jai pasakė, — man buvo sunku tuo patikėti! — kad kai jam kas nors baisiai nepasiseka, jis stengiasi pats save įtikinti, jog tai buvo laimingiausia jo gyvenimo diena. „Gal čia laimingiausia tavo gyvenimo diena“, — tada pasakė Franei tėtis; aš stebėjausi matydamas, kad toks atvirkštinis mąstymas jai tarytum padeda. Ji kaip papūga kartojo ir kitas keistokai skambančias tėčio frazes. „Tai tik vienas nereikšmingas įvykis tarp daugelio kitų“, — nugirdau ją sakant — Frankui, kai jis mirtinai išgąsdino Ajovos Bobą. O kitą kartą girdėjau, kaip tėtis, kalbėdamas apie Čiperį Davą, pareiškė: „Jo gyvenimas turbūt labai nelaimingas.“ Ir Franė jam pritarė!

Jaučiau, kad aš daug labiau nerimauju dėl persikėlimo į Vieną negu Franė; visada iškart pajusdavau, jei tik Franė į ką nors reaguodavo ne visai taip pat kaip aš, — nes man buvo svarbu nenutolti nuo jos.

Visi žinojom, kad mamai tas sumanymas atrodo beprotiškas, tačiau niekaip negalėjom jos priversti stoti prieš tėtį, nors ir labai stengėmės.

— Mes nesuprasim kalbos, — pasakė mamai Lili.

— Ko? — sušuko Egas.

— Kalbos! — pakartojo Lili. — Vienoje visi kalba vokiškai.

— Lankysite mokyklą, kur visi dalykai dėstomi angliškai, — tarė mama.

— Tokioje mokykloje bus keistų mokinių, — pareiškiau. — Ten mokysis vien svetimšaliai.

— Mes būsim svetimšaliai, — priminė man Franė.

— Angliškoje mokykloje, — kalbėjau, — bus daugybė visokių niekur nepritampančių tipų.

— Ir žmonių iš vyriausybės, — pridūrė Frankas. — Diplomatai ir ambasadoriai ten leidžia savo vaikus. Visi mokiniai ten bus trenkti.

— Trenktesni negu Dejerio mokykloje, Frankai? — paklausė Franė.

— Pala! — įsikišo Jaunėlis Džounsas. — Juk ne tas pats, ar šiaip trenkti, ar trenkti svetimšaliai.

Franė tik gūžtelėjo pečiais; mama irgi.

— Mes ir toliau būsim šeima. Daugiausia laiko jūs praleisite šeimoje — kaip ir dabar, — pasakė mama.

Tai, matyt, patiko visiems. Mes vėl įknibom į tėčio iš bibliotekos atneštas knygas bei kelionių biuro brošiūras. Ir dar kartą perskaitėm trumpus, bet džiaugsmingus Froido laiškelius:

GERAI, KAD ATVYKSTAT! ATSIVEŽKIT VISUS VAIKUS IR GYVŪNUS! DAUG VIETOS. MIESTO CENTRE. DAUG GERŲ PARDUOTUVIŲ MERGAITĖMS (KIEK MERGAIČIŲ?) IR PARKŲ, KUR GALIMA PAŽAISTI, BERNIUKAMS IR GYVŪNAMS. ATSIVEŽKIT PINIGŲ. REIKIA DAUG KĄ. ATNAUJINTI — JEI PADĖSIT. MEŠKA JUMS PATIKS. SU PROTINGA MEŠKA VISAI KAS KITA. DABAR GALĖSIM DIRBT SU AMERIKIEČIAIS. KAI PEREISIM PRIE GERESNĖS KLIENTŪROS, TURĖSIM VIEŠBUTĮ, KURIUO GALĖSIM DIDŽIUOTIS. TIKIUOSI, JŪS VIS DAR GERAI KALBAT ANGLIŠKAI. CHA, CHA! GERIAUSIA BŪTŲ PASIMOKYT VOKIŠKAI, SUPRANTAT? ŽINOKIT, PERNAKT STEBUKLAS NEĮVYKS, BET PER PORĄ NAKTŲ NET MEŠKA GALI TAPT KARALIENE. CHA, CHA! AŠ PASENAU — TAI BUVO BLOGIAUSIA. DABAR VISKAS MUMS BUS GERAI. DABAR TIEMS PRAKEIKTIEMS ŠUNSNUKIAMS IR SUŠIKTIEMS NACIAMS PARODYSIM, KAS YRA GERAS VIEŠBUTIS! TIKIUOSI, VAIKAI NEPERŠALS, IR NEPAMIRŠKIT PASKIEPYT GYVŪNŲ.

Kadangi vienintelis mūsų gyvūnas buvo Bėda, — kuriam reikėjo pagalbos, bet tikrai ne skiepų, — mes pagalvojom, kad gal Froidas mano, jog Erlas dar gyvas.

— Žinoma, kad ne, — pasakė tėtis. — Jis kalba apskritai, tiesiog nori patarti.

— Žiūrėk, kad Bėda būtų paskiepytas, Frankai, — šyptelėjo Franė, bet Frankas jau nebe taip jaudinosi dėl Bėdos; kartais jį jau galėdavom paerzinti, kalbėdami apie iškamšos restauravimą, ir atrodė, kad Frankas nuoširdžiai stengiasi pakeisti Bėdos pozą — padaryti jį linksmą — Egui. Mums, žinoma, niekas neleido stebėti didžiosios šuns transformacijos, tačiau matydavom, kad pats Frankas iš biologijos laboratorijos grįžta linksmai nusiteikęs, ir tikėjomės, kad šį kartą Bėda bus „gražus“.

Tėtis perskaitė knygą apie austrų antisemitizmą ir ėmė galvoti, ar Froidas nesuklydo pavadindamas savo viešbutį „Gasthaus Freud“; iš to, ką skaitė, tėtis taip ir nesuprato, ar Vienos gyventojams patinka tas kitas Froidas. Be to, jam buvo įdomu, kas tie „prakeikti šunsnukiai ir sušikti naciai“.

— O aš vis galvoju, kiek Froidui metų, — tarė mama.

Juodu nusprendė, kad jei tūkstantis devyni šimtai trisdešimt devintaisiais Froidas buvo įpusėjęs ar netgi bebaigiąs penktą dešimtį, tai dabar jam turėtų būti tik kokie šešiasdešimt penkeri. Bet mama sakė, kad jis jai pasirodė senesnis. Ji turėjo omenyje jo laiškus.

SVEIKI! ŠOVĖ MINTIS: KAIP MANOT, AR NEBŪTŲ GERIAU KIEKVIENAME AUKŠTE APSIRIBOTI TIK TAM TIKRA VEIKLA? GAL KETVIRTAME AUKŠTE GALĖTŲ BŪTI VIENOKIE KLIENTAI, O PUSRŪSYJE KITOKIE? MANOT, KAD BŪTŲ KEBLU SKIRSTYTI? DABAR DIENOS IR NAKTIES KLIENTŲ INTERESAI SKIRTINGI — NENORIU SAKYT „NESUDERINAMI“. CHA, CHA! VISKAS PASIKEIS, KAI REKONSTRUOSIM. IR KAI JIE ČIA NUSTOS KASINĖT GATVĘ. SAKO, DAR KELETAS METŲ, IR VISKAS BUS ATSTATYTA PO KARO. PALAUKIT, PAMATYSIT MEŠKĄ: NE TIK PROTINGA, BET IR JAUNAI KOKIA MES BŪSIM KOMANDA! KAS ČIA PER KLAUSIMAS: „AR FROIDAS TIKRAI MĖGSTAMAS VARDAS VIENOJ?“ TAI TU MOKEISI HARVARDE ARNE??!! CHA, CHA!