Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Atvyko naujieji savininkai — iš viso trylika žmonių. Ryšys nutraukiamas.

Frankui:

— Guten Morgen! „Frico numeris“ ist hier angekommen. Wachs du auf!

O Franei sušukau:

— Neūžaugos! Eik, pažadink Egą, kad neišsigąstų; kitaip pamanys, kad sapnuoja. Pasakyk, kad čia trylika neūžaugų, bet nereikia jų bijoti!

Paskui nubėgau prie Rondos Rei kambario; pamaniau, kad bus geriau, jeigu jai tą žinią pranešiu asmeniškai.

— Jie jau čiai — sušnibždėjau prie jos durų.

— Bėk sau toliau, Džoniuk, — tarė Ronda.

— Jų trylika, — pasakiau. — Tik penkios moterys ir aštuoni vyrai, — pridūriau. — Bent jau trys vyrai tai tikrai tau!

— Kokio jie ūgio ? — paklausė Ronda Rei.

— Čia jau staigmena, — atsakiau. — Eikš, pati pažiūrėk.

— Bėk sau toliau, — pyktelėjo Ronda. — Jūs visi — varykit sau toliau.

Maksas Urikas nulėkė pas ponią Urik ir kartu su ja pasislėpė virtuvėje; juodu drovėjosi išeiti susipažinti, bet tėtis juos ištempė ir pristatė neūžaugoms; tada ponia Urik jiems aprodė virtuvę — visus savo sultinio puodus — ir didžiuodamasi leido pauostyti, kaip gardžiai kvepia jos paprastas, bet geras maistas.

— Jie tikrai maži, — paskui samprotavo ponia Urik, — bet jų daug; kuo nors jie juk turės maitintis.

— Jie nepasieks šviesos jungiklių, — pasakė Maksas Urikas. — Turėsiu visus pakeisti.

Maksas niurzgėdamas išsikraustė iš ketvirto aukšto. Buvo aišku, kad kaip tik ketvirtame aukšte neūžaugos norės įsikurti. „Mažos kriauklytės ir klozetukai — kaip tik jiems“, — skundėsi Maksas, bet ne prie Lili. Franė sakė, jog Maksas pyksta tik todėl, kad turi persikelti arčiau ponios Urik; bet jis per daug prie jos nepriartėjo — įsikūrė trečiame aukšte, kur (kaip aš įsivaizdavau) buvo pasmerktas nuolat klausytis iš viršaus sklindančio mažų kojyčių tapsėjimo.

— Kur laikysite gyvūnus? — paklausė Lili pono Vorterio.

Fricas jai paaiškino, kad „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje jų cirkas gyvens tik vasarą, taigi gyvūnus jie laikysią lauke.

— O kokie tie gyvūnai? — pasidomėjo Egas, spausdamas glėbyje Bėdą.

— Gyvi, — atsakė viena iš cirko moterų, maždaug Ego ūgio; jai, matyt, labai rūpėjo Bėda — ji vis glostė jam nugarą.

Buvo jau birželio pabaiga, kai neūžaugos Elioto parką pavertė atrakcionų aikšte; brezentiniai stogeliai, kadaise buvę ryškūs, o dabar jau išblukę, pastelinių spalvų, plastėjo vėjyje virš nedidelių prekystalių ir virš karuselės; spalvotu brezentu buvo aptraukta ir didžioji palapinė, kurioje turėjo būti rodomi svarbiausi numeriai. Iš viso Dejerio miesto suėję vaikai visą dieną trindavosi mūsų parke, bet neūžaugos neskubėjo: jie statė palapines, tris kartus tempė karuselę į kitą vietą — ir nenorėjo prijungti ją sukančio variklio, netgi tam, kad pažiūrėtų, ar veikia. Vieną dieną atkeliavo valgomojo stalo didumo dėžė, prikrauta įvairiaspalvių bilietų ritinių, didelių kaip automobilio padangos.

Frankas atsargiai važinėjo po dabar jau žmonių pilną parką, apsukdamas aplink mažas būdeles bei didžiąją palapinę ir prašydamas miesto vaikų pasitraukti.

— Atidarymas Liepos ketvirtąją, vaikai, — neoficialiai pranešinėjo Frankas, iškišęs ranką pro automobilio langą. — Tada ir ateikit.

Mūsų tada jau nebebus; tikėjomės, kad gyvūnai atkeliaus prieš mums išvykstant, bet žinojom, kad cirko atidarymo tai jau tikrai nepamatysim.

— Šiaip ar taip, mes jau matėm viską, ką jie gali parodyti, — pasakė Franė.

— Iš esmės, — tarė Frankas, — jie nedaro nieko, tik šiaip vaikštinėja, tokie maži.

Lili užsiplieskė. Ji mums priminė, kad matėm, kaip Frico artistai stovi ant rankų, žongliruoja; matėm vandens ir ugnies šokį, aštuonių stovinčių žmonių piramidę, beisbolo parodiją užrištomis akimis; be to, pati mažiausia artistė sakiusi, kad moka jodinėti be balno — ant šuns.

— Parodykit man tą šunį, — burbtelėjo Frankas. Jis buvo suirzęs, nes tėtis Fricui pardavė mūsų šeimos automobilį, todėl Frankas dabar turėdavo prašyti, kad Fricas jam leistų pasivažinėti po Elioto parką; Fricas visada mielai leisdavo, bet Frankas apskritai nemėgo ko nors prašyti.

Franė džiaugėsi, kad dabar mokosi vairuoti važinėdama viešbučio pikapu, su Maksu Uriku, nes Maksas jai nedrausdavo važiuoti greitai.

— Paspausk, — dar padrąsindavo jis Franę. — Aplenk tą mulkį — vietos per akis.

Ir Franė po tokios pamokos grįždavo didžiuodamasi, kad „paklojo tris metrus gumos“ lėkdama aplink orkestro pakylą arba keturis už Frant gatvės kampo, priešais teismo pastatą. „Paklojo gumos“ — taip mes sakydavom Dejeryje, Naujojo Hampšyro valstijoje, kai, sužviegus kieno nors padangoms, ant kelio likdavo juodos žymės.

— Tai tiesiog šlykštu, — piktinosi Frankas. — Gadini sankabą, padangas, kvailioji kaip kokia mažvaikė — tuoj prisiprašysi, iš tavęs atims leidimą mokytis, Maksas neteks vairuotojo pažymėjimo (nors gal ir gerai, kad neteks), suvažinėsi kieno nors šunį arba vaiką, kokie nors miesto kietuoliai pradės su tavimi lenktyniauti arba atseks paskui tave į namus ir aplamdys tau šonus. Arba man, — pridūrė Frankas, — vien todėl, kad tave pažįstu.

— Mes išvykstam į Vieną, Frankai, — priminė jam Franė. — Pavarinėk po Dejerį, kol dar gali.

— Pavarinėk! — vyptelėjo Frankas. — Šlykštu.

SVEIKI!

Mums rašė Froidas.

JŪS JAU BEVEIK ČIA! TINKAMAS LAIKAS ATVYKT. VAIKAI SPĖS APSIPRAST PRIEŠ PRADĖDAMI EIT Į MOKYKLĄ. VISI LABAI LAUKIA, KADA ATVYKSIT. NETGI PROSTITUTĖS! CHA, CHA! KEKŠĖMS PATINKA MOTINIŠKAI RŪPINTIS VAIKAIS — TIKRAI! PARODAU JOMS VISAS NUOTRAUKAS. VASARA — GERAS LAIKAS KEKŠĖMS: DAUG TURISTŲ, VISI GERAI NUSITEIKĘ. NETGI TIE RYTŲ IR VAKARŲ SANTYKIŲ ŠIKNIAI ATRODO PATENKINTI. VASARĄ NE TAIP UŽSIĖMĘ — SPAUSDINT PRADEDA TIK 11 RYTO. IR POLITIKAI VASARĄ ATOSTOGAUJA. CHA, CHA! ČIA GERAI. GERA MUZIKA PARKUOSE. GERI LEDAI. NET MEŠKA LAIMINGESNĖ — IRGI DŽIAUGIASI, KAD ATKELIAUJAT. MEŠKOS VARDAS, BEJE, SUZĖ. JI PRAŠO PERDUOTI LINKĖJIMUS. JUS MYLINTIS FROIDAS.

— Suzė? — pakartojo Franė.

— Meška, vardu Suzė ? — nustebo Frankas. Jis atrodė nepatenkintas, kad meškos vardas nevokiškas, arba dėl to, kad ji — patelė.

Ko gero, mes visi nusivylėm — tarytum perdegėm, dar net neišsirengę į kelionę. Tačiau žmonės visada taip jaučiasi kur nors persikraustydami. Iš pradžių užplūsta jaudulys, paskui nerimas ir galiausiai nusivylimas. Iš pradžių stengėmės kuo daugiau visko sužinoti apie Vieną, o paskui ėmėm ilgėtis „Naujojo Hampšyro“ viešbučio — iš anksto. Vėliau prasidėjo laukimo laikotarpis, jis atrodė begalinis, — tai tikriausiai buvo laikas, per kurį turėjom pasirengti neišvengiamam nusivylimui, kurį patirsim išvykę iš čia ir nuvykę ten; nuo tada, kai buvo išrastas reaktyvinis lėktuvas, tai galima padaryti tą pačią dieną.

Liepos pirmą pasiskolinom „Frico numerio“ mikroautobusą. Jame buvo labai keistos rankinio valdymo rankenėlės, rankinis stabdys ir akceleratorius, nes neūžaugos juk negalėjo pasiekti pedalų; tėtis su Franku susiginčijo, kuriam geriau pavyktų suvaldyti tokią neįprastą transporto priemonę. Galiausiai Fricas pasakė pats nuvešiąs mus, pirmą grupę, į oro uostą.

Tėtis, Frankas, Franė, Lili ir aš buvom pirma grupė. Susitarėm, kad mamą ir Egą sutiksim Vienoje kitą dieną; Bėda turėjo skristi su jais. Tačiau mūsų išvykimo rytą Egas atsikėlė anksčiau už mane. Jis sėdėjo ant savo lovos apsirengęs išeiginiais drabužiais: baltais marškiniais, geriausiomis kelnėmis, juodais batais ir baltu drobiniu švarku; atrodė kaip vienas iš neūžaugų — jų komiškame scenos vaizdelyje apie luošus prašmatnaus restorano padavėjus. Egas laukė, kada atsibusiu ir padėsiu jam pasirišti kaklaraištį. Šalia jo ant lovos tupėjo didžiulis išsišiepęs šuo, Bėda, — šypsojosi sustingusia idiotiška šypsena, kaip koks pamišėlis.