Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Ką jie rašo? — paklausė Franė Suzės. — Na, ar ten kokie nors informaciniai biuleteniai, kažkokia propaganda?

— Kam jiems reikia tiek daug telefonų? — pasidomėjau, nes per visą dieną negirdėjom nė vieno skambučio.

— Jie patys nuolat kažkam skambina, — atsakė Suzė. — Manau, kad grasina telefonu. O jų biuletenių neskaitau. Ta jų politika man nerūpi.

— Bet kokia ta jų politika? — paklausė Frankas.

— Jie, po velnių, nori viską pakeisti, — tarė Suzė. — Pradėti iš naujo. Nori atversti švarų lapą. Vėl pradėti žaidimą nuo pradžios.

— Aš irgi norėčiau, — pasakė Frankas. — Skamba neblogai.

— Man jie atrodo baisūs, — pareiškė Lili. — Žiūri kažkur tau virš galvos, bet tavęs nemato, net jei pažvelgia tiesiai į tave.

— Na, tu žemoka, — tarė meškutė Suzė. — Į mane jie tikrai spokso, nuolat.

— Vienas iš jų žvilgčioja į Franę, pernelyg dažnai, — pasakiau.

— Aš ne tai turiu omeny, — papurtė galvą Lili. — Norėjau pasakyti, kad jie žiūri į žmones, bet jų nemato.

— Gal todėl, kad nuolat mąsto apie tai, jog viskas galėtų būti kitaip, — spėjo Frankas.

— Ir žmonės, Frankai? — paklausė Franė. — Jie mano, kad žmonės galėtų būti kitokie? Tu irgi taip manai?

— Taigi, — tarė meškutė Suzė. — Pavyzdžiui, mes visi galėtume būti negyvi.

Sielvartas visus suartina; sielvartaudami dėl mamos ir Ego, gerai susipažinom su radikalais ir kekšėmis — pasijutom taip, lyg visada būtume juos pažinoję. Mes buvom vargšai našlaičiai, netekę motinos (prostitutėms), mūsų brolis žuvo pačioje jaunystėje (taip mąstė radikalai). Taigi — norėdami bent kiek praskaidrinti mums nuotaiką, kurią Froido viešbutyje gadino dar ir prastos gyvenimo sąlygos, — ir radikalai, ir prostitutės su mumis elgėsi labai maloniai. Ir nors atrodė, kad jie vieni nuo kitų skiriasi kaip diena nuo nakties, iš tikrųjų panašumų tarp jų buvo daug daugiau, negu jie patys manė.

Ir vieni, ir kiti verteiviškai stengėsi išspausti naudos iš paprasto idealo: ir vieni, ir kiti tikėjo, kad kada nors bus „laisvi“. Į savo kūnus ir radikalai, ir prostitutės žiūrėjo kaip į tai, ką galima daug negalvojant paaukoti dėl galutinio tikslo (ir ką paskui, po visų aukojimosi kančių, bus nesunku susigrąžinti arba pakeisti). Net jų pravardės buvo panašios — nors jie jas gavo dėl skirtingų priežasčių. Visi turėjo kodinius vardus arba pravardes — na, kartais gal ir vadinosi tikrais vardais, bet jokiu būdu ne pavardėmis.

Dviejų iš jų pravardės buvo išvis vienodos, bet nesusipratimų nekildavo, nes radikalas buvo vyras, o kekšė — moteris; be to, Froido viešbutyje jie niekada nedirbdavo tuo pačiu paros metu. Ir tą radikalą, ir kekšę visi vadino Sena Pigmena. Seniausiai prostitutei tokia pravardė prilipo todėl, kad ji iš klientų už paslaugas imdavo mažiau negu kitos toje miesto dalyje vaikštinėjančios kekšės; Kruger gatvės prostitutės, nors ši gatvė — Krugerstrasse — buvo pirmajame rajone, apskritai atrodė prastesnės už tas, kurios darbavosi čia pat esančioje Kėrntnerio gatvėje. Pasukęs iš Kėrntnerio gatvės į siaurutę mūsų gatvelę, iškart pajusdavai, kad žengi į pasaulį be šviesų; tik viena gatvelė į šoną, ir tu nebematai nei spinduliuojančio „Sacher“ viešbučio, nei didingai švytinčio Operos teatro — ir tuoj pat pastebi, kad kekšės čia ryškiau pasidažiusios akių vokus, jų keliai sulinkę, kulkšnys klypsta į šalis (nuo ilgo stovėjimo), arba jų liemenys storesnį — kaip to siuvėjos manekeno, stovinčio Franko kambaryje. Sena Pigmena vadovavo visoms Kruger gatvės prostitutėms.

Tokia pat pravarde vadinamas radikalas buvo kaip tik tas senukas, kuris aršiausiai ginčijosi su Froidu dėl perkėlimo į penktą aukštą. Jis Senos Pigmenos pravardę gavo todėl, kad, kaip visi šnekėjo, gyveno pusbadžiu, — ir dar dėl to, kad visada buvo, pasak kolegų, „radikaliausias radikalas“. Bolševikų laikais — bolševikas, o kai jie pakeitė pavadinimą, jis irgi pasivadino kitaip. Ėjo kiekvieno judėjimo priešaky, bet kai tą judėjimą jau būdavo sunku suvaldyti arba grėsdavo dideli nemalonumai, Sena Pigmena kažkaip pasitraukdavo į užnugarį, paskui tyliai išnykdavo visiems iš akių ir laukdavo kitos kokio nors judėjimo bangos, kad vėl išsiveržtų į priekį. Idealistiškai nusiteikę jaunieji radikalai į Seną Pigmeną žiūrėjo įtariai; kita vertus, jie žavėjosi jo ištverme — jo sugebėjimu išlikti. Labai panašiai į kitą Seną Pigmeną, prostitutę, žiūrėjo jos kolegės.

