Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

„Getsbis tikėjo žaliuoju žiburėliu, išsvajota ateities laime, kuri kasmet tolsta nuo mūsų. Paskui išsprūsta mums iš rankų, — jausmingu balsu skaitė panelė Felgeburt, — bet nesvarbu — rytoj mes bėgsime dar greičiau, ištiesime rankas dar toliau!.. Ir vieną gražų rytą...“ — panelė Felgeburt nutilo; didelėse apvaliose jos akyse sužibo Getsbio matomo žaliojo žiburėlio atšvaitai — o gal ir išsvajotos ateities laimės vizija.

— Ką? — tarė Lili, sulaikiusi kvapą, ir keistame Franko kambaryje tarytum nuaidėjo iš kažkur atsklidęs Ego balsas.

„Taigi mes stengiamės plaukti pirmyn, — pabaigė skaityti panelė Felgeburt, — prieš srovę, bet ji vis neša mūsų laivelius atgal į praeitį.“

— Čia jau viskas ? — paklausė Frankas. — Pabaiga? — Jis susiraukė, paskui užsimerkė.

— Žinoma, kad viskas, Frankai, — pasakė Franė. — Negi pats nesupranti, kad pabaiga?

Vaikiškas Felgeburt veidelis atrodė baisiai išbalęs, ji žiūrėjo į mus liūdnai suraukusi antakius, kaip pagyvenusi moteris, viena jos glotnių šviesių plaukų sruoga buvo užkišta už dailios rausvos ausytės. Tada Lili pratrūko, ir mes negalėjom jos nuraminti. Buvo vėlyva popietė, prostitučių tokiu laiku viešbutyje dar nebūdavo, bet kai Lili pratrūko raudoti, meškutė Suzė pamanė, kad Rėksnė Anė apsimeta patirianti orgazmą kambaryje, kur jos apskritai neturėtų būti. Suzė įpuolė į Franko kambarį, parvertė manekeną, vargšė panelė Felgeburt suspiegė iš išgąsčio. Tačiau netgi toks įsiveržimas nenutildė Lili. Atrodė, kad rauda stringa jai gerklėje, kad ji tuoj uždus iš sielvarto; mums buvo sunku patikėti, kad toks mažas kūnelis gali šitaip drebėti ir skleisti tokius garsus.

Mes, žinoma, manėm, kad ne visa knyga ją taip sujaudino, o tik tie žodžiai apie srovę, kuri „vis neša mūsų laivelius atgal į praeitį“. Manėm, kad Lili verkia galvodama apie mūsų praeitį, apie mamą ir Egą, ir apie tai, kad mes jų niekada nepamiršim. Bet šiek tiek apraminta Lili staiga pareiškė, kad verkia dėl tėčio.

— Tėtis — tikras Getsbis! — verkė Lili. — Tikrai! Aš žinau!

Visi vėl puolėm jos raminti. Frankas tarė:

— Lili, neimk į galvą tų nesąmonių apie „išsvajotą ateities laimę“. Ajovos Bobas ne tai turėjo omeny, kai sakydavo, kad tėtis gyvena ateityje.

— Tai visai kitokia ateitis, Lili, — pasakiau.

— O kas tas „žaliasis žiburėlis“, Lili? — paklausė Franė. — Na, mūsų tėčiui: kas jam yra lyg žaliasis žiburėlis, Lili?

— Matai, Lili, — toliau kalbėjo Frankas, tarytum jau nuobodžiaudamas. — Getsbį žavi pati mintis, kad jis myli Deizę; iš tikrųjų jis myli ne Deizę, jau nebe ją. O tėtis neturi jokios Deizės, Lili, — pasakė Frankas ir tą akimirką tarytum neteko žado, nes tikriausiai tik ištaręs tuos žodžius suvokė, kad tėtis nebeturi ir žmonos.

Bet Lili tarė:

— Tai tas vyriškis baltu smokingu, tai tėtis, jis — Getsbis. „Paskui išsprūsta mums iš rankų, bet nesvarbu...“ — pacitavo Lili. — Negi nesuprantat ? — klyktelėjo. — Visada bus kas nors, kas išsprūs mums iš rankų, kiekvieną kartą. Ir tėtis niekada nesiliaus, — pasakė Lili. — Vis vaikysis kažką, kas nuolat išsprūsta. Oi, velniai griebtų! — sušuko, treptelėdama kojyte. — Velniai griebtų! Velniai griebtų! — Lili vėl įsiklykė — taip pat garsiai kaip Rėksnė Anė, kuri mokėjo suvaidinti tik orgazmą; o Lili, kaip mes staiga supratom, galėjo suvaidinti net mirtį. Jos širdgėla buvo tokia tikra, kad man dingtelėjo, jog ir Suzė gal tuoj nusiims meškos galvą ir kaip nors išreikš žmogišką pagarbą, bet Suzė, lapsėdama kaip tikra meška, perėjo per Franko kambarį, stumtelėjo duris ir išvirto į koridorių, palikusi mus vienus su Lili skausmu.

Su tuo Lili kankinančiu Weltschmerz, kaip tai vėliau pavadino Frankas.

— Mes, visi kiti, jaučiam skausmą, — pasakė Frankas. — Mus slegia širdgėla, mes tiesiog liūdim. O Lili, — šnekėjo Frankas, — Lili kankina tikras Weltschmerz. Tai ne „nusivylimas gyvenimu“, nors kai kas taip verčia šitą žodį, — aiškino mums Frankas. — Toks apibūdinimas būtų gerokai per švelnus tam, ką jaučia Lili. Šitas Lili Weltschmerz — kaip „pasaulio sielvartas“. Pažodžiui Welt ir reiškia „pasaulis“, o Schmerz yra „sielvartas“ — tikras skausmas, gėla. Taigi Lili kankina pasaulio sielvartas, — išdidžiai pareiškė Frankas.

— Tai jau tikra bėda, ar ne, Frankai? — paklausė Franė.

— Taigi, — niauriai tarė Frankas. Bėda nebebuvo Franko draugas: dabar jau ne.

Iš tikrųjų: po to, kai žuvo mama ir Egas, laikęs glėbyje Bėdą, — ir Bėda išniro iš gelmių lyg plūduras, rodantis, kur yra jų kapas, — Frankas liovėsi mėginęs parinkti negyvėliams tinkamas pozas; jis išvis nebedarė jokių iškamšų. Atsisakė visko, kas buvo susiję su prisikėlimu iš numirusių. „Įskaitant ir religiją“, — tvirtino Frankas. Anot jo, religija — tik dar viena taksidermijos atmaina.

Po to, kai Bėda jam iškrėtė tokį pokštą, Frankas apskritai ėmė labai kritiškai žiūrėti į tikėjimą. Tapo dar didesniu fatalistu, negu buvo Ajovos Bobas, dar didesniu skeptiku negu Franė arba aš. Frankas, beveik aršus ateistas, dabar tikėjo tik likimu — permaininga sėkme arba pražūtimi, atsitiktiniu farsu ir sielvartu. Jis pasisakydavo prieš viską, kad ir ką kas mėgindavo prakišti: nuo politikos iki moralės. Frankas visada viskam priešinosi. Pasak jo paties, palaikydavo „opoziciją“.

— Bet kam iš tikrųjų ta opozicija priešinasi, Frankai? — kartą paklausė jo Franė.

— Tiesiog priešinkis visoms prognozėms, — patarė Frankas. — Jei kas nors ko nors siekia, tu būk nusistačiusi prieš. Jei kas nors kam nors prieštarauja — būk už tai. Jei įsėdi į lėktuvą ir jis nesudūžta, vadinasi, tu gerai pasirinkai, — šnekėjo Frankas. — Daugiau tai nieko nereiškia.

Kitaip sakant, Frankas išsikraustė iš proto. Kai mama ir Egas iškeliavo į aną pasaulį, Frankas iškeliavo dar toliau — kažkur — paniro į savotišką tikėjimą, dar absurdiškesnį negu seniai žinomos religijos; tarytum tapo kažkokios viską neigiančios sektos nariu.

— O gal Frankas ją ir įkūrė, — kartą pasakė Lili.

Ji turėjo omenyje nihilizmą, anarchiją, paprasčiausią kvailumą ir laimę prieš liūdesį, ir depresiją, užplūstančią taip pat reguliariai, kaip ateina naktis, netgi džiaugsmingiausiomis dienomis. Frankas tikėjo tuo, kas pritrenkia. Visokiais netikėtumais. Jis nuolat puolė ir traukėsi, kvailai klupinėjo, plačiai atmerkęs akis, staiga nutviekstas saulės, — ėjo per dykynę vis užkliūdamas už lavonų, kuriuos ką tik gaubė tamsa.

— Jis tiesiog pakvaišo, — tarė Lili. O ji žinojo, ką šneka.

Lili ir pati pakvaišo. Atrodė, kad mamos ir Ego žūtį Lili suvokia kaip bausmę jai — už tai, kad ji turi kažkokių slaptų ydų, taigi Lili nusprendė pasikeisti. Be kita ko, ji pasiryžo paaugti.

— Bent truputėlį, — pareiškė labai ryžtingai. Mudu su Frane nerimavom dėl jos. Neatrodė tikėtina, kad Lili galėtų paaugti, o tas ryžtas, kurio kupina Lili, kaip mes įsivaizdavom, stengėsi augti, baugino ir Franę, ir mane.

— Aš irgi norėčiau pasikeisti, — pasakiau Franei. — Bet Lili... na, nežinau. Lili — tiesiog Lili.

— Visi tai žino, — tarė Franė.

— Visi, išskyrus pačią Lili.

— Taigi, — linktelėjo Franė. — O kaip tu norėtum pasikeisti? Sugalvojai ką nors geriau negu tiesiog paaugti?