Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Mes turėjom vieną dieną, vieną naktį ir dar kitą rytą, kad tame „Gasthaus Freud“ pasirengtume sutikti mamą ir Egą. Skrisdami iš viso ore išbuvom maždaug aštuonias valandas: gal šešias ar septynias skridom iš Bostono į Frankfurtą, o paskui dar kokią valandą ar šiek tiek ilgiau — iš Frankfurto į Vieną. Mama su Egu iš Bostono turėjo išskristi kitą vakarą, bet truputį vėliau, į Ciurichą; jų skrydis iš Ciuricho į Vieną turėjo trukti maždaug valandą, o iš Bostono į Ciurichą — kokias septynias valandas, kaip ir mūsų skrydis į Frankfurtą. Bet mama su Egu — ir Bėda — nusileido nepriskridę Ciuricho. Po mažiau negu šešių valandų nuo tada, kai išskrido iš Bostono, jie trenkėsi į Atlanto vandenyną — netoli tos Europos žemyno dalies, kuri vadinama Prancūzija, kranto linijos. Vėliau visa tai įsivaizduodamas guodžiausi (nelabai logiškai) mintimi, kad jie nukrito ne tamsoje, — gal, tolumoje matydami sausumą, dar tikėjosi, kad bus išgelbėti (nors taip ir nepasiekė kranto). Visi vylėmės, kad Egas tada miegojo, bet iš tikrųjų tai vargu ar galėjo taip būti; žinodami, koks buvo Egas, beveik neabejojom, kad jis per visą skrydį nesumerkė akių — kilsčiojo ant kelių Bėdą. Egas turbūt sėdėjo prie lango.

Mums buvo pranešta, jog, kad ir kas ten nutiko, viskas įvyko labai greitai; bet tikriausiai pakako laiko, kad kas nors išpyškintų kokį patarimą keleiviams — kokia nors kalba. Mama turbūt spėjo pabučiuoti Egą ir suspausti jį glėbyje, o Egas gal spėjo paklausti: „Ką?“

Nors mes persikėlėm gyventi į Froido miestą, turiu pasakyti, kad sapnų reikšmė gerokai pervertinama: mano sapnas apie mamos mirtį buvo netikslus, ir aš jo daugiau nė karto nebesapnavau.

Dėl jos mirties — jei pasitelktume vaizduotę — gal ir buvo šiek tiek kaltas tas vyriškis baltu smokingu, bet nebuvo gražaus balto burlaivio, kuriuo ji būtų galėjusi išplaukti. Ji krito iš dangaus į jūros dugną, šalia jos klykė sūnus, apglėbęs Bėdą.

Kaip tik Bėdą, žinoma, pirmiausia ir pamatė lėktuvais skraidę gelbėtojai. Kažkas, ieškodamas sudužusio ir nugrimzdusio lėktuvo, rytui brėkštant stengdamasis pilkame vandens paviršiuje įžiūrėti gal jau iškilusias nuolaužas, pastebėjo plaukiantį šunį. Pažvelgę iš arčiau, gelbėtojai nusprendė, kad jis — dar viena katastrofos auka; žuvo visi, skridę tuo lėktuvu. Iš kur gelbėtojai galėjo žinoti, kad šitas šuo jau seniai negyvas? Sužinoję, kas gelbėtojams parodė, kur reikia ieškoti kūnų, mes, išlikę gyvi šeimos nariai, nė kiek nenustebom. Frankas mums jau buvo pasakęs: Bėda iškils į paviršių.

Vėliau Franė šnekėjo, kad visi turime būti budrūs: turime žiūrėti, kokiu dar pavidalu pasirodys Bėda, ir mokytis atpažinti įvairias jo pozas.

Frankas tylomis mąstė apie atsakomybę, kai ką nors prikeli iš numirusių, — prisikėlimas jį visada viliojo paslaptingumu, bet dabar tai buvo ir skausmo šaltinis.

Tėtis turėjo atpažinti kūnus; jis mus paliko su Froidu ir važiavo traukiniu. Vėliau jis retai kada kalbėdavo apie mamą ir Egą; tėtis nemėgo gręžiotis atgal; be to, dabar, kai turėjo rūpintis mumis, jis tikrai negalėjo leistis į tokius pavojingus apmąstymus. Jei būtų leidęsis, jam į galvą, be abejo, būtų atėjusi mintis, jog tai Froidas ir turėjo omeny, kai prašė mamos, kad ji jam, mūsų tėčiui, atleistų.

Lili vis verkė: ji iš pat pradžių žinojo, kad gyventi su mažuoju Frico cirku būtų buvę lengviau — visais atžvilgiais.

O aš? Kai netekom mamos ir Ego, — ir žinojom, kad kažkur tyko Bėda, pakeitęs pozą, o gal ir išvaizdą, — aš pajutau, kad atvykom į svetimą šalį.

8 Bėda iškyla į paviršių

Ronda Rei, kurios kvėpavimas, atsklidęs per garsiakalbių sistemą, kadaise mane suviliojo, — kurios šiltas, stiprias, sunkias rankas aš iki šiol (retkarčiais) jaučiu per miegus, — taip ir neišvyko iš pirmojo „Naujojo Hampšyro“ viešbučio. Ji liko ištikima „Frico numeriui“, puikiai tarnavo tiems artistams — ir sendama gal suprato, kad nešioti neūžaugoms valgius ir kloti jiems lovas apskritai daug geriau negu teikti kitokias paslaugas didesniems suaugusiesiems. Paskui Fricas mums parašė, kad Ronda Rei mirė — „miegodama“. Po mamos ir Ego žūties jokia mirtis man neatrodė „gera“, nors Franė sakė, kad Ronda mirė gera mirtimi.

Šiaip ar taip, jos mirtis buvo geresnė negu apgailėtinas Makso Uriko galas: Maksas su gyvenimu atsisveikino vienoje iš „Naujojo Hampšyro“ viešbučio trečio aukšto vonių. Gal Maksas vis dar griežė dantį dėl to, kad turėjo užleisti neūžaugoms vonią su mažesniais santechnikos įrenginiais ir apskritai visą savo taip brangintą slėptuvę ketvirtame aukšte, — įsivaizduoju, kaip jam įkyrėjo nuolat besivaidenantis, o gal ir tikrai girdimas, viršuje įsikūrusių neūžaugų tapsėjimas. Visada maniau, kad Maksą pribaigė, ko gero, ta pati vonia, kurioje Egas mėgino paslėpti Bėdą, — kadaise ta vonia vos nepražudė Pupulės Tak. Fricas mums tiksliau neparašė, kuri ten buvo vonia, tik kad tai įvyko trečiame aukšte; besimaudantį Maksą turbūt ištiko insultas, todėl Maksas ir prigėrė. Vargšė ponia Urik baisiai sielojosi dėl to, kad senas jūreivis, daugybę kartų sugrįžęs iš giliausių jūrų, gavo galą vonioje; toks Makso atsisveikinimas su šiuo pasauliu ponai Urik atrodė nederamas.

— Keturis šimtus šešiasdešimt keturis kartus, — sušnibždėdavo Franė kiekvieną sykį, kai tik kuris nors užsimindavom apie Maksą.

Ponia Urik ir dabar tebėra „Frico numerio“ virėja, tarytum gyvas įrodymas, kad maistas — ir gyvenimas — turi būti paprastas, bet geras. Kartą, prieš Kalėdas, Lili jai nusiuntė dailiai susuktą popieriaus lapą su ranka užrašytais nežinomo poeto žodžiais, išverstais iš anglosaksų kalbos: „Tiems, kurie gyvena kukliai, angelai iš dangaus neša drąsą, stiprybę ir tikėjimą.“

Amen.

Fricą iš „Frico numerio“ neabejotinai globojo tokie angelai. Galiausiai nusprendęs pailsėti, jis ištisus metus gyveno Dejeryje, „Naujojo Hampšyro“ viešbutis dabar buvo jo namai (žiemą jaunesni neūžaugos į gastroles leisdavosi jau be Frico). Lili kaskart nuliūsdavo, kai tik pagalvodavo apie jį; kadaise jai neišdildomą Įspūdį padarė Frico ūgis, o dabar, prisiminusi Fricą, ji įsivaizduodavo, kaip viskas būtų susiklostę, jei būtume likę su Fricu „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje (užuot iškeliavę į Vieną), — mūsų gyvenimas būtų buvęs visai kitoks, jei nebūtume praradę mamos ir Ego. Ten nebuvo jokių „dangaus angelų“, kurie būtų galėję juos išgelbėti.

Bet mes, žinoma, ne taip žiūrėjom į gyvenimą, kai pirmą kartą pamatėm Vieną. „Froido Vieną“, kaip sakė Frankas, — ir mes žinojom, kurį Froidą jis turi omeny.

Visoje Vienoje (tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt septintaisiais) tarp pastatų žiojėjo tušti tarpai — ten, kur buvo sugriauti namai, arba po bombardavimo likę tik jų griaučiai. Kartais tarp griuvėsių, dažnai supančių ištuštėjusias vaikų žaidimų aikšteles, apimdavo jausmas, kad čia, po tvarkingai sulygintomis sugriuvusių namų nuolaužomis, guli nesprogusi bomba. Tarp oro uosto ir atokesnių Vienos rajonų pravažiavom pro rusų tanką, kuris stovėjo pritvirtintas prie betoninio pjedestalo — kaip savotiškas paminklas. Iš viršutinio tanko liuko kyšojo gėlės, ilgas jo patrankos vamzdis buvo apkarstytas vėliavomis, raudona žvaigždė išblukusi ir apdergta paukščių. Tas tankas buvo visam laikui pastatytas priešais kažkokį pastatą, lyg ir pašto skyrių, o gal ir ne, nespėjom gerai įsižiūrėti — labai jau greitai lėkė mūsų taksi.