Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Kas čia per vientisas arba nevientisas išprievartavimas? — vėliau stebėjosi Frankas.

— Bėgau prašyti pagalbos, — pasakiau šiai moteriai. — Mane jie būtų tiesiog sumalę į miltus, o ją vis tiek išprievartavę.

— Turiu pasišnekėt su tavo seserimi, meiluti, — pareiškė ši moteris. — Ji įklimpusi į tą savo mėgėjišką psichologiją, o tai jai nepadės, patikėk: aš žinau, kas yra išprievartavimas.

„Et, — kartą numojo ranka Ajovos Bobas. — Psichologija visada mėgėjiška. Velniop tą Froidą ir visas tas nesąmones!“

„Tas Froidas tai tikrai gali eit sau velniop“, — tada pridūrė tėtis. O aš vėliau vis galvojau, kad mūsų Froidas gal irgi.

Šiaip ar taip, ši apie išprievartavimus nusimananti moteris pareiškė, kad tariama Franės reakcija į tai, kas jai nutiko, tiesiog absurdiška; ir aš, žinodamas, kad Franė teberašo laiškus Čiperiui Davui, visai sutrikau. Ši išprievartavimų ekspertė mane patikino, kad taip nebūna, patirta prievarta taip žmogaus nepaveikia — anaiptol. Ji sakėsi tikrai tai žinanti. Tai nutikę ir jai pačiai. Koledže ji įstojusi į savotišką išprievartautų moterų klubą, ir jos visos sutarusios, kas iš tikrųjų yra išprievartavimas ir kaip reikėtų į tai reaguoti. Dar jai net nepradėjus šnekėtis su Frane, aš mačiau, jog ši moteris negali atsikratyti minčių apie savo pačios nelaimę ir mano, kad kiekvienos aukos reakcija į išprievartavimą turėtų būti tokia kaip jos. O jei kas nors į panašią nelaimę reagavo kitaip, tai, jos įsitikinimu, reiškė, kad ir nusikaltimas buvo kitoks.

„Tokie jau tie žmonės, — būtų pasakęs Ajovos Bobas. — Jie nori, kad kaip tik tai, ką baisiausia jiems teko išgyventi, būtų patyrę ir kiti. Tai juos savotiškai palaiko.“

Ir kas gali juos dėl to kaltinti? Tiesiog neverta nervintis ir ginčytis su tokiais žmonėmis; nes dėl to, ką patyrė, dėl ko neteko kai kurių žmogiškų savybių, jie ima neigti tam tikras kitų žmonių savybes, o iš tikrųjų juk žmonės, nors visi atrodo labai panašūs, vienas nuo kito visada kuo nors skiriasi. Man buvo labai gaila šios moters.

„Jos gyvenimas turbūt labai nelaimingas“, — būtų pasakęs Ajovos Bobas.

Iš tikrųjų: šios moters gyvenimas buvo labai nelaimingas. Ši apie išprievartavimus nusimananti moteris buvo meškutė Suzė.

— Kas čia per nesąmonės — „vienas nereikšmingas įvykis tarp daugelio kitų“? — paklausė Suzė Franės. — Kokia dar čia „laimingiausia mano gyvenimo diena“? — šnekėjo. — Tie niekšai norėjo tave ne tik išdulkinti, jie norėjo atimti iš tavęs stiprybę, ir tu jiems leidai. Bet kuri moteris, kuri taip pasyviai elgiasi niekinama... na, kaip gali sakyti, jog žinojai, kad Čipas Davas bus „pirmas“? Brangute! Tu sumenkinai tą siaubingą nelaimę, kuri tau nutiko, vien tam, kad būtų lengviau apsiprasti.

— Ką vis dėlto čia išprievartavo? — atšovė Franė Suzei. — Na, tu turi tai, kas nutiko tau, o aš — tai, kas nutiko man. Jei sakau, kad niekas manęs iš tikrųjų nepalietė, tai niekas ir nepalietė. Manai, kad kiekvienąkart taip ir paliečia?

— Tai jau taip, meilute, — tarė Suzė. — Prievartautojas savo kotu naudojasi kaip ginklu. Argi gali kas nors, įsmeigęs į tave ginklą, tavęs nepaliesti ? Pavyzdžiui, — toliau šnekėjo meškutė Suzė, — koks dabar tavo lytinis gyvenimas?

— Jai tik šešiolika, — įsikišau. — Lytinis gyvenimas ir neturėtų būti labai įspūdingas, kai žmogui tik šešiolika.

— Nesijaučiu sutrikusi, — pasakė Franė. — Juk yra seksas, ir yra išprievartavimas. Skiriasi kaip diena nuo nakties.

— Tai kodėl tada sakai, kad Čiperis Davas tau buvo „pirmas“, Frane? — tyliai paklausiau.

— Tai jau taip — čia visa esmė, — tarė meškutė Suzė.

— Klausykit, — pasakė mums Franė — nesmagiai besijaučiantis Frankas dėliojo pasiansą ir dėjosi išvis nesiklausąs, o Lili sekė mūsų pokalbį kaip kokį teniso čempionato setą, kur svarbus kiekvienas kirtis. — Klausykit, — pakartojo Franė, — esmė čia ta, kad išprievartavo mane. Čia mano nelaimė. Ir aš kovosiu su tuo, kaip norėsiu.

— Bet tu nekovoji, — tarė Suzė. — Kaip reikiant net nesupykai. Turi supykti. Turi tiesiog įsiusti dėl viso to, kas nutiko.

— Turi pasijusti lyg apsėsta ir tokia būti, — užvertęs akis pacitavo senojo Ajovos Bobo žodžius Frankas.

— Aš nejuokauju, kalbu rimtai, — pyktelėjo meškutė Suzė.

Ji, žinoma, buvo pernelyg rimta — bet daug malonesnė, negu mums iš pradžių pasirodė. Po kurio laiko ji suprato, kas iš tikrųjų yra išprievartavimas. Vėliau ėmė vadovauti puikiam prievartos aukų krizių centrui ir pačioje pirmoje savo „Patarimų prievartos aukoms“ eilutėje rašė, kad svarbiausia — nepamiršti, „kieno čia nelaimė“. Ji pagaliau suvokė, kad nors jai pačiai pasveikti labiausiai padėjo pyktis, Franei jis — tada — gal nebūtų buvęs toks naudingas. „Leiskite aukai išsikalbėti“, — išmintingai pataria ji konsultantams informaciniame biuletenyje. Ir: „Nepainiokite aukos problemų su savosiomis.“ Meškutė Suzė tapo tikra prievartą patyrusių moterų konsultante — ne kas kitas, o ji rašė: „Būkite atidūs: tikrieji kiekvieno išprievartavimo padariniai gali būti vis kitokie, ne tokie, kokie buvo jūsų atveju; turėkite omeny, kad padarinių gali būti daug.“ Be to, visiems savo krizių centro konsultantams ji pataria: „Labai svarbu suprasti, kad aukos į tai, kas joms nutiko, reaguoja nevienodai, kiekviena savaip išgyvena krizę. Bet kuriai aukai gali pasireikšti kuris nors vienas, nė vieno, keli arba netgi visi įprasti simptomai: kaltė, neigimas, pyktis, sutrikimas, baimė arba dar kas nors. Sunkumų gali iškilti tą pačią savaitę, tais pačiais metais, po dešimties metų — arba niekada.“

Tikra tiesa; Ajovos Bobui ši meška būtų patikusi, kaip patiko Erlas. Tačiau tomis pirmosiomis dienomis, kai susipažinom, Suzė apie išprievartavimus — ir šiaip apie daug ką — kalbėjo šiurkščiai, kaip meška.

O mums teko gana artimai su ja bendrauti, nors tai atrodė keista, — dėl daugelio dalykų turėjom kreiptis į ją kaip į motiną (mūsų tikrosios mamos juk nebuvo); po kurio laiko jau kreipdavomės į Suzę dėl kiekvienos smulkmenos. Ši protinga (nors ir šiurkštoka) meška beveik iš karto pasirodė esanti daug įžvalgesnė už apakusį Froidą, todėl nuo pat pirmos dienos — ir nakties — naujame viešbutyje mes apie viską, kas mus domino, klausinėjom meškutę Suzę.

— Kas tie žmonės, kurie ten spausdina? — paklausiau.

— Kiek prostitutės ima už savo paslaugas? — domėjosi Lili.

— Kur galėčiau nusipirkti miesto planą? — rūpėjo Frankui. — Norėčiau tokio, kur būtų pažymėti maršrutai ekskursijoms pėsčiomis.

— Ekskursijoms pėsčiomis, Frankai? — vyptelėjo Franė.

— Parodyk vaikams kambarius, Suze, — paliepė Froidas savo protingai meškai.

Kažkodėl pirmiausia visi nuėjom į Ego kambarį, kuris pasirodė esąs pats prasčiausias, tarsi kvadratinė dėžė su dvejomis durimis, be langų; vienos durys vedė į Lili kambarį (beveik tokį pat prastą, tik su langu), o kitos — į pirmo aukšto vestibiulį.

— Egui nepatiks, — tarė Lili, bet Lili apskritai manė, kad Egui nepatiks niekas: nei pats persikraustymas, nei visa kita. Ko gero, ji neklydo, ir dabar, kai tik galvoju apie Egą, įsivaizduoju jį tame kambarėlyje Froido viešbutyje, kurio jis taip ir nepamatė. Matau Egą toje dėžėje be langų, be oro, ankštoje kišenėlėje pačiame svetimo viešbučio viduryje — kambaryje, kuris buvo netinkamas svečiams.