Vyresnumas visada ir gerbiamas, ir keikiamas — tiek tam tikroje žmonių bendruomenėje, tiek už jos ribų.

Kaip ir Sena Pigmena vadinamas radikalas, seniausia prostitutė, turinti tokią pat pravardę, ilgiausiai ginčijosi su Froidu dėl perkėlimo į kitą aukštą.

— Bet jūs gi kraustotės žemyn, — įkalbinėjo ją Froidas, — vienu aukštu mažiau laipiosite laiptais. Kai viešbutyje nėra lifto, antrame aukšte gyventi geriau negu trečiame.

Klausydamasis, ką vokiškai sako Froidas, aš dar sekiau mintį, bet Senos Pigmenos atsakymo išvis nesupratau. Frankas man paaiškino, kad ji nenori kraustytis, nes reikėtų persinešti daugybę „suvenyrų“.

— Pažiūrėk, koks vaikinas! — tarė jai Froidas, apgraibomis ieškodamas manęs. — Kokie raumenys! — Froidas mano raumenis, žinoma, „matė“ liesdamas; visaip apmaigęs ir aptapšnojęs, jis stumtelėjo mane maždaug ten, kur stovėjo senoji kekšė. — Pačiupinėk! — sušuko. — Jis tau perneš visus suvenyrus. Duok jam dieną, tai perneš visą viešbutį!

Paskui Frankas man išvertė, ką toliau šnekėjo Sena Pigmena.

— Na, raumenų aš jau prisičiupinėjau, — pasakė ji Froidui, atmesdama pasiūlymą mane pamaigyti. — Net miegodama, velniai griebtų, jaučiu visokius raumenis, — pridūrė. — Neabejoju, kad jis galėtų pernešti mano suvenyrus. Tik bijau, kad man ko nesudaužytų.

Taigi aš labai atsargiai pernešiau visus Senos Pigmenos „suvenyrus“. Ten buvo porcelianinių meškučių kolekcija, prilygstanti mano mamos kolekcijai. (Vėliau, po mamos žūties, Sena Pigmena mane pakvietė lankytis jos kambaryje dieną, kai ji nedirba ir išvis nebūna Froido viešbutyje, — aš galėdavau ramiai leisti laiką vienas su jos meškučiais ir prisiminti mamos kolekciją, pražuvusią kartu su mama.) Be to, Senai Pigmenai patiko augalai, želiantys visokių gyvūnų ir paukščių formų vazonuose: gėlės kyšojo iš varlių nugarų, išdrykusios paparčio šakos gaubė flamingų pulkelį, apelsinmedis stiebėsi aukštyn iš aligatoriaus galvos. Kitos prostitutės neturėjo beveik nieko, ką būtų reikėję pernešti, tik kelias drabužių pakaitas, šiek tiek kosmetikos ir vaistų. Man atrodė keistoka, kad jos Froido viešbutyje turi tik savotiškus „nakties poilsio kambarius“, priešingai negu Ronda Rei, daug laiko praleisdavusi savo „dienos poilsio kambaryje“; kaip supratau, dienos ir nakties poilsio kambarių paskirtis buvo labai panaši.

Su prostitutėmis susipažinom tą pirmą vakarą, kai padėjom joms persikraustyti iš trečio aukšto į antrą. Kruger gatvėje dirbo keturios prostitutės — ir dar Sena Pigmena. Jų vardai buvo Babetė, Jolanta, Juočkė Inga ir Rėksnė Anė. Babetę visi vadino Babete, nes tik ji mokėjo šnekėti prancūziškai; dėl to jai dažniausiai ir atitekdavo kekšių ieškantys prancūzai (jie juk iškart įsižeidžia, jeigu juos užkalbini kokia nors kita kalba, ne prancūzų). Babetė buvo itin laiba, žemo ūgio — todėl ji labiausiai patiko Lili — ir smulkaus veidelio, kuris kartais, „Gasthaus Freud“ vestibiulio prieblandoje, pažvelgus iš šono, atrodydavo nemaloniai panašus į kažkokio graužiko snukutį. Vėliau vis pagalvodavau, kad Babetę, ko gero, kankino anoreksija, bet ji to nežinojo, — tada, tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt septintaisiais, dar niekas nežinojo, kas yra anoreksija. Babetė vilkėdavo gėlėtomis, labai jau vasariškomis suknelėmis, netgi kai būdavo toli gražu ne vasara, ir dažniausiai vaikščiodavo tarytum pernelyg storai nusipudravusi (atrodydavo, kad paliesi, ir iš jos odos porų pliūptelės pudros debesėlis); o kartais jos oda būdavo lyg vaškinė (regėjosi, paliesi pirštu, ir liks duobutė). Kartą Lili man prisipažino, kad Babetės smulkumas padėjo jai (Lili) subręsti, nes matydama Babetę ji suprato, jog maži žmonės gali mylėtis su dideliais ir išlikti gyvi, nesutraiškyti. Taip Lili ir pasakė: nesutraiškyti.