Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Ne. Ne geriau, — atsakiau. Buvau realistas didelių ir mažų svajotojų šeimoje. Žinojau, kad negaliu paaugti. Žinojau, kad niekad iš tikrųjų nesubręsiu, visada ir liksiu vaikiškas, niekad nebūsiu toks suaugęs, kad galėčiau jaustis atsakingas už šį pasaulį. Už šį nelemtą Welt, kaip pasakytų Frankas. Negalėjau taip pasikeisti ir pats tai žinojau. Bet galėjau padaryti kai ką, kas būtų patikę mamai. Galėjau išvalyti savo kalbą, nustoti keiktis — juk mama dėl to nervindavosi. Aš taip ir padariau.

— Turi omeny, kad nebesakysi nei „šūdas“, nei „mėšlas“, nei „sušiktas“? Netgi „eik velniop“ arba „atsiknisk“ — nieko tokio, niekada? — pasidomėjo Franė.

— Taigi, — linktelėjau.

— Net „šiknius“? — paklausė Franė.

— Taip, — atsakiau.

— Tu tikras šiknius, — vyptelėjo Franė.

— Taip pat prasminga arba beprasmiška kaip ir visa kita, — pamąstęs pareiškė Frankas.

— Tu asilas neraliuotas, — erzino mane Franė.

— Manau, jog tai kilnu, — tarė Lili. — Smulkmena, bet kilnu.

— Jis gyvena nutriušusiame kekšyne, su tipais, kurie trokšta apversti pasaulį aukštyn kojom, ir jis nori išvalyti savo kalbą, — prunkštelėjo Franė. — Šūdausis, — pasakė man. — Susmirdęs bezdalius. Pernakt smaukaisi ir sapnuoji papus, bet nori kalbėti gražiai, ar ne? — paklausė.

— Liaukis, Frane, — paprašė Lili.

— O tu, Lili, nususęs šūdukas, — rėžė Franė. Lili pravirko.

— Turim laikytis drauge, Frane, — pasakė Frankas. — Toks užgauliojimas nepadeda.

— O tu sumautas agrastėlis, Frankai, — užvažiavo jam Franė.

— O kas gi tu, meilute? — paklausė Franės meškutė Suzė. — Kodėl manai, kad esi tokia jau kieta?

— Nesu itin kieta, žiopla meška, — atšovė Franė. — Tu tiesiog šlykšti merga, visa nusėta spuogais — ir randais nuo spuogų: spuogai tave sudarkė, todėl tau maloniau būti kvaila meška negu žmogumi. Manai, tu labai kieta? Po velnių! Meška būti lengviau, argi ne? — paklausė Franė Suzės. — Ir dirbti aklam senukui, kuris mano, kad tu protinga — ir turbūt labai graži, — toliau šnekėjo Franė. — Na, aš nesu tokia kieta. Bet protinga. Aš ištversiu. Ir ne tik ištversiu, — pasakė. — Gausiu, ko noriu... kai žinosiu, kas tai, — pridūrė. — Matau, kaip čia viskas susiklostė. O jūs, — kreipėsi į mus visus, net ir į vargšę panelę Persileidėlę, — jūs vis laukiat, kada kas nors pasikeis. Manai, tėtis nelaukia? — staiga paklausė manęs.

— Jis gyvena ateityje, — tebešniurkščiodama tarė Lili.

— Jis toks pat aklas kaip ir Froidas, — pareiškė Franė, — arba tuoj toks bus. Taigi žinot, ką ketinu daryti? — paklausė mūsų visų. — Tikrai nenustosiu keiktis. Kalbėsiu, kaip man patinka, ir nusitaikysiu, į ką tik norėsiu, — pasakė man. — Kalba — vienintelis mano ginklas. Ir aš paaugsiu tada, kai būsiu tam pasirengusi, arba kai bus laikas paaugti, — tarė, pasisukusi į Lili. — Ir niekada nebūsiu tokia kaip tu, Frankai. Niekas niekada nebus toks kaip tu, — meiliai pridūrė. — Ir nebūsiu meška, — pasakė Suzei. — Tu prakaituoji kaip kiaulė, įlindusi į tą kvailą kailį; linksminiesi puldinėdama žmones, kad jie pasijustų nesmagiai, bet tik todėl, kad pati nesmagiai jautiesi būdama savimi. O aš savo kailyje jaučiuosi puikiai.

— Tau pasisekė, — burbtelėjo Frankas.

— Taip, tau pasisekė, Frane, — tarė Lili.

— Na ir kas, kad tu graži? — gūžtelėjo pečiais Suzė. — Vis tiek esi tikra kalė.

— Nuo šios akimirkos aš iš esmės būsiu motina, — pareiškė Franė. — Ketinu rūpintis jumis, suskiai: tavimi, tavimi ir tavimi, — parodė pirštu į Franką, Lili ir mane. — Nes mamos nėra, ji nebepasirūpins. Nėra ir Ajovos Bobo. Nebėra kas žiūri, kad neįliptumėt į mėšlą, — šnekėjo Franė, — likau tik aš. Taigi teks žiūrėti man — toks bus mano vaidmuo. Tėtis išvis nieko nesuvokia, — pasakė Franė, ir mes linktelėjom — Frankas, Lili ir aš; linktelėjo net meškutė Suzė. Visi žinojom, kad tai tiesa: tėtis aklas — arba netrukus apaks.

— Šiaip ar taip, man nereikia, kad mane globotum, — pasakė Franei Frankas, bet neatrodė tuo įsitikinęs.

Lili prisigretino prie Franės, padėjo galvą jai ant kelių ir vėl pravirko — gana jaukiai įsitaisiusi, kaip man pasirodė. Franė, be abejo, žinojo, kad aš ją myliu, — beviltiškai ir pernelyg karštai, — taigi man nereikėjo nieko nei daryti, nei sakyti.

— Tikrai nesileisiu auklėjama šešiolikmetės, — tarė meškutė Suzė, bet jau buvo nusiėmusi meškos galvą; laikė ją didžiulėse letenose. Tačiau Suzę iškart išdavė spuogų subjaurota veido oda, skausmo kupinos akys ir pernelyg maža burnytė. Ji vėl užsidėjo meškos galvą; tik taip galėjo jaustis turinti valdžią.

Studentė, panelė Persileidėlė, labai rimta ir geranoriškai nusiteikusi, tarytum pritrūko žodžių.

— Nežinau, — murmėjo. — Nežinau.

— Pasakyk vokiškai, — paragino ją Frankas.

— Tiesiog rėžk, ką manai, bet kaip, — padrąsino Franė.

— Na... — tarė panelė Felgeburt. — Ta pastraipa. Ta graži pastraipa, pati pabaiga... „Didžiojo Getsbio“ — štai ką turiu omeny.

— Sakyk, Felgeburt, — nekantravo Franė. — Rėžk.

— Na, — tarė panelė Felgeburt, — nežinau, bet — kažkodėl — perskaičiusi tą pastraipą panorau nuvykti į Jungtines Valstijas. Na, tai neatitinka mano politinių įsitikinimų... jūsų šalis... žinau. Tačiau ta pabaiga, visa tai... na... taip gražu. Todėl ir noriu ten būti. Žinoma, tai nesąmonė, bet aš tiesiog norėčiau būti Jungtinėse Valstijose.

— Sakai, kad tu norėtum ten būti? — šyptelėjo Franė. — Tai įsivaizduok, kaip mes gailimės, kad iš ten išvykom.

— Ar galėtume ten grįžti, Frane? — paklausė Lili.

— Turėsim prašyti tėčio, — tarė Frankas.

— O Dieve, — atsiduso Franė. Supratau, kad ji jau įsivaizduoja tą akimirką, kai mėginsim į tėčio svajones įterpti šiek tiek tikrovės.

— Jūs jau man atleiskite, bet jūsų šalis, — kartą pasakė vienas iš radikalų — tas, kurį visi vadino tiesiog Arbaiteriu (Arbeiter vokiškai reiškia „darbininkas“), — jūsų šalis — tikras nusikaltėlių lizdas. Jūs jau man atleiskite, — pridūrė, — bet jūsų šalyje galutinai nugalėjo korporatyvizmas; tai reiškia, kad jūsų šalį valdo korporacijų susivienijimai. Tos korporacijos nehumaniškos, nes niekas nėra asmeniškai atsakingas už tai, kaip naudojamasi valdžia; korporacija — kaip kompiuteris, kurio energijos šaltinis yra gaunamas pelnas; be to, pelnas — tarytum jo veikimui būtini degalai. Junginės Valstijos — jūs jau man atleiskite — pati netinkamiausia šalis humanistui, aš taip manau.

— O mums nusišikt, ką tu manai, — atšovė Franė. — Visai nusikliedėjai. Pats kalbi kaip kompiuteris.

— O mąstai kaip pavarų dėžė, — pasakė Arbaiteriui Frankas. — Keturios pavaros, keturi iš anksto nustatyti greičiai, jei nori važiuoti į priekį. Ir viena atbulinė.

Arbaiteris išpūtė akis. Angliškai jis kalbėjo ne per geriausiai, o jo protas, kaip vėliau supratau, buvo toks pat universalus kaip žoliapjovę.

— Ir toks pat poetiškas, — pasakė meškutė Suzė.

Arbaiteris nepatiko niekam, netgi jautriajai panelei Persileidėlei. Vienintelė jos silpnybė — radikalų manymu — buvo žavėjimasis literatūra, ypač amerikiečių romantizmu. („Na ir kvaila ta tavo specializacija, mieloji“, — nuolat priekaištavo jai panelė Švanger.) Bet iš tikrųjų — mūsų, vaikų, supratimu — tai, kad panelė Felgeburt mėgo literatūrą, buvo jos stiprybė. Kaip tik romantiškoji jos, kaip asmenybės, pusė dar buvo gyva; bent jau kol kas. Laikui bėgant, teatleidžia man Dievas, aš padėjau ją nužudyti.