Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Po tokio beveik dvi valandas trukusio „mokslinio“ tyrinėjimo Brukneris nesusivaldė. Jis čiupo Šuberto galvą ir laikė glėbyje, kol buvo paprašytas ją atiduoti. Taigi paskutinis Šubertą lietė Brukneris. Tokia istorija Frankui negalėjo nepatikti, ir jis niršo dėl to, kad nebuvo jos skaitęs.

— Vėl Brukneris, — ramiai atsakė į mano klausimą mama, ir mudu su Frane nustebom, kad ji žino; visada manėm, kad mama nežino nieko, ir staiga paaiškėjo, kad ji žino viską. Na, dėl Vienos, tai mes supratom, kad ji slapta mokėsi; tikriausiai todėl, kad jautė, jog tėtis nepasirengęs.

— Kokios smulkmenos! — sušuko Frankas, kai jam papasakojom apie tą nutikimą. — Iš tikrųjų, kokios smulkmenos!

— Visa pasaulio istorija — vien smulkmenos, — tarė tėtis, vėl primindamas mums Ajovos Bobą.

Bet paprastai pats Frankas ir leisdavosi į visokias smulkmenas, — bent jau kai kalbėdavom apie Vieną, jis susinervindavo, jei kas nors jį pranokdavo. Jo kambarys buvo pilnas piešinių — uniformuotų kareivių portretų: aptemptomis rausvomis kelnėmis ir gražiai prigulusiais skaisčiai mėlynais švarkais pasipuošusių husarų ir Tirolio šaulių karininkų tamsiai žaliomis uniformomis. Tūkstantis devyniašimtaisiais Paryžiuje surengtoje pasaulinėje parodoje Austrija laimėjo gražiausios uniformos prizą (už artileristų uniformą); taigi Franko žavėjimasis Vienos fin de siecle mūsų nestebino. Nerimą kėlė tik tai, kad fin de siecle buvo vienintelis laikotarpis, kurį Frankas gerai išstudijavo — ir apie kurį skaitė mums. Visa kita jo taip nedomino.

— Viena nebus tokia, kokią matėm tame filme, „Majerlinge“, dėl Dievo meilės, — pašnibždomis pasakė man Franė, kai kilnojau štangą. — Dabar tai jau tikrai ne.

— Kas ištobulino dainą — kaip muzikos žanrą? — paklausiau. — Bet jo barzda buvo išplikusi, nes jis susinervinęs pešiodavo plaukus kuokštais.

— Hugas Volfas, Šikniau, — atsakė Franė. — Matai? Viena jau nebe tokia.

SVEIKI!

Mums rašė Froidas.

PRAŠĖT AUKŠTŲ PLANO? NA, TIKIUOS, KAD SUPRANTU, KĄ TURIT OMENY. RYTŲ IR VAKARŲ SANTYKIŲ APŽVALGOS ŽURNALAS UŽIMA ANTRĄ AUKŠTĄ, JIE TEN DIENĄ DIRBA SAVO KABINETUOSE, O Į TREČIĄ AUKŠTĄ ĮLEIDAU PROSTITUTES, NES JOS VIRŠ TŲ KABINETŲ, SUPRANTAT, KURIUOSE NAKTIMIS NIEKO NEBŪNA. TAIGI NIEKAS NESISKUNDŽIA (DAŽNIAUSIAI). CHA, CHA! PIRMAS AUKŠTAS MŪSŲ — NA, MEŠKOS IR MANO — IR JŪSŲ, VISŲ, KAI ATKELIAUSIT. TAIGI KETVIRTAS IR PENKTAS AUKŠTAS LIEKA SVEČIAMS, KAI JŲ TURIM. KODĖL KLAUSIAT? GAL KĄ NORS SUGALVOJOT? PROSTITUTĖS SAKO, KAD REIKIA LIFTO, BET JOS TIEK DAUG KARTŲ KURSUOJA. CHA, CHA! KĄ TURIT OMENY, KIEK MAN METŲ? MAŽDAUG ŠIMTAS! BET ČIA, VIENOJ, ŽMONĖS SAKO GERIAU. MES SAKOM: „AŠ DAR RAMIAI PRAEINU PRO ATDARUS LANGUS.“ ČIA TOKS SENAS JUOKAS. KADAISE GYVENO GATVĖS KLOUNAS, KURĮ VISI VADINO PELIŲ KARALIUM: JIS DRESAVO GRAUŽIKUS, SUDARINĖDAVO HOROSKOPUS, MOKĖJO PAVAIZDUOTI NAPOLEONĄ IR PRIVERSDAVO ŠUNIS PERSTI PAGAL KOMANDĄ. VIENĄ NAKTĮ JIS IŠŠOKO PRO LANGĄ SU VISAIS SAVO GYVULĖLIAIS, SUDĖTAIS Į DĖŽĘ. ANT TOS DĖŽĖS BUVO PARAŠYTA: „GYVENIMAS — RIMTAS DALYKAS, BET MENAS — PRAMOGA!“ GIRDĖJAU, KAD JO LAIDOTUVĖS BUVO TARSI KOKS VAKARĖLIS. NUSIŽUDĖ GATVĖS ARTISTAS. NIEKAS JO NEŠELPĖ, BET STAIGA VISI PASIGEDO. KAS DABAR PRIVERS ŠUNIS MUZIKUOTI, KAS ŠOKDINS PELES? MEŠKA IRGI ŽINO: REIKIA DAUG PASTANGŲ IR DIDELIO TALENTO, KAD GYVENIMAS BŪTŲ NE TOKS RIMTAS. TAI ŽINO IR PROSTITUTĖS.

— Prostitutės? — tarė mama.

— Ką? — nesuprato Egas.

— Kekšės? — paklausė Franė.

— Tame viešbutyje yra kekšių? — susidomėjo Lili.

„Ir kas gi čia nauja?“ — pagalvojau, bet Maksas Urikas, turbūt prisiminęs, kad niekur nekeliauja, atrodė dar niūresnis negu paprastai; Ronda Rei tik gūžtelėjo pečiais.

— Meilužės! — tarė Frankas.

— Dieve mano, — pasakė tėtis. — Jeigu jų ten yra, tiesiog išvarysim.

Wo bleibt die alte Zei t

Und die Gemūtlichkeit?

Frankas vaikščiojo po kambarį dainuodamas.

Kur dingo anos dienos?

Kur Gemūtlichkeit 10 ?

Tą dainelę „Majerlinge“ dainavo Bratfišas; Bratfišas buvo kronprinco Rudolfo vežėjas — grėsmingai atrodantis patvirkėlis su botagu.

Wo bleibt die alte Zeit?

Pfirt di Gott, mein schones Wien!

Frankas nesiliovė dainavęs. Bratfišas tą dainelę traukė po to, kai Rudolfas nužudė savo meilužę ir paskui pats išsitaškė smegenis.

Kur dingo anos dienos?

Sudie, mano gražioji Viena!

SVEIKI!

Mums vėl rašė Froidas.

DĖL PROSTITUČIŲ NESIJAUDINKIT. JOS ČIA DIRBA LEGALIAI. TAI TIK VERSLAS. O TĄ RYTŲ IR VAKARŲ SANTYKIŲ ŠUTVĘ TAI REIKIA STEBĖT. JŲ RAŠOMOSIOS MAŠINĖLĖS NERVINA MEŠKĄ. JIE AMŽINAI SKUNDŽIASI IR UŽIMA TELEFONUS. PRAKEIKTA POLITIKA, PRAKEIKTI INTELEKTUALAI, PRAKEIKTOS INTRIGOS.

— Intrigos? — sunerimo mama.

— Čia kažkas ne taip, gal dėl kalbos, — tarė tėtis. — Froidas nelabai moka angliškai.

— Pasakykit bent vieno antisemito, kurio vardu Vienoje pavadinta aikštė, visa Platz, vardą ir pavardę, — pateikė klausimą Frankas. — Bent vieno.

— Jėzus! Frankai! — pasipiktino tėtis.

— Ne, ne Jėzus, — papurtė galvą Frankas.

— Daktaras Karlas Liugeris, — pasakė mama — tokiu nuobodulio kupinu balsu, kad mudu su Frane net šiurptelėjom.

— Labai gerai, — tarė Frankas, sužavėtas jos žinių.

— Kas manė, jog visa Viena iš kailio neriasi, kad nuslėptų seksualinę tikrovę? — paklausė mama.

— Froidas? — spėjo Frankas.

— Ne mūsų Froidas, — pasakė Franė.

Bet kaip tik mūsų Froidas mums rašė:

VISA VIENA IŠ KAILIO NERIASI, KAD NUSLĖPTŲ SEKSUALINĘ TIKROVĘ. TODĖL PROSTITUCIJA PAS MUS LEGALI. TODĖL MUMS IR REIKIA MEŠKŲ. TAI VISKAS, KĄ GALIU PASAKYTI!

Vieną rytą buvau su Ronda Rei, nuvargęs galvojau apie tai, kaip Arturas Šnicleris per maždaug vienuolika mėnesių išdulkino Žanetą Heger keturis šimtus šešiasdešimt keturis kartus, ir staiga Ronda manęs paklausė:

— Ką jis turi omeny sakydamas, kad ji „legali“... prostitucija legali... ką jis tuo nori pasakyti?

— Kad tai neprieštarauja įstatymams, — paaiškinau. — Vienoje įstatymai, matyt, leidžia užsiimti prostitucija.

Ronda ilgai tylėjo; paskui nerangiai išlindo iš po manęs.

— O čia legali? — paklausė; mačiau, kad nejuokauja. Atrodė išsigandusi.

— „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje viskas legalu! — pasakiau, kaip būtų pasakęs Ajovos Bobas.

— Ne, čia! — pyktelėjo Ronda. — Amerikoje. Ar tai legalu?

— Ne, — atsakiau. — Naujojo Hampšyro valstijoje tikrai ne.

— Ne? — sušuko Ronda. — Tai prieštarauja įstatymams ? Tikrai? — spygtelėjo.

— Na, bet vis tiek kartais būna... — sumurmėjau.

— Kodėl? — rėkė Ronda. — Kodėl įstatymai to neleidžia?

— Nežinau, — atsakiau.

— Gal tu jau eik, — tarė ji. — Iškeliauji į Vieną ir palieki mane čia ? — pridūrė, išstumdama mane pro duris. — Geriau jau eik.

— Kas dvejus metus tapė freską ir pavadino ją Schweinsdreck ? — per pusryčius paklausė mane Frankas. Schweinsdreck reiškia „kiaulės šūdas“.

— Dieve mano, Frankai, dabar pusryčiaujam, — pasakiau.

— Gustavas Klimtas, — tarė Frankas, labai patenkintas savimi.

Taip praėjo tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt septintųjų žiema: aš vis dar kilnojau sunkumus, bet stengiausi nepadauginti bananų; lankiausi pas Rondą, bet svajojau apie didingąjį miestą; dėjausi į galvą netaisyklinguosius veiksmažodžius ir kerinčias istorijos smulkmenas; mėginau įsivaizduoti tą cirką, „Frico numerį“, ir viešbutį, kuris vadinosi „Gasthaus Freud“. Mūsų mama atrodė pavargusi, bet kaip visada palaikė tėtį; juodu vis dažniau lankėsi senajame „3E“, kur jiems tikriausiai būdavo lengviau išspręsti visus ginčus. Urikai pasidarė kažkokie nepatiklūs, pernelyg atsargūs, nes jie, be abejo, jautėsi išduoti — palikti „tam neūžaugai“, kaip sakydavo Maksas, kai šalia nebūdavo Lili. Ir štai vieną ankstyvo pavasario rytą, kai žemė Elioto parke dar buvo ne visai atšilusi, bet jau klampi, Ronda Rei nepaėmė iš manęs pinigų, nors manęs paties neatsisakė.