Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Į pakalnę? — pasakė Frankas. — Na, galiausiai viskas, be abejo, pajuda ta linkme, kad ir kas būtų. Jei ne ta pornografija, būtų buvę kas nors kita. Svarbiausia čia tai, kad mums lemta ristis į pakalnę. Ar kada matei, kad kas ristųsi aukštyn ? O kas mus stumteli — ne taip jau svarbu, — pareiškė Frankas, kaip visada erzinamai atsainiu tonu.

— Pagalvok, — vėliau šnekėjo Frankas. — Kodėl, kai sulauki suknistos paauglystės, atrodo, kad praėjo daugiau negu pusė gyvenimo? Kodėl vaikystė atrodo begalinė, kai pats esi vaikas? Kodėl jautiesi taip, lyg jau būtum nuėjęs ne mažiau kaip tris ketvirčius kelio? O kai vaikystė baigiasi, kai vaikai užauga ir staiga turi pažvelgti į tikrovę... na, — pasakė man Frankas, visai neseniai, — žinai, kaip būna. Kai gyvenom tame pirmajame „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje, atrodė, kad mums visada bus trylika, keturiolika ir penkiolika metų. Visą sušiktą amžinybę, kaip sakytų Franė. Bet kai tik išvykom iš to pirmojo viešbučio, — šnekėjo Frankas, — gyvenimas ėmė bėgti dukart greičiau. Taip jau yra, — pareiškė Frankas, labai patenkintas savimi. — Pusę savo gyvenimo būni penkiolikmetis. Paskui — vieną gražią dieną — suvoki, kad tau jau dvidešimt keleri; nespėji apsidairyti, ir jau sukako trisdešimt. Ketvirta dešimtis pralekia kaip savaitgalis malonioje draugijoje. Ir nejučia imi galvoti, kaip būtų gerai, jei tau vėl būtų penkiolika.

— Į pakalnę? — šnekėjo Frankas. — Ilgai užtrunki kopdamas / kalną — kol sulauki keturiolikos, penkiolikos ar šešiolikos metų. O nuo tada, žinoma, jau ritiesi žemyn. Ir visi žino, kad į pakalnę nusiriti greičiau, negu užkopei. Aukštyn — iki keturiolikos, penkiolikos ar šešiolikos, o paskui jau žemyn. Kaip nuo kalno plūsta vanduo, kaip byra smėlis.

Frankui buvo septyniolika, kai jis ėmė versti mums pornografiją; Franei — šešiolika, man — penkiolika. Vienuolikmetė Lili dar atrodė per maža, kad to klausytųsi. Bet Lili atkakliai tvirtino, kad jeigu jau buvo pakankamai subrendusi, kad klausytųsi panelės Felgeburt skaitomo „Didžiojo Getsbio“, tai gali klausytis ir Franko verčiamų Ernsto rašinių. (Rėksnė Anė, kaip tipiška veidmainė, žiūrėjo, kad jos duktė, Juočkė Inga, neišgirstų nė vieno tos pornografijos žodžio.)

Ernstas, žinoma, tik Froido viešbutyje buvo vadinamas Ernstu. Kaip pornografas, jis turėjo daug vardų. Nenorėčiau pasakoti apie pačią pornografiją. Meškutė Suzė mums sakė, kad Ernstas universitete dėsto kursą, kuris vadinasi „Erotizmo istorija literatūroje“, bet Ernsto pornografija nebuvo erotiška. Panelė Felgeburt kadaise išklausė Ernsto dėstomą erotinės literatūros kursą, ir netgi ji pripažino, kad paties Ernsto rašliava nė kiek nepanaši į tikrai erotinius kūrinius, kurie niekada nebūna pornografiški.

Nuo Ernsto pornografijos mums įskausdavo galvos ir išdžiūdavo gerklės. Frankas sakydavo, kad jam net akys ima perštėti nuo tokio teksto; Lili jo vertimo pasiklausė tik vieną kartą, ir jai buvo gana; o aš visas sustirdavau, sėdėdamas Franko kambaryje, kur siuvėjos manekenas, tarytum neįprastai pakanti mokytoja, irgi klausydavosi Franko vertimo, o palei grindis traukdavo žvarbus skersvėjis. Jausdavau, kad kažkas šaltas skverbiasi man į kelnių klešnes, išlindęs iš senų grindų, iš namo pamato, iš tamsios žemės, kur turbūt guli senosios Vindobonos11 gyventojų kaulai ir visokie kankinimo įrankiai (botagai ir vėzdai, liežuvio žnyplės ir durklai), kuriuos taip mėgo vis įsiveržiantys turkai; kur slypi Šventosios Romos imperijos siaubo kambariai. Nes Ernsto pornografija buvo ne apie seksą: jis rašė apie skausmą be jokios vilties, apie mirtį be jokių gerų atsiminimų. Kurį laiką pasiklausiusi meškutė Suzė bėgdavo išsimaudyti vonioje, Lili (savaime suprantama) pravirko, aš vos nesusivėmiau (du kartus), o Frankas sviedė vieną iš tų knygelių į manekeną (tarsi manekenas būtų ją parašęs) — tos knygelės pavadinimas buvo „Vaikai plaukia laivu į Singapūrą“; jie taip ir nenusigavo į Singapūrą, nė vienas iš tų vargšų vaikelių.

Tačiau Franė tik raukėsi. Ji galvojo apie Ernstą; galiausiai jį susirado ir — pirmiausia — paklausė, kodėl jis visa tai rašo.

— Dekadansas paaštrina revoliucinę situaciją, — pasakė jai Ernstas, lėtai tardamas žodžius; Frankui buvo sunku tai išversti. — Viskas, kas yra dekadentiška, paspartina procesą, priartina neišvengiamą revoliuciją. Šiame etape būtina sukelti pasišlykštėjimą. Pasišlykštėjimą mūsų politika, ekonomika, nežmoniškai besielgiančiomis mūsų institucijomis... ir moralinį pasišlykštėjimą savimi — tokiais, kokie mes tapome.

— Čia jis turbūt apie save, — pašnibždėjau Franei, bet ji tik suraukė antakius; pernelyg įdėmiai klausėsi, ką šneka Ernstas.

— Pornografas, žinoma, pats šlykščiausias, — monotoniškai dudeno Ernstas. — Bet, suprantat, jei būčiau komunistas, kokios vyriausybės norėčiau? Itin liberalios? Ne. Norėčiau nuolat represijų besigriebiančios kapitalistinės, antikomunistinės vyriausybės, pačios tironiškiausios, kokia tik gali būti, nes tada aš klestėčiau.

Kur būtų kairieji be dešiniųjų pagalbos? Kuo kvailiau viskas atrodo, kuo labiau krypsta į dešinę, tuo geriau kairiesiems.

— Tu komunistas? — paklausė Ernsto Lili. Ji dar Dejeryje, Naujojo Hampšyro valstijoje, suprato, kad komunistai nelabai populiarūs.

— Tai buvo tiesiog būtinas etapas, — atsakė Ernstas; apie komunizmą ir apie save mums, vaikams, jis pasakojo taip, lyg mes visi jau būtume praeitis, lyg jau būtų pajudėjusi kažkokia didžiulė mašina, kuri mus arba nusitemps kartu, arba išspjaus su išmetamosiomis dujomis. — Aš — pornografas, — pasakė Ernstas, — nes tarnauju revoliucijai. Asmeniškai , — pridūrė, tingiai mostelėjęs ranka, — na... asmeniškai esu estetas: mąstau apie tai, kas erotiška. Švanger aprauda kavines, liūdi dėl savo Schlagobers, nes revoliucija visa tai sunaikins, o man gaila erotikos, nes jos irgi nebebus. Kada nors, po revoliucijos, — atsiduso Ernstas, — erotika gal atgims, bet niekada nebus tokia pat. Naujame pasaulyje ji nebus tokia reikšminga.

— Naujame pasaulyje? — pakartojo Lili, ir Ernstas užsimerkė, lyg išgirdęs mėgstamiausio muzikos kūrinio leitmotyvą, lyg mintyse jau matydamas tą „naują pasaulį“, visiškai kitokią planetą — ir visiškai kitokius jos gyventojus.

Man atrodė, kad, kaip revoliucionieriaus, jo labai jau dailios rankos; turint tokius ilgus, laibus pirštus tikriausiai labai patogu spausdinti mašinėle — rašomoji mašinėlė Ernstui buvo tarytum pianinas, kuriuo jis grojo savo didžiųjų permainų operos muziką. Jo pigus ir jau truputį aptrintas tamsiai mėlynas kostiumas paprastai būdavo švarus, bet susilamdęs, balti marškiniai gerai išskalbti, bet neišlyginti; kaklaraiščio Ernstas neryšėdavo; kai plaukai pasidarydavo jau labai ilgi, jis apsikirpdavo pernelyg trumpai. Jo veidas buvo kaip tvirto, stipraus žmogaus, visada švariai nuskustas, jaunatviškas, ryžtingas — berniukiškai gražus. Ir meškutė Suzė, ir panelė Felgeburt mums sakė, kad universitete, tarp studenčių, Ernstas pagarsėjęs kaip širdžių ėdikas. Panelė Persileidėlė pasakojo, kad paskaitas apie erotinę literatūrą Ernstas skaito labai įsijausdamas, netgi žaismingai, — tada tikrai nebūna toks suglebęs, lėtas, pavargęs ir tingus (ar mieguistas), koks atrodo esąs, kai kalba apie revoliuciją.

Jis buvo gana aukštas; gal nelabai stambaus sudėjimo, bet stiprus. Kai pamačiau, kaip Ernstas susigūžia ir pasistato švarko apykaklę, — kai išeina iš Froido viešbučio po neabejotinai šlykštaus ir slegiančio darbo dienos, — man dingtelėjo, kad jis iš profilio labai panašus į Čiperį Davą.