Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Bėdą? — paklausė Egas, įdėmiai žiūrėdamas iš po antklodės.

— Čiagi Bėda, Egai, — pasakiau. — Gražus, ar ne?

Egas atsargiai nusišypsojo kvailai atrodančiam šuniui.

— Tikrai gražus, — tarė tėtis, dabar jau patenkintas.

— Jis šypsosi ! — džiaugėsi Egas.

Į kambarį įėjo Lili ir apsikabino Bėdą; paskui atsisėdusi nugara atsirėmė į tupintį šunį.

— Žiūrėk, Egai, — pasakė, — į jį galima atsiremti.

Tada į kambarį išdidžiai įžengė Frankas.

— Tiesiog nuostabu, Frankai, — pagyriau.

— Tikrai labai gražus, — pritarė man Lili.

— Puikiai padirbėjai, sūnau, — pasakė tėtis; Frankas spindėte spindėjo iš pasididžiavimo.

Galiausiai atskubėjo Franė ir prabilo dar neįėjusi į kambarį.

— Tikrai, Frankas toks kinkadrebys, — skundėsi. — Galima pamanyt, kad moko mane vadelioti! — Staiga ji pamatė Bėdą. — Oho! — sušuko.

Kodėl mes visi nutilę laukėm, ką pasakys Franė? Nors jai dar nebuvo nė šešiolikos, visa mūsų šeima į ją žiūrėjo kaip į didžiausią autoritetą, turintį teisę tarti lemiamą žodį. Franė apėjo aplink Bėdą, tarytum apuostė jį, nelyginant kitas šuo. Paskui viena ranka apkabino Franką per pečius ir jis visas įsitempė, laukdamas jos nuosprendžio.

— Pelių Karalius sukūrė suknistą šedevrą, — paskelbė Franė; nerimastingame Franko veide šmėstelėjo mėšlungiška šypsena. — Frankai, — nuoširdžiai pasakė jam Franė, — tau išties pavyko, Frankai. Čia tikrai Bėda.

Ji pritūpė ir pamylavo šunį, kaip myluodavo seniau: apkabino jo galvą ir pakasė užausius. Tai matydamas Egas visai nurimo ir taip pat ėmė nesivaržydamas glėbesčiuoti Bėdą.

— Automobilyje tu tikras šiknius, Frankai, — pasakė Franė, — bet čia tai padirbėjai kaip reikiant.

Atrodė, kad Frankas tuoj nualps arba šiaip susmuks iš laimės; visi sušnekom, tapšnojom Frankui per nugarą, čiupinėjom ir glostėm Bėdą — visi, išskyrus mamą, kaip staiga pastebėjom; mama stovėjo prie lango ir žiūrėjo į Elioto parką.

— Frane... — tarė ji.

— Ką? — atsiliepė Franė.

— Daugiau, Frane, parke šitaip nevažinėsi, — pasakė mama, — supratai?

— Gerai, — linktelėjo Franė.

— Eik prie užpakalinių durų, dabar pat, — paliepė mama, — ir paprašyk Makso, kad tau parodytų, kur laistymo žarna. Atsinešk kelis kibirus karšto, muilino vandens. Nuplausi visą tą purvą nuo automobilio, kol nepridžiūvo.

— Gerai, — vėl linktelėjo Franė.

— Tik pažiūrėk į parką, — atsiduso mama. — Suniokojai dygstančią žolę.

— Atsiprašau, — sumurmėjo Franė.

— Lili... — tarė mama, tebežiūrėdama pro langą; Franei ji nieko nebesakė.

— Ką? — atsiliepė Lili.

— Tavo kambarys, Lili. Kaip manai, ką galima pasakyti apie tavo kambarį?

— A, — suprato Lili. — Ten baisi netvarka.

— Tokia netvarka ten visą savaitę, — tarė mama. — Būk gera, šiandien neišeik iš savo kambario, kol neapsitvarkysi.

Pastebėjau, kad tėtis tyliai išslinko, drauge su Lili, — o Franė nuėjo plauti automobilio. Frankas atrodė apstulbęs, kad taip greitai baigėsi jo triumfas. Jam turbūt nesinorėjo palikti atkurto Bėdos.

— Frankai... — tarė mama.

— Ką? — atsiliepė Frankas.

— Dabar, kai jau baigei gražinti Bėdą, gal ir tu apsikuopsi savo kambaryje? — paklausė mama.

— A, žinoma, — linktelėjo Frankas.

— Man labai gaila, Frankai, — dar pasakė mama.

— Labai gaila? — nesuprato Frankas.

— Labai gaila, bet man Bėda nepatinka, Frankai, — tarė mama.

— Nepatinka? — nustebo Frankas.

— Ne. Todėl, kad jis negyvas, Frankai, — paaiškino mama. — Atrodo labai tikroviškai, Frankai, bet vis tiek negyvas, o manęs tokie negyvi daiktai nežavi.

— Labai gaila, — sumurmėjo Frankas.

— Dievuliau švenčiausias! — nesusilaikiau.

— O tu... — kreipėsi mama į mane. — Kaip tu šneki?! Baisu klausytis! Juo labiau kad gyveni viename kambaryje su septynmečiu broliu. Man jau įgriso tie tavo „sušiktas“ tas ir „sušiktas“ anas, — šnekėjo mama. — Čia tau ne koks futbolininkų persirengimo kambarys.

— Ne, — tarstelėjau ir pamačiau, kad Franko nebėra; Pelių Karalius išspūdino.

— Egai... — tarė mama, nuleisdama balsą.

— Ką? — atsiliepė Egas.

— Bėdai negalima išeiti iš tavo kambario, Egai, — pasakė mama. — Man nepatinka, kai mane gąsdina, — pridūrė, — todėl, jei Bėda išeis iš šito kambario... jei pamatysiu jį kur nors kitur, ne čia, kur tikiuosi pamatyti... tada jau viskas, jo išvis nebebus.

— Gerai, — nesiginčijo Egas. — Bet galėsiu jį pasiimti į Vieną? Na, kai jau skrisim... Bėda galės skristi su mumis?

— Manau, kad jis turės skristi, — atsakė mama. Jos balsas skambėjo taip, lyg ji jau būtų nuolankiai su viskuo susitaikiusi, kaip mano sapne, kai mama pasakė: „Daugiau jokių meškų“ — ir nuplaukė tolyn baltuoju burlaiviu.

— Dievuliau aukštielninkas! — sušuko Jaunėlis Džounsas, pamatęs Bėdą, tupintį ant Ego lovos, su vienu iš mamos šalikų, apvyniotu aplink pečius, ir su Ego beisbolo kepuraite ant galvos.

Franė atsivedė Jaunėlį, norėdama jam parodyti Franko stebuklą. Drauge su Jaunėliu atėjo ir Haroldas Svolou, bet jis kažkur nuklydo; antrame aukšte ne ten pasuko ir, užuot iš karto užėjęs į mūsų butą, klaidžiojo po viešbutį. Aš sėdėjau prie rašomojo stalo, mėginau mokytis — rengiausi vokiečių kalbos egzaminui ir stengiausi neprašyti Franko pagalbos. Franė su Jaunėliu Džounsu išėjo ieškoti Haroldo, o Egas nusprendė, kad Bėdai tokia apranga netinka; jis nurengė šunį ir pradėjo viską iš naujo.

Kaip tik tada Haroldas Svolou rado mūsų kambarį ir pravėręs duris pažvelgė į Egą ir mane — ir į nurengtą Bėdą, tupintį ant Ego lovos. Haroldas anksčiau nebuvo matęs Bėdos, — nei gyvo, nei mirusio, — todėl dabar iš tarpdurio pašaukė šunį:

— Eikš, šuniuk! Eik šen! Nagi!

Bėda šypsojosi Haroldui, labai norėjo pavizginti uodegą, bet nė nekrustelėjo.

— Nagi! Eik šen, šuniuk! — šaukė Haroldas. — Geras šuo, gražus šuniukas!

— Jam negalima išeiti iš šito kambario, — pasakė Haroldui Egas.

— A! — tarė Haroldas ir įspūdingai užvertė akis, žiūrėdamas į mane. — Na, tai jis labai gerai dresuotas. Nė nekrusteli, ar ne?

Palydėjau Haroldą Svolou į restoraną, kur jo ieškojo Jaunėlis su Frane; nemačiau jokio reikalo Haroldui sakyti, kad Bėda negyvas.

— Ten tavo broliukas? — paklausė manęs Haroldas, turėdamas omeny Egą.

— Aha, — atsakiau.

— Ir jūsų šuo labai mielas, — tarė Haroldas.

— Velniai griebtų! — nusikeikė Jaunėlis Džounsas — vėliau, kai mudu stovėjom prie sporto salės, kurią Dejerio mokykla Jaunėlio išleistuvių savaitgaliui išpuošė kaip kokį parlamento pastatą. — Velniai griebtų! Man tikrai neramu dėl Franės.

— Kodėl? — paklausiau.

— Ji dėl kažko nervinasi, — tarė Jaunėlis. — Nenori su manim sugult. Net atsisveikinimui, ar panašiai. Nė kartelio! Kartais man atrodo, kad ji manim nepasitiki.

— Na, — pasakiau, — Franei, žinai, tik šešiolika.

— Jai jau seniai šešiolika, supranti. Norėčiau, kad su ja pašnekėtum, — paprašė Jaunėlis.

— Aš? — nustebau. — Ir ką turėčiau sakyti?

— Būtų gerai, jei paklaustum, kodėl ji nenori su manim sugult, — tarė Jaunėlis Džounsas.