Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Kodėl miegi ne savo kambaryje? — paklausė Lili, ir aš jai pasakiau apie Bėdą.

— O aš negaliu užmigti, nes neįsivaizduoju, koks ten bus mano kambarys, — tarė Lili. Aš pradėjau jai pasakoti apie tūkstantis devyni šimtai aštuonioliktųjų gripą, bet ji nesusidomėjo. — Man neramu, — prisipažino Lili. — Neramu dėl to smurto.

— Kokio smurto? — nesupratau.

— Froido viešbutyje, — pasakė Lili. — Ten bus daug smurto.

— Kodėl, Lili? — paklausiau.

— Sekso ir smurto, — tarė Lili.

— Turi omeny tas kekšes? — pasitikslinau.

— Tą jų atmosferų, — paaiškino Lili, tokia dailutė, atsisėdusi ant vienos iš prisuktų kėdžių ir vos pastebimai linguodama; Lili kojytės grindų, žinoma, nesiekė.

— Kekšyno atmosferą? — paklausiau.

— Tą sekso ir smurto atmosferą, — atsakė Lili. — Bent jau man taip atrodo. Visas tas miestas... Na, kad ir Rudolfas... nužudė savo draugę, paskui nusižudė ir pats.

— Tai nutiko praėjusiame amžiuje, Lili, — priminiau.

— O tas vyras, kuris išdulkino tą moterį keturis šimtus šešiasdešimt keturis kartus... — baisėjosi Lili.

— Šnicleris, — pasakiau. — Beveik prieš šimtą metų, Lili.

— Dabar viskas turbūt dar blogiau, — tarė Lili. — Juk daug kas pablogėjo.

Supratau, kad čia tikriausiai Franko žodžiai.

— Ir dar tas gripas, — pridūrė Lili, — ir karai. Ir vengrai.

— Revoliucija? — paklausiau. — Tai buvo pernai, Lili.

— Ir dar prievartavimai rusų sektoriuje, — šnekėjo Lili. — Franę vėl išprievartaus. Arba mane... jei mane pagaus kas nors, kas bus pakankamai mažas.

— Okupacija jau baigėsi, — pasakiau.

— Ta smurto atmosfera, — nenurimo Lili. — Visas tas užslopintas seksualumas.

— Čia jau kitas Froidas, Lili, — tariau.

— Ir ką ten darys ta meška? — paklausė Lili. — Viešbutis, pilnas kekšių, meškų ir šnipų.

— Ne šnipų, Lili, — paprieštaravau. Žinojau, kad ji turi omeny tuos Rytų ir Vakarų santykių apžvalgininkus. — Manau, jie tik šiaip intelektualai, — pridūriau, bet neatrodė, kad tai būtų ją nuraminę; ji papurtė galvą.

— Nekenčiu smurto, — pasakė Lili. — O Viena tvoskia smurtu. — Galėjai pamanyti, kad Lili ištyrinėjo turistinį žemėlapį ir surado visus užkampius, kur trainiojasi Jaunėlio Džounso „gaujos“. — Visas tas miestas skleidžia smurtą. Tiesiog spinduliuoja, — įsikarščiavo Lili; atrodė, kad ji burnoje jaučia tų žodžių skonį: tvoskia, skleidžia, spinduliuoja. — Ir pats šitas sumanymas ten persikelti kupinas smurto, tiesiog šiurpina, — tarė Lili, visa drebėdama. Jos keliukai prisispaudė prie prisuktos kėdės, plonos kojytės įnirtingai švysčiojo į priekį ir atgal, lyg vėduodamos grindis.

Jai buvo tik vienuolika, ir aš nesupratau, kur ji prisirankiojo tokių žodžių, kokius vartoja, ir kodėl jos vaizduotė atrodo labiau subrendusi negu ji pati. Kodėl mūsų šeimoje moterys arba išmintingos, kaip mama, arba joms „jau seniai šešiolika“, kaip Jaunėlis Džounsas pasakė apie Franę, arba mažos ir švelnios, bet ne pagal amžių protingos, kaip Lili? Kodėl joms atiteko visas protas? — stebėjausi, galvodamas apie tėtį; nors abiem — ir mamai, ir tėčiui — buvo trisdešimt septyneri, tėtis man atrodė dešimčia metų jaunesnis — „ir dešimčia metų kvailesnis“, kaip sakė Franė. O koks aš? — susimąsčiau, nes bendraudamas su Frane — ir netgi su Lili — imdavau baimintis, kad man visada bus penkiolika. Ir Egas buvo labai jau nesubrendęs — septynerių metų, o elgėsi kaip penkiametis mažylis. O Frankas buvo Frankas, Pelių Karalius, galintis prikelti šunis iš numirusių, gerai išmokti svetimą kalbą ir išpešti asmeninės naudos iš istorijos keistybių; bet nors jo gabumai buvo akivaizdūs, aš jaučiau, kad — daugeliu kitų atžvilgių — Franko protas kaip keturmečio vaiko.

Lili sėdėjo nuleidusi galvą, mataruodama kojytėmis.

— Man patinka „Naujojo Hampšyro“ viešbutis, — tarė ji. — Tiesą sakant, labai patinka; nenoriu iš čia išvykti, — pridūrė, ir jos akyse, kaip ir galima buvo numanyti, sublizgo ašaros. Aš ją apkabinau ir paėmiau ant rankų; būčiau galėjęs kilnoti Lili kad ir visą vasarą. Nunešiau ją į jos kambarį.

— Pamėgink galvoti kitaip, — pasakiau. — Mes tiesiog persikraustom į kitą „Naujojo Hampšyro“ viešbutį, Lili. Viskas bus kaip ir čia, tik kitoje šalyje.

Bet Lili verkė ir verkė.

— Geriau pasilikčiau čia, su tuo cirku, „Frico numeriu“, — raudojo. — Geriau pasilikčiau su jais, nors net nežinau, kokius numerius jie rodo!

Mes, be abejo, greitai sužinojom, kokius numerius jie rodo. Pernelyg greitai. Tada, vasarą, dar nebuvom susipakavę daiktų, — dar net nebuvom užsisakę lėktuvų bilietų, — kai pas mus vėl apsilankė keturiasdešimt vienerių metų, gal tik metro ir dvidešimt dviejų centimetrų ūgio Frederikas (Fricas) Vorteris. Reikėjo pasirašyti kažkokius dokumentus, be to, keletas kitų „Frico numerio“ artistų norėjo apžiūrėti savo būsimus namus.

Vieną rytą, kai Egas dar miegojo šalia Bėdos, aš pro langą žvilgtelėjau į Elioto parką. Iš pradžių nepastebėjau nieko keisto; keli vyrai ir moterys lipo iš „Folksvageno“ mikroautobuso. Jie visi buvo maždaug vienodo ūgio. Pagalvojau, kad mes, šiaip ar taip, viešbučio dar neuždarėm, taigi čia turbūt klientai. Paskui man toptelėjo, kad ten juk penkios moterys ir aštuoni vyrai, tačiau visi gana patogiai tilpo viename mikroautobuse, — tada atpažinau, kad vienas iš jų yra Frederikas Vorteris, ir supratau, kad jie visi jo ūgio.

Maksas Urikas, skutęsis prie lango ketvirtame aukšte, iš netikėtumo riktelėjo ir įsipjovė.

— Sušiktas mikras, pilnas neūžaugų, — vėliau pasakojo mums Maksas. — Kas gali tikėtis pamatyti tokį vaizdą vos išlipęs iš lovos?

Nežinia, ką būtų dariusi — ar sakiusi — Ronda Rei, jeigu ji būtų juos šitaip pamačiusi; bet Ronda dar gulėjo lovoje. Tebegulėjo ir Franė, ir mano štangos — nepaliestos, Franės kambaryje. O Frankas — nesvarbu, ar jis ką nors sapnavo, ar mokėsi vokiečių kalbos, ar skaitė knygą apie Vieną, — buvo savame pasaulyje. Egas miegojo su Bėda, o mama su tėčiu — kurie vėliau dėl to pasijus labai nesmagiai — linksminosi tame savo „3E“.

Įpuoliau į Lili kambarį, žinodamas, kad ji tikrai norėtų pamatyti „Frico numerio“ — na, bent jau tame cirke vaidinančių žmonių — atvykimą, bet Lili jau buvo pabudusi ir žiūrėjo į juos pro savo kambario langą; ji vilkėjo mamos sendaikčių parduotuvėje jai nupirktais senamadžiais naktiniais marškiniais — atrodė tiesiog pradingusi juose — ir glaudė prie krūtinės savo skudurinę lėlę.

— Tai tikrai mažas cirkas, kaip ponas Vorteris ir sakė, — pašnibždomis tarė susižavėjusi Lili.

Mudu stebėjom Elioto parke, šalia mikroautobuso, stoviniuojančius neūžaugas; jie rąžėsi ir žiovavo; vienas vyriškis atsistojo ant rankų; viena moteris persivertė per galvą. Vienas neūžauga ėmė šokinėti keturpėsčias, kaip šimpanzė, bet Fricas suplojo delnais, subarė kvailiojančius artistus, ir jie susispietė į krūvą, kaip miniatiūrinė futbolo komanda, kuriai reikia pasitarti (su dviem atsarginiais žaidėjais); paskui visi tvarkingai, koja į koją, patraukė mūsų vestibiulio durų link.

Lili nubėgo jų įleisti, o aš prisėdau prie garsiakalbių sistemos valdymo pulto visiems pranešti apie atvykusius svečius. Pavyzdžiui, įsijungęs „3E“ pasakiau: