Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Velniai griebtų! — nusikeikiau, bet vis dėlto pateikiau Franei tą klausimą — vėliau, kai Dejerio mokykla ištuštėjo, Jaunėlis Džounsas išvažiavo namo (kad per vasarą įgautų reikiamą formą ir paskui galėtų žaisti futbolą Pensilvanijoje), kai senieji mokyklos pastatai ir ypač tas per mišką vedantis takas, kuriuo vaikščiojo futbolininkai, mudviem su Frane vis primindavo tai, kas nutiko (kaip mums atrodė) prieš daugelį metų. — Kodėl nė karto nesugulei su Jaunėliu Džounsu? — paklausiau.

— Man tik šešiolika, Džonai, — atsakė Franė.

— Na, tau jau seniai šešiolika, supranti, — pasakiau, pats nelabai suprasdamas, ką tai galėtų reikšti. Franė, žinoma, gūžtelėjo pečiais.

— Pagalvok, — tarė ji. — Jaunėlį aš dar pamatysiu; susirašinėsiu su juo, ir panašiai. Mes ir toliau būsim draugai. Na, ir kada nors, kai būsiu vyresnė, jeigu iš tikrųjų tebebūsim draugai, aš gal taip ir padarysiu: sugulsiu su juo. Nenorėčiau, kad tai jau būtų praeitis.

— Kodėl negali su juo sugulti du kartus ? — paklausiau.

— Nieko tu nesupratai, — pasakė Franė.

Man dingtelėjo, jog tai gal susiję su anuo išprievartavimu, bet Franė visada kiaurai permatydavo mano mintis.

— Ne, mažiau, — tarė ji. — Su išprievartavimu tai nesusiję. Su kuo nors sugulti — visai kas kita... na, jei tai ką nors reiškia. Dabar aš tiesiog nežinau, ką tai reikš — su Jaunėliu. Kol kas dar nežinau. Be to... — Franė garsiai atsiduso ir kiek patylėjo. — Be to, — vėl prabilo, — na, nesakau, kad turiu daug patirties, bet man atrodo, kad kai tik kas nors — ar keli žmonės — tavimi šitaip pasinaudoja, tai paskui iš jų nebegauni jokios žinios.

Pagalvojau, kad dabar tai ji jau tikrai kalba apie išprievartavimą; visai suglumau.

— Ką turi omeny, Frane? — paklausiau.

Ji vėl kurį laiką tylėjo, prikandusi apatinę lūpą. Paskui tarė:

— Keista, kad negavau jokios žinios — nė žodelio — iš Čiperio Davo. Ar gali įsivaizduoti? — paklausė. — Per visą šį laiką... nė žodelio.

Dabar man galvoje išvis viskas susimaišė. Nejaugi ji manė, kad jis kada nors dar susisieks su ja? Nebesumojau, ką čia reikėtų sakyti, todėl kvailai pajuokavau:

— Na, tu jam turbūt irgi nerašei, Frane.

— Rašiau, du kartus, — pasakė Franė. — Manau, jog to pakanka.

— Pakanka?! — sublioviau. — Kurių galų išvis reikėjo jam rašyti?!

Ji tarytum nustebo.

— Na, papasakojau, kaip gyvenu, ką veikiu, — tarė. Aš, netekęs žado, spoksojau į ją, ir ji nusuko akis. — Buvau jį įsimylėjusi, Džonai, — sušnibždėjo.

— Čiperis Davas tave išprievartavo, Frane, — pasakiau. — Davas, ir Česteris Pulaskis, ir Lenis Mecas. Tai buvo grupinis išprievartavimas.

— Manai, kad pamiršau? — atšovė Franė. — Kalbu apie Čiperį Davą, — paaiškino. — Tik apie jį.

— Jis tave išprievartavo, — priminiau.

— Buvau jį įsimylėjusi, — neatsigręždama pasakė Franė. — Tu nesupranti. Buvau įsimylėjusi, o gal ir dabar tebesu, — prisipažino. — Na, — linksmai pridūrė, — ar norėtum tai pasakyti Jaunėliui? Gal manai, kad aš pati turėčiau jam pasakyti? — paklausė. — Manai, kad Jaunėliui tai patiktų?

— Ne, — sumurmėjau.

— Ne, aš irgi manau, kad ne, — tarė ji. — Taigi nusprendžiau, kad — tokiomis aplinkybėmis — bus geriau, jei su juo nesugulsiu. Pritari? — paklausė.

— Pritariu, — linktelėjau, bet man labai norėjosi Franei pasakyti, kad Čiperis Davas jos tikrai nemylėjo.

— Nesakyk, — tarė ji. — Nesakyk, kad jis manęs nemylėjo. Turbūt ir pati suprantu. Bet žinai ką? — pridūrė. — Gal kada nors Čiperis Davas mane įsimylės. Ir žinai, kas tada bus? — paklausė.

— Ne, — atsakiau.

— Gal, jeigu taip nutiks, jeigu jis mane įsimylės, gal tada aš jo jau nebemylėsiu. Tada aš jam parodysiu, ar ne? — paklausė Franė. Aš tik spoksojau į ją; jai iš tikrųjų, kaip sakė Jaunėlis Džounsas, jau seniai buvo šešiolika.

Staiga pajutau, jog mes visi negalim sulaukti dienos, kada keliausim į Vieną, jog mums visiems reikia laiko, kad dar paaugtume ir pasidarytume protingesni (jeigu tai iš tikrųjų susiję). Dabar suprantu, jog tikėjausi, progai pasitaikius, galėsiąs jei ne pralenkti Franę, tai bent jau su ja susilyginti, ir maniau, jog tam man reikia naujo viešbučio.

Staiga man atėjo į galvą, kad gal ir Franė apie Vieną mąsto taip pat kaip aš: nori pasinaudoti ja, kad taptų gudresnė ir ištvermingesnė ir kad (kaip nors) pakankamai subręstų, kad galėtų gyventi pasaulyje, kurio nei ji, nei aš nesuprantam.

— Ramiai praeik pro atdarus langus. — Tik tai aš jai tada tegalėjau pasakyti. Mudu žiūrėjom į dygia žole apaugusią treniruočių aikštę ir žinojom, kad rudenį toje aikštėje bus matyti futbolo batų kapliukų įspaustos duobutės, ji bus išarta keliais ir išdraskyta nagais, bet šį rudenį mūsų Dejeryje nebebus, nebegalėsim žiūrėti į tą aikštę arba nuo jos nusisukti. Visa tai — ar kažkas panašaus — vyks kažkur kitur, ir mes tai stebėsim, arba dalyvausim, kad ir kas tai būtų.

Paėmiau Franę už rankos ir mes nuėjom tolyn taku, kuriuo vaikščiojo futbolininkai; tik akimirką stabtelėjom toje nepamirštamoje vietoje, kur pasukdavom į tankmę, kur augo paparčiai; mums nereikėjo ten eiti ir į juos žiūrėti.

— Viso gero, — sušnibždėjo Franė tai šventai ir prakeiktai vietai.

Aš spustelėjau Franei ranką — ji man irgi, paskui ji ištraukė savo plaštaką iš mano delno ir mes, grįždami į „Naujojo Hampšyro“ viešbutį, stengėmės kalbėtis tik vokiškai. Juk netrukus tai bus mūsų naujoji kalba, o mes ne kažin kaip ja šnekam. Abu žinojom, jog turim geriau ją išmokti, kad nebūtume priklausomi nuo Franko.

Kai grįžom į Elioto parką, Frankas gedulingai važinėjo tarp medžių.

— Nori pasimokyt? — paklausė jis Franės. Ji gūžtelėjo pečiais, ir mama juos abu kažkur išsiuntė — Franė vairavo, o Frankas šalia jos krūpčiojo ir meldėsi.

Tą vakarą, kai jau norėjau gulti, pamačiau, kad Egas į mano lovą paguldė Bėdą, apvilktą mano bėgiojimo drabužiais. Iškėlęs Bėdą iš lovos — ir rankiodamas nuo paklodės Bėdos plaukus — pajutau, kad man išlakstė visi miegai. Nulipau žemyn, į restoraną ir barą, paskaityti. Ten radau Maksą Uriką, prisėdusį išgerti ant vienos iš prisuktų kėdžių.

— Kiek kartų Šnicleris patvarkė tą Žanetą, kad ir kokia ten jos pavardė? — paklausė manęs Maksas.

— Keturis šimtus šešiasdešimt keturis, — atsakiau.

— Čia tai bent! — sušuko Maksas.

Kai Maksas klupinėdamas užlipo į viršų gulti, aš sėdėjau ir klausiausi, kaip ponia Urik dėlioja į vietas visokias keptuves. Rondos Rei nemačiau; gal ji buvo kur nors išėjusi — arba užsidariusi savo kambaryje. Koks skirtumas? Lauke buvo pernelyg tamsu, kad eičiau bėgioti, — ir štangos negalėjau kilnoti, nes Franė jau miegojo. Kadangi Bėda buvo priteršęs man lovą, nusprendžiau dar paskaityti. Knygoje buvo rašoma apie tūkstantis devyni šimtai aštuonioliktųjų gripą — apie visus įžymius ir neįžymius žmones, kuriuos nušlavė ta epidemija. Tai, ko gero, buvo vienas iš liūdniausių Vienos istorijos laikotarpių. Mirė Gustavas Klimtas, kadaise savo kūrinį pavadinęs „kiaulės šūdu“; jis buvo Šylės mokytojas. Mirė Šylės žmona, vardu Edita, o paskui ir pats Šylė, dar labai jaunas. Perskaičiau visą knygos skyrių apie tai, kokius paveikslus Šylė būtų galėjęs nutapyti, jeigu jo nebūtų pasiglemžęs gripas. Man jau piršosi miglota mintis, kad visa knyga yra apie tai, kokia būtų galėjusi būti Viena, jei ne tas į miestą atslinkęs gripas, kai mane pažadino Lili